Štai jau praėjo penkeri metai nuo paskutinių Garliavos įvykių, tačiau iki šiol sukasi teismų karuselė Garliavos bylose priimdama vieną už kitą klaikesnius nuosprendžius.
Štai jau penkeri metai garbaus amžiaus Deimantės Kedytės artimieji bei jų kaimynė Olga be atokvėpio tampomi po teismus siekiant juos palaužti dvasiškai, morališkai, finansiškai. Viešai sutrypta šių žmonių garbė, orumas, o klaiki makabriška gąsdinimo, niekinimo ir žeminimo karuselė viešose erdvėse suktis niekaip nepaliauja.
Niekam nesuprasti, ką per tuos penkerius metus išgyveno tie žmonės, ypač Deimantės artimieji, kiek teko jiems vaistų išgerti ir kiek ašarų išlieti, kad nors kiek numalšintų ne tik degantį ir niekaip neužgęstantį širdies ir sielos skausmą dėl mylimų artimųjų praradimo, kiek teko įdėti jėgų, kad nors kaip nors išbūti, kad nors kaip nors išgyventi dar vieną naujai išauštančią dieną.
Kažkur dingo garsiai 2012 m. berėkavę ir narsias prakalbas Klonio gatvės tribūnose sakę politikai, visuomenininkai, kažkur kitur ir kažkam kitam vaidina taip gražiai Deimantę Kedytę tais metais palaikę Lietuvos menininkai ir artistai, nutilo ir kunigai, taip uoliai vakarais besimeldę už mažą vaiką. Laikas turi savybę – viską uždengti, užgydyti skausmą, tik vargu ar jis taip lengvai ir paprastai nuslopins kiekvieno iš mūsų sąžinės balsą, prabylantį kiekvieną akimirką ir tyliai, graudžiai, priekaištingai besibeldžiantį į mūsų širdis, kai vos tik nuščiūva ir visiškai nutyla mūsų protas.
Nes žaizda neužgijo. Ji kraujuoja iki šiol.
O mes sėdime sau patogiai ant sofkučių priešais protą plaunančius televizorių ekranus, skaitydami žiniasklaidos užsakomuosius, tendencingus straipsnius vieni kitiems, kaimynams ir sau pasidejuodami, kad „oi kaip nėra teisingumo ant šio svieto…“, nesuprasdami, kad tokiomis savo dejonėmis ir nieko neveikimu tik dar labiau prisidedame prie visuotinio nuopolio, vedančio ne kur kitur, o į apatiją, bailumą, menkumą. Vis gilėjantį neteisingumą. Visur.
Mes pralaimėjome mūšį už tiesą, ir todėl tapome įbauginta ir krustelėti bijančia banda. Kai tuo tarpu garbaus amžiaus Deimantės seneliai, paprasta bibliotekininkė Olia, Neringa Venckienė ir šiandien jos jau suaugęs ir anksti subrendęs sūnus Karolis nepalaužiamai bando atstovėti tiesą ir vis dar viliasi surasti kelią į tikrą teisingumą.
Mes pralaimėjome mažo vaiko laimingą gyvenimą, nes ne visi padarėme tai, ką turėjome, privalėjome ir galėjome padaryti iki galo, nes ne visi pasakėme tai, ką turėjome, privalėjome viešai pasakyti. Pripažinti. Mes to nepadarėme. Ir dabar valgome šito kartaus nuopuolio karčius vaisius – užsisukusi melo ir klastos karuselė vis įtraukia ir įtraukia naujus, nekaltus žmones – vis daugiau ir daugiau nukenčia niekuo dėtų žmonių. Ar nuo to šiandien mes tapome laimingesni?
Mes pralaimime, kai pasakome sau: „Gal kaip nors be manęs“, „Ką aš čia vienas galiu pakeisti“, nesuprasdami to, kad ir mažiausios skruzdėlytės menkiausias darbelis yra reikšmingas, kad kiekvienas jos pakeltas ir nuneštas šapelis kuria dabartį, kuria ateitį, kuria gyvenimą. Ir nuo kiekvieno skruzdėlytės atnešto ar pakely numesto šapelio priklauso kokio grožio ir kokio tvirtumo pilis išaugs.
Kiekvieną dieną nuolankiai nusilenkdami prieš bailumo ydą, mes pralaimime prieš tikrąsias dorybes, o tuo pačiu pralaimime savo pačių gyvenimą. Pralaimime savo pačių orumą, savo savigarbą, savo drąsą, savo teisingumą. O pasėta bailumo sėkla ima tiestis į liauną baimės medelį šakalams ir hienoms, keldama didžiulį pergalės džiaugsmą.
Mes pralaimime kiekvieną dieną, kai nutylime net viešai matydami daromą skriaudą ar viešai vykdomą, teisingumo kauke prisidengusį, neteisingumą. O kiek daug skriaudų patyrėme turbūt kiekvienas iš mūsų.
Taip žingsnis po žingsnio pralaimėdami kiekvieną kartą, galų galiausiai mes pralaimime ir pats save…
Tačiau kiekvieną akimirką galima rasti savy jėgų atsitiesti ir imti keisti. Keisti šį pasaulį ne tik savo mintimis, žodžiais, darbais, bet ir savo drąsa, savo vidine, dvasine laisve, nepalaužiamumu bei nenoru taikstytis su neteisybe.
Mes dar šiandien kiekvienas turime nustoti bijoti, nes baimė yra mūsų ydų augimo bazinė motina. Tik iš baimės ir bailumo gimsta melas, klasta, niekšystės, padlaižiavimas, keliaklupsčiavimas, išdavystės, menkumas…
Mes dar šiandien kiekvienas galime savo širdyse, savo protuose pasėti tikrojo sąmoningumo sėklas ir atsitiesti, nes nuolankiai klūpančius lengva ne tik valdyti, bet ir mindyti. O ar tikroji mūsų sielos lemtis tapti mindomu skuduru, į kuriuos šluostosi kojas menkystos?
Mes dar šiandien kiekvienas turime rasti savyje jėgų ir kiekvienas šiandien drąsiai pasakyti viską, ką žinome, ką matėme, ką girdėjome. Nebijodami. Garsiai. Aiškiai. Viešai. Kad nors šiandien, nors ir labai pavėluotai, bet vis dėlto būtų atverta tikroji tiesa.
Tik tada įsisiūbavusi neteisingumo karuselė nustos suktis….
Mes dar šiandien kiekvienas turime rasti savyje meilės ir atjautos aruodus, kad padėtume skriaudžiamam ne tik artimam savo, bet ir kiekvienam, kam reikalinga mūsų pagalba – finansiškai, emociškai, dvasiškai. O ypač tiems, kurie už mus visus buvo nukryžiuoti ant neteisingumo kryžiaus.
Tik tada, tik atlyginus nukentėjusiems padarytą skriaudą ir savo atjauta užgydžius jų kraujuojančias žaizdas, atsivers tikrojo gyvenimo, tikrosios žmogiškosios paskirties dieviški šaltiniai, kurie savo nepaliaujama versme užpildys mūsų sielas, širdis, protus išplaudami viską, kas buvo netyra, neskaidru, atleisdami už tai, ką pražiūrėjome, už tai, ko laiku nepadarėme, tuo pačiu pasėdami vidinės ramybės sėklas.
Ir užpildys mūsų sielas neįkainojamu žinojimu: „Aš padariau viską, ką privalėjau padaryti“.
Nes ir mažiausios skruzdėlytės mažiausias darbelis yra PRASMINGAS.
