Tas, kas siekia statyti Lietuvoje milžinišką atominę elektrinę, stengiasi silpninti ir padaryti itin pažeidžiamą Lietuvos valstybę. Tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Žiauriai pasakiau, ar ne? Tačiau teisingai.
Šį kartą noriu išsamiau pakalbėti apie atominę elektrinę. Šis klausimas tai išnyra į paviršių, tai vėl panyra į nepriimtų sprendimų gelmes, tai vėl iškyla. Iki šiol nėra aiški mūsų Vyriausybės pozicija. Ji nežino, ko pati nori ir siekia.
Seimas taip pat nežino. Jis nieko nežino, nes niekas kol kas jam nepasakė, ką reikia žinoti, ką reikia daryti ir kaip reikia balsuoti.
Prezidentė aiškiai žino. Ji rinkimų kampanijos į prezidento postą metu sakė, kad jeigu būtų jos vienos valia, tai ji kuo greičiau pradėtų atominės elektrinės statybas.
Tauta taip pat žino. Ji nenori atominės elektrinės. Ji dėl atominės elektrinės balsavo referendume ir ten išsakė savo aiškią poziciją. Tik, kaip bebūtų keista, niekas į jos nuomonę nekreipia dėmesio. Lietuvoje Tautos balsas į dangų neina.
Ir aš žinau. Lietuvai atominės elektrinės nereikia ir tikrai nereikia jos tokios didelės ir galingos, kokią nori pastatyti konservatoriai kartu su prezidente. Pasakysiu griežčiau. Tas, kas siekia statyti grandiozinę atominę elektrinę Lietuvoje, tas stengiasi silpninti valstybę. Taip, taip, jūs puikiai supratote. Aš nesuklydau ir nieko nesupainiojau, tuo labiau savo žodžių nesiruošiu atsiimti. Atvirkščiai, pabandysiu savo poziciją jums, gerbiamieji skaitytojai, paaiškinti ir pagrįsti.
Kaip yra žinoma, svarbiausias valstybės būklės rodiklis yra nacionalinio saugumo būklė, kurio sudėtinė dalis yra energetinis saugumas. Jeigu energetinis saugumas yra silpnas, pažeidžiamas, tai yra silpna ir pažeidžiama visa valstybė. Kuo silpnesnis energetinis saugumas, tuo silpnesnis nacionalinis saugumas, o kuo silpnesnis nacionalinis saugumas, tai tuo silpnesnė valstybė.
Yra didelė klaida milijardus litų investuoti į grandiozinius energetinius projektus ir Lietuvoje turėti tik kelias, tačiau didelės galios elektrines. Tokia padėtis šalyje yra itin pavojinga ir kelia grėsmę visai šalies būklei. Mes susiduriame su dviem problemomis.
Pirma, kelios, didelės elektrinės elektra aprūpina visą kraštą. Jeigu nors vieną iš jų arba visos būtų sunaikintos ar kaip nors kitaip išvestos iš rikiuotės, tai mūsų šalis patirtų itin didelių nuostolių. Mes matome, kas vyksta ir kas darosi Rytų Ukrainoje. Lugansko mieste žmonės gyvena kelias savaites be elektros. Juos ištiko tikra katastrofa. Faktiškai nieko negali daryti ir padaryti. Galima pajuokauti ir prisiminti Lenino pasakytus žodžius, kad tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija lygu komunizmas. Jis iš principo buvo teisus. Nutrauk žmonėms elektros tiekimą ir sunaikinsi jų šalį arba padarysi itin didelę žalą.
Grėsmės elektrinėms šiais laikais yra realios ir akivaizdžios. Matome, kaip elgiasi Rusija. Ji negali gyventi be karo. Jai reikalingas karas. Šiandien niekas negali garantuoti, kad Rusija nepradės Trečiojo pasaulinio karo. Niekas negali garantuoti, kad Rusija neatsiųs pas mus žaliųjų žmogeliukų ar kitokių teroristų, kurie pradės Visagine įvesti savo tvarką ir kelti realų pavojų atominei elektrinei. O kas gali garantuoti, kad mūsų elektrinė bus apsaugota nuo įvairiausio plauko programišių kibernetinių atakų? Programišių atakų kol kas niekas negali atremti. Jeigu jie nori, tai vėliau ar anksčiau savo tikslą pasiekia, tuo labiau kai dabar programišius rengia, finansuoja ir remia valstybės.
