Vadinamasis Grybauskaitės–Masiulio skandalas (toliau „laiškų skandalas“) turi vieną – žodžio laisvės – dimensiją, kurią būtina suvokti labai giliai ir visapusiškai išnagrinėti.
Tai, ką savo laiške apie žurnalistą Tomą Dapkų kalba Prezidentė, yra vienas tragiškiausių Lietuvos tikrovės pavidalų. Trumpoje žinutėje aukščiausią postą šalyje užimanti persona pamina demokratijos pamatą – laisvą viešų klausimų svarstymą – ir taip parodo, jog arba apskritai nesupranta, koks gėris yra demokratija, arba veidmainiškai viena kalba viešai, o kita mąsto ir daro „privačiai“.
Nieko tame susirašinėjime nėra privataus, ir kokios bebūtų laiško paviešinimo aplinkybės, jo esmė nekinta: Lietuva turi prezidentę, kuri absoliučiai nesuvokia žodžio laisvės reikšmės ir visiškai negerbia Lietuvos Konstitucijos.
Esu dažnokai kaltinama, kad „nemyliu“ žurnalistų ir labai dažnai apie juos viešai kalbu itin aštriai. Tai komentare Facebook‘e man „laiškų skandalo“ kontekste net leido sau priminti Gabrielius Landsbergis.
Šiek tiek ironiškai pasakysiu, kad tikrai „nemyliu“ jokio žurnalisto: visokios meilės tikrai didesne dalimi būtų privatus dalykas.
Viešai ir labai aštriai kritikuoju Lietuvos žurnalistus už tai, kad jie per mažai žurnalistai: per mažai kritikuoja, per mažai kimba į politikų ir biurokratų „kelnes“ ir kalbas, per mažai „skalikai“, per retai ir per švelniai ieško tų, kurie nukenčia nuo valstybės sprendimų, ir taip yra vienodai kalti, jog daugybė Lietuvos žmonių lieka atskirtyje.
Juokiuosi ir net tyčiojuosi iš žurnalistų, kurie pigiai parsiduoda ir vykdo ponų leidinių savininkų nurodymus, atmesdami vienintelę ir didžiausią savo profesijos dovaną: visada kalbėti už tą, kuris neturi balso.
Man atgrasūs žurnalistai, kurie ima iš ponų valdžioje rankų ordinus, ir taip didžiuojasi tuo, jog yra perkami. Net jeigu nesi nupirktas (savaime ordinas nereiškia, kad jau parsidavei), vis dėlto tikras žurnalistas yra tas, kuriam niekas net nedrįsta pakišos siūlyti.
Tačiau net VIEŠAI kovodama su moraliai ir intelektualiai silpna, kartais labai tingia žiniasklaida, be apeliacijos gerbiu ir žaviuosi visais tais, kurie kasdien sąžiningai, kaip jie mato ir supranta, kalba ir aiškina, net jeigu visiškai nesutinku su jų pozicija.
Politikas (pati šį principą gerbiu be jokių išlygų) privalo kovoti už kiekvieno žurnalisto – ir ypač to žurnalisto, kuris jį kritikuoja – teisę kalbėti.
Jeigu Prezidentė matė, kad Tomas Dapkus netinkamai interpretuoja prokuroro skyrimo faktus, ji turėjo daugybę tribūnų VIEŠAI paaiškinti, kur žurnalistas klysta. Ji turėjo visas galimybes viešai diskutuoti ir ieškoti visuomenei geriausio sprendimo bei aiškinti, kodėl jos sprendimas toks, o ne kitoks.
Negaliu skųstis žurnalistų dėmesiu, kuris paprastai yra geranoriškas.
Vis dėlto per trisdešimt savo gyvenimo viešoje erdvėje metų žiniasklaidoje daugybę kartų esu apie save girdėjusi ir mačiusi kartais neįtikimų iš piršto laužtų kliedesių. Niekada tų kalbų nestabdžiau jokiu kitu būdu, kaip viešai ir aiškiai pasakydama savo poziciją, viešai paneigdama melagingus faktus arba pateikdama savo problemos sprendimo matymą ir ieškodama argumentų, kodėl oponuojančio žmogaus žodžiai yra, mano galva, nelogiški.
Žemiausias lygis yra tenkinti savo ambicijas per neviešus susirašinėjimus stengiantis paminti žurnalisto teisę kalbėti.
Dar vienas dalykas – o tai jau Dalios Grybauskaitės amoralumo apraiška – yra tas, jog Lietuvos Prezidentė nesuvokia žmogaus, žurnalisto tame tarpe, laisvės, visus matydama, kaip vergus, kurie būtinai paklūsta pono komandoms.
Kokia turi būti ciniška žmogaus siela (aš dabar kalbu apie D. Grybauskaitę), kad ji be jokių įrodymų teigtų, jog T. Dapkus vykdo komandas ir lieptų koncerno savininkui patraukti „skaliką“, taip net neleisdama sau pagalvoti, jog žurnalistas pats apsisprendė kalbėti taip, kaip jis pats mato.
Ponia Prezidente, mes suprantame, kad jūs buvote su Burokevičiumi per 1991 metų tragiškas sausio dienas. Tauta jums tai net atleido.
Bet dabar jūs parodėte tikrą savo vergo sielą, nes tik vergas vykdo kitų komandas nemąstydamas ir tik vergas mąsto, kad tapęs šeimininku, jau gali stumdyti kitus. Tada, burokevičių laikais, jūs buvote šeimininko įtakoje, o dabar manotės esanti šeimininkė, kuri gali stumdyti kitus ir jiems komanduoti.
Savo širdyje ir galvoje vis dar esate vergė.
Tad ir atsakymas, kodėl puolate žurnalistus, užuot viešai kalbėjusi, aiškus. Jūs nesuvokiate demokratijos esmės ir nesuvokiate, ką rašo šalies Konstitucija.
Shame on you!
maldeikiene.lt