Veidaknygė
Ką nuslėpė ir kokių atsakymų nenorėjo Vanagaitė?
Viešųjų ryšių specialistė beaiškindama savo tiesas kitų šalių televizijoms atsisakė atvirai diskutuoti LRT forume. Tai manęs nenustebino. Tačiau mane nustebino tai, kad ji nuslėpė reikšmingas dokumentų (kuriais tariamai rėmėsi) dalis iš A.Ramanausko bylos. Bet kaip jau esu minėjęs, akivaizdu, jog atsakymai ir faktai jai nerūpėjo.
Jau nekartodamas to, kas pasakyta, pasiremsiu tik Vanagaitės minėtais archyvo dokumentais ir pateiksiu savo komentarus.
– – –R.Vanagaitė teigia: „Pasirodo, kad jis (A. Ramanauskas – Vanagas) bendradarbiavo su KGB, pasirodo, kad jis išdavė visus 22 asmenis, kurie jį slėpė, ir prieš pabaigą jis pradėjo girti Sovietų Sąjungą ir žadėjo, kad bendradarbiaus, taip išpirkdamas savo kaltę“.
Aš jau nekalbėsiu apie tai, jog Ramanauskas neišdavė daugelio savo rėmėjų ir slėpimosi vietų (tai mini dabar dar gyvi liudininkai), bet minėjo tik tas aplinkybes, kuriose nurodytiems žmonėms niekas nebegrėsė. Tai patvirtina 1957 m. liepos 5 d. nutarimas „atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą“: „mdamas domėn, kad auksčiau nurodytų asmenų vykdyti nusikaltimai yra mažareikšmiai ir dabartiniu metu jokios visuomeninės grėsmės nesudaro, […] piliečiams (išvardinami 22 asmenys – A.A.) baudžiamosios bylos nekelti“.
– – –R.V.: „Galbūt jį kankino, galbūt, sakydamas paskutinį žodį teisme, jis buvo taip paveiktas psichotropinių vaistų arba nukankintas, kad pradėjo liaupsinti Sovietų Sąjungą“.
Paskutinio žodžio aš neperrašinėsiu, tačiau kai kas krito į akis. Kalbėdamas apie savo kovą A.Ramanauskas-Vanagas pasirinko įdomų kalbėjimo būdą (tariamąja nuosaka): „[N]ebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa“. Ir retai buvo, kad teisiamasis dar minėtų kankinimų baimę, „norą atimti sau gyvybę“. Dėl mums nežinomų priežasčių, bet spėju tikėdamasis sušvelninti žmonos likimą, jis buvo priverstas net paskutiniame žodyje patvirtinti, jog nebuvo kankinamas ir tik mėgino nusižudyti. Kokiais būdais tai buvo tariamai daroma, aišku nieko nedomino.
Dokumentas apie jo patirtus sužalojimus liko kitose KGB bylose. Tik akivaizdu, kad jo tardymą kuravę kankintojai iki paskutinės akimirkos stebėjo jo elgesį ir rūpinosi apsisaugoti net nuo teorinių kaltinimų kankinimais.
A.Ramanausko-Vanago paskutiniojo žodžio 1956 m. rugsėjo 25 d. fragmentai:
„Aš stojau prieš Lietuvos TSR Aukščiausiąjį teismą įsitikinęs, kad teismas yra nepriklausomas nuo visų pašalinių spaudimų. […] Netgi tarybinė vyriausybė pripažino savo klaidas ir prileistus neteisėtumus. […] Nuo 1956 m. pasikeitė mano galvosena ir aš nutraukiau kovą […] Daug argumentų buvo už, bet daug ir prieš. […] Bijojau, kad fiziniai būsiu nukankintas kaip Bajerčius ir Kazakevičius. […] Tardymo metu aš visa laiką bijojau, kad mane kankins, todėl aš norėjau sau atimti gyvybę, tačiau kada mano gyvybė buvo išgelbėta, aš galutinai atsisakiau minties apie (nusižudymą? – sunkiai įskaitoma A.A.). […] Per savo gyvenimą ne kartą žiūrėjau mirčiai į akis ir todėl nebijočiau ir dabar pasakyti, kad mano vesta kova buvo šventa. […] Su atvira širdimi prašau man bausmę švelninti, kad galėčiau prisikelti naujam gyvenimui. Be to, prašau leisti paskaityti žmonos ir motinos laiškus“.
– – –
R.Vanagaitė teigia: „Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį“.Tačiau jau prieš beveik 20 metų išleistoje A.Ramanausko-Vanago knygoje „Daugel krito sūnų…“ minima, kad „greičiau apsispręsti skatino ir Alytaus enkavėdistų domėjimasis jo asmenybe bei primygtiniai reikalavimai tapti slaptu bendradarbiu“.
Ne vienas į miškus išėjęs partizanas vengdamas suėmimo pasirašydavo jiems kišamus lapelius ir išėję iš NKVD-MGB būstinių iš karto pasitraukdavo į mišką, į ginkluotus rezistentų būrius ir galiausiai žūdavo. Taip atsitiko ir A.Ramanauskui-Vanagui 1945 m. pradžioje ir tai pagreitino jo apsisprendimą išeiti į Dzūkijos partizanų gretas. Apie kokį nors bendradarbiavimą su sovietiniu saugumu nuo 1940 metų dokumentų nėra ir nebuvo.
