Kaip dažnai kasdienybės rūpesčiai, smulkūs skandalėliai, lyg kokie pro automobilio langą greit prabėgantys pakelės reklamų stendai, užgožia pačią kelio kryptį. Nors kaip tik dabar mums ypač svarbu ją akylai stebėti – pasaulyje, ypač Vakarų pasaulyje, vyksta labai reikšmingi, galima sakyti, istoriniai vyksmai, neišvengiamai lemsiantys ir Lietuvos ateitį.
Ir nors svarbius procesus Amerikoje ir Anglijoje globalizmo atstovai su pašaipa bando atspindėti kaip vienadienę „nevykusių“ politikų (JAV prezidento D. Trumpo, Anglijos užsienio reikalų ministro B. Jonsono etc.) ir apgautų rinkėjų tragikomediją, ši skylėta uždanga slepia mažiausiai du giluminius, aukščiausiu lygiu vykstančius susikirtimus: tarp globalizmo ir valstybingumo, tarp demokratijos ir technokratijos.
Aštri globalizmo ir valstybingumo priešprieša, prieš pusmetį nulėmusi Anglijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos, taip staigiai peršoko į Ameriką, pačią globališkiausią pasaulio valstybę (JAV yra daugiausia etninių grupių ir kultūrų atstovų, JAV sostinėje Vašingtone yra įsikūrę daugelis svarbiausių pasaulinių korporacijų, tokių kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas), kad privertė aikčioti net ryškiausius milijardierius finansininkus – globalaus pasaulio ateities kūrėjus. Paradoksas, kad antiglobalizmo judėjimui pradėjo vadovauti toks pats milijardierius, nelauktai tapęs net JAV prezidentu. Dar didesnis paradoksas, kad globalizmo lopšys – JAV – tapo svarbiausiu globalizmo stabdžiu. O šių paradoksų esmė yra ta, kad globalizmas negali lemti vakarietiškos demokratijos pergalės pasaulyje, kaip iki šiol skelbia globalizmo ideologai. Toks mąstymas yra totali klaida. Priešingai – globalizmas silpnina Vakarų demokratijas ir stiprina rytietišką autokratizmą.
Reikia pavyzdžių? Prašau. Pernai Kinija aplenkė JAV ir tapo pasaulio ekonominiu lyderiu tik vakarietiško globalizmo dėka, amerikiečių verslininkams savo klestinčias korporacijas iškėlus į Kiniją – ten pigesnė darbo jėga ir mažesni mokesčiai. Ar ekonomine lydere tapusi Kinija demokratėjo, atsikratė komunistų diktatūros, „vieningos Kinijos“ politikos, t.y. okupacinės politikos Tibeto, Taivano, Honkongo atžvilgiu? Atvirkščiai – imperinės komunistinės Kinijos ambicijos tik sustiprėjo. Panašiai kaip ir Rusijos, kuri po SSRS žlugimo nors ir atsivėrė rinkos ekonomikai, taip ir liko imperinio mąstymo šalimi. Vakarietiška demokratija nesuklestėjo ir Arabų pavasarį pergyvenusiose musulmonų šalyse.
Žvelkim dar atviriau – nepaisant iš Afrikos ir Azijos į Vakarus plūstančių milijoninių emigracinių srautų, problemos tuose žemynuose nesikeičia ir negali keistis – tie, kas galėtų jas spręsti ir joms priešintis, bėga svetur, sudarydami tenykščiams diktatoriškiems režimams palankesnes sąlygas. Taigi išvada paprasta: jei globalizmas, įveikęs valstybių sienas, galiausiai laimės, tai šios pergalės vaisius skins ne amerikiečiai ir ne vakariečiai, o pasaulis bus valdomas ne pagal vakarietišką demokratiją. Nes Vakarų propaguojamas globalizmas, kaip menamas demokratijos ir taikos nešėjas, naikina pačią demokratiją, JAV – kaip supergalybę, o Europą – kaip Vakarų civilizacijos lopšį (neseniai Danijos parlamentas susivokė, kad kai kuriuose daniškuose miestuose Azijos ir Afrikos emigrantai jau sudaro daugiau nei 50 nuošimčių gyventojų).