Kita grėsmė yra gamta ir jos stichijos. Niekas nėra garantuotas ir niekas negali garantuoti, kad atominė elektrinė yra ir bus saugi. Labiausiai išsivysčiusi šalis Japonija nesugebėjo apsaugoti savo branduolinių elektrinių nuo gamtos stichijos siautėjimo. Būtų kvaila ir naivu manyti, kad atominės elektrinės saugumą sugebės užtikrinti mūsų politikai, valdininkai ir specialistai. Jie senos atominės elektrinės uždaryti niekaip negali.
Dar viena didelė grėsmė yra technologijos, kurios vystosi su kiekviena diena ir kurios nepasiduoda visiškai kontrolei, nes ne visada žmogus gali jas pažinti. Aukštųjų technologijų srityje vyksta tokie procesai, kuriems pažinti mokslininkams reikia ne vienerių metų. Technologinės klaidos prišaukia didelių ir itin skausmingų avarijų.
Kokia yra išeitis iš situacijos? O ji yra. Tai atsinaujinantys energijos ištekliai: vėjas, vanduo, saulė, biomasė ir geoterminė energija. Reikia šią alternatyvią energiją padaryti nuolatine ir patikima energijos tiekėja. Ką išlošime? Pirma, energijos šaltiniai bus išbarstyti po visą Lietuvą. Taigi bus sunku vienu ar dviem smūgiais ar klaidomis sunaikinti ar išvesti visus juos iš rikiuotės. Faktiškai tai padaryti bus neįmanoma. Antra, atsinaujinantys energijos ištekliai nekelia jokio pavojaus gamtai. Net įvykus avarijai jie nepadaro didelės žalos gamtai ir žmonėms. Trečia, šie šaltiniai yra pigūs. Pradžioje reikalingos nemažos investicijos ir jų gaminamos elektros energijos kaina yra gana aukšta ir nekonkurencinga. Tačiau laikui bėgant ji tampa vis pigesnė ir pigesnė. Ketvirta, šią problemą lengva išspręsti. Nereikia milijardinių investicijų, metai iš metų vykdomų derybų, studijų ir už šimtus milijonų samdomų konsultantų paslaugų. Reikia sudaryti palankias sąlygas žmonėms, sukurti taisykles, kurios būtų naudingos jiems ir valstybei. Reikia leisti žmonėms statyti elektrines ir pamatysime, kaip įvyks stebuklas.Per kelerius metus turėtume daug mažų ir pajėgių elektrinių.
Kodėl taip nėra iki šiol? Paaiškinimas labai paprastas. Politikai ir interesų grupės (energetikos įmonių vadovai, su jomis ir jais susiję valdininkai, verslininkai ir žiniasklaidininkai) nenori nieko keisti. Atvirkščiai, jie nori didelių, milžiniškų projektų. Kuo didesnis projektas, kuo didesnės statybos, tuo didesni finansiniai srautai, o kuo didesni finansiniai srautai, tuo pilnesnės politikų, valdininkų ir interesų grupių kišenės. Jeigu jiems neleisi įgyvendinti jų priimtų strategijų, nuolat reformuoti energetikos sektoriaus, tai jie praras įtaką. Jie nebus niekam įdomūs. Iš jų bus atimta jų egzistencijos esmė. Todėl jie iki paskutinio atodūsio gins savo interesus.
Keista yra tai, kad visi supranta ir suvokia, kad stipri, patikima valstybė yra gerovės rodiklis. Visi žino, kaip tą gerovę pasiekti. Stebuklų čia aš neparašiau. Apie tai yra kalbama daugelio šalių energetikos strategijose. Tačiau didelės ambicijos, tuščiaviduris pasipūtimas ir begalinis noras pasipinigauti (korupcija) paverčia rimtus dalykus niekiniais. Ir niekam nėra svarbu nei valstybės energetinio saugumo, nei nacionalinio saugumo, nei pačios valstybės būklė. Svarbi sava asmeninė būklė. Svarbu kas, kada ir kiek duos.
Straipsnį baigsiu politinėje ir valdiškoje aukštumoje vyraujančia nuostata: „Energetinė nepriklausomybė bet kokia kaina.“ Nesvarbu pensijų ir atlyginimų dydžiai, milžiniški mokesčiai, žmonių skurdas, menkas įmonių konkurencingumas, svarbu nepriklausomybė bet kokia kaina. Tai yra žalinga nuostata, vedanti į didelius sunkumus ir uždedanti didelę naštą kiekvienam šalies gyventojui. Tai yra klaidinga nuostata, apgaudinėjanti ir klaidinanti visuomenę. Svarbu siekti ne energetinės nepriklausomybės, o energetinio saugumo. Reikia jį užtvirtinti, tačiau tai daryti saugiausiomis ir ekonomiškai naudingiausiomis visuomenei priemonėmis, o ne bet kaip ir bet kokia kaina.
Alfa.lt, tiesos.lt