– – –Ir pabaigai. E.Zuroffas savo „Twitter“ paskyroje spalio 28 d. rašo: „Lietuvių didvyrio vaidmuo holokausto nusikaltimuose turėtų neleisti jam būti pavadintam 2018 metų valstybės didvyriu“.
Apie kokius nusikaltimus kalba, kai net KGB, praėjus vos dešimtmečiui po karo, niekuo nesusugebėjo apkaltinti A.Ramanausko? KGB, žinoma, pamėgino kaltinti, kad jis buvo savisaugos kuopos vadu iki 1941 rugpjūčio. Tačiau tardymo metu A.Ramanauskas (ir KGB surastas liudininkas Boleslovas Visockas) patvirtino, kad tai buvo ne kuopa, o 18-os vyrų būrys. Jie pakviesti saugoti palikto valstybinio turto, sandėlių ir sanatorijų (iš A.Ramanausko tardymo medžiagos): „[M]aždaug dviejų savaičių bėgyje buvau susikūrusios Druskininkuose taip vadinamos „apsaugos“ kuopos vadu. Tačiau kuopos pavadinimas tebuvo formalus […] buvo 18 žmonių […] Kas konkrečiai suorganizavo tą kuopą aš nežinau, aš buvau kuopos vadu tik tiek, kiek tai lietė likusio valstybinio turto apsaugą. Kokių nors baudžiamųjų veiksmų […] mano vadovaujamas būrys nevykdė […] aš būdamas apsaugoje ginklo ir raiščio neturėjau. Ginklus turėdavo tik tie apsaugos nariai, kurie stovėdavo sargyboje. Jie raiščių taipogi neturėjo“.
Pamatęs vokiečių kareivius plėšikaujant ir nekreipiant dėmesio į jo vadovaujamą apsaugą, sulaukęs kratų savo bute, jis šių pareigų atsisakė (iki 1941 m. liepos 7 d.). KGB apklausiamas liudininkas B.Visockas iš to paties būrio tik patvirtino, kad A.Ramanausko su ginklu nematė: „[V]arant suimtus tarybinius piliečius ar dalyvaujant suėmimuose Ramanausko aš nemačiau“.
Dabar Lietuvos istorikai jau yra ištyrę Druskininkų, Leipalingio, Lazdijų, Merkinės žydų žudynių aplinkybes. Ten yra įvardijami konkretūs organizatoriai ir dalyviai. A.Ramanausko niekas niekur nėra įvardinęs.
Išskyrus vieną asmenį – jo kankintoją iš KGB N.Dušanskį. 1977 metais savo užrašuose KGB jis įrašė keletą labai melagingų duomenų apie A.Ramanauską, priskirdamas jam pareigas, kurias ėjo visai kiti, dabar jau nustatyti ir įvardinti žmonės. Tačiau 2008 m. savo priešmirtiniame interviu 90-metis N.Dušanskis dar apkaltina A.Ramanauską organizavus visas apylinkių miestelių žydų žudynes. Lietuvoje jau buvo atlikti Dzūkijos žydų žudynių tyrimai, nustatytos jų aplinkybės ir N.Dušanskio kaltinimai atsidavė senatvišku marazmu. Tik tą kartą apie A.Ramanauską dar kartą paskleidžiama dar tirštesnė melaginga informacija.
Ko siekė N.Dušanskis jau nebesvarbu, nes jis kartoja ir tezę, apie kito legendinio partizano Juozos Lukšos-Daumanto tariamą dalyvavimą „Lietūkio“ garažo žudynėse, kas taip pat prieš dešimtmetį buvo noriai tiražuojama. Ir vėl kartojama nepaisant fakto, kad „Lietūkio“ žudynių aplinkybės ištirtos ir remiantis Lietuvos bei Vokietijos archyvais net nustatyti konkretūs organizatoriai bei vykdytojai (t.y. tai buvo gestapininkas Richardas Šveiceris ir gestapo agentas Juozas Surmas).
Interviu su N.Dušanskiu paskelbimas 2010 metais sutapo su Kremliaus remiamos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ atsiradimu, kurio taryboje buvo ir E.Zurofas, ir Rusijos propagandinio portalo Regnum.ru direktorius Modestas Kolerovas.
2015 metais „The Daily Beast“ apžvalgininkas James Kirchick trumpai apibūdino šią organizaciją: „[V]yriausybinė nevyriausybinė organizacija“, kurios tikslas „Baltijos šalių ir Ukrainos vyriausybėms, kurios aktyviai kovoja su Rusijos įtaka, kabinant joms fašistų etiketes“, „Iškreipdama ir politizuodama atmintį apie holokaustą (naudodama stalinistų metodus skelbti visus nepritariančius „fašistais“ ar „nacistais“), faktiškai pagilino problemą, su kuria tariamai turėjo kovoti: ji suvulgarino holokaustą“.
P.S. Nuotraukoje KGB pirmininko K.Liaudžio 1956 m. rugsėjo 4 d. pasirašyto kvietimo A.Ramanauskui pasiduoti fragmentas.