Štai čia ir slypi atsakas, kodėl globališkiausia ir stipriausia pasaulio valstybė – Jungtinės Amerikos valstijos – tveriasi sienomis nuo besaikės globalizacijos. O kad tai nėra tik vieno „populisto“ politiko išmislas, kaip bando pateikti globalistai, rodo ta pati JAV – Meksikos siena, kuri, kaip būtina apsauga nuo meksikiečių narkotikų kartelių, pastatyta jau prieš šimtą metų (tiesa, tuomet buvo vielinė), antrą kartą plieno lakštais tvirtinta 1994 metais, demokrato Bilo Clintono laikais, taigi respublikonas Donaldas Trumpas tik nuosekliai tęsia seniai pradėtą pirmtakų darbą. Lygiai kaip ir bandydamas stabdyti imigraciją iš pavojingų musulmonų šalių atkartoja prieš penkiolika metų JAV prezidento Dž. Bušo jaunesniojo vykdytą politiką. Tiesa, tuomet globalistai nedrįso sukelti tokios pasaulinės isterijos…
Globalizmas nėra nei šio šimtmečio, nei šio amžiaus atradimas – Akado, Babilonijos, Egipto, Romos, Osmanų, Rusijos ir daugelis kitų imperijų, griovusių tautines sienas, yra tūkstantmečiai globalizmo pavyzdžiai. Neatsitiktinai ir šių dienų globalistai (pvz., milijardierius Dž. Sorošas, Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso, etc.) Europos Sąjungą vadina imperija. Vokietijos valdoma imperija (čia būtų galima pridurti: jei per du praėjusio šimtmečio pasaulinius karus Vokietijai nepavyko jėga užimti Europos, tai dabar ji tai padarė taikiu būdu). O imperijos, kaip žinome, ne itin draugauja su demokratija (liaudies valdžia), todėl nieko nuostabaus, kad net trupančios, skilinėjančios ES vadai atsisako matyti per Vakarus besiritančią antiglobalistinę bangą ir dar labiau centralizuojasi – steigia bendrą finansų ministro postą, bendrą kariuomenę ir vis garsiau reikalauja naikinti ES valstybių teisę atsisakyti vykdyti kolektyvinius (t.y. Vokietijos) sprendimus. Ir nors ES vadai žino, kad dauguma europiečių nepritaria vieningai Europos valstybei (tuo klausimu atlikta ne viena apklausa), bet vis tiek laikosi savo – globalizmas užgožia demokratiją (liaudies nuomonę) vardan Europos išeuropinimo, vardan „žmogaus teisių gyventi be sienų“.
Demokratijos ir globalizmo priešprieša Vakaruose taip užaštrėjusi, kad globalistai jau nebeslepia savo kėslų pakeisti „pasenusią“ demokratijos valdymo formą kitokia, kurią vadina technokratija – specialistų valdžia. Specialistus, suprantama, parinks ne piliečiai, o tie, kas išmano, kaip valdyti pasaulį, – finansiniai magnatai.
Štai tokiu keliu suka svirduliuojanti Europos Sąjunga, bet ar tai tenkina Lietuvą? Kodėl besibaimindami rusų imperijos mes vis istoriškai pavojingai metamės į Vokietijos pusę? Jei 1918 ir 1941 metais toks „vokiškas“ laviravimas atrodė kaip vienintelis gelbėjimosi šiaudas, ar dabar jis nėra mums kenkmingas, matant vis didėjančią priešpriešą tarp JAV ir Vokietijos?
Kodėl už užsienio politiką atsakingi mūsų valstybės pareigūnai – prezidentė, užsienio reikalų ministras, premjeras, Seimo užsienio reikalų komitetas, Lietuvai atstovaujantys europarlamentarai – nesitaria su visuomene, kokia šiuo metu Lietuvai kryptis būtų naudingiausia, saugiausia? Kodėl jiems palankiai tylint Lietuvoje vis garsiau formuojama antiamerikietiška (antitrumpiška) politika? Nors gal po D. Trumpo atsiųsto sveikinimo Lietuvai Vasario 16-osios proga („Jungtinės Valstijos didžiuojasi vadindamos Lietuvą sąjungininke“) ir reikalavimų stiprinti NATO jau būtų galima kur kas drąsiau aukščiausiu lygiu pasisakyti dėl tokio politinio dvilypumo? Ką mano mūsų Gynybos taryba: ar naujai kuriama ES kariuomenė nebus dabartinio NATO duobkasys – juk taip nepalankiai dabartiniai ES vadai žiūri į svarbiausius NATO narius – besitraukiančią Angliją ir naująją JAV administraciją? Kas patikimiau apgins Lietuvą nuo Rusijos intervencijos: Vokietija, skirianti gynybai 1,2 proc. biudžeto pajamų, ar JAV, gynybai skirianti du trečdalius visų NATO pajamų?
Ar apskritai istorijoje Vokietija kada nors buvo Lietuvos sąjungininkė?
Gal jau laikas išdrįsti prisipažint, kad Vokietijos ir ES vadovybės peršamas nedemokratiškos, globalios, imperinės Europos modelis yra iš esmės pražūtingas tokioms neskaitlingoms tautoms kaip mūsų ir pagaliau jungtis prie antiglobalios europietiškosios opozicijos – Vidurio Europos bloko? Pasauliniai vyksmai rodo, kad dabar itin svarbu teisingai pasirinkti.
