Ketvirtoji interpeliacija Seime baigėsi pergalinga užsienio reikalų ministro šypsena. Dar sykį patvirtinta: šis Seimas nepajėgus kontroliuoti Ministrų kabineto. Ar ne dėl to esame atsidūrę krante, kuriame tvyro arogancijos, paniekos ir patyčių atmosfera. Apie tai kalbamės su architektu, Eksparlamentarų klubo prezidentu Henriku ŽUKAUSKU.
– Kodėl visos ligi tol buvusios interpeliacijos ministrams pasirodė niekinės, beprasmiškos, paprastai užsibaigiančios viena premjerės fraze esą ji visiškai pasitiki ministru?
– Betgi ir Ingrida Šimonyte mažai kas pasitiki. Skaičiuokim toliau: Gabrielius Landsbergis sakė: „Aš Šimonyte pasitikiu”, bet nedaug kas Landsbergiu pasitiki… Žodžiu, daugumos politika yra pasitikėti vienas kitu, nors jais visais visuomenė nepasitiki. Tai naujas politinis fenomenas.
Savikritika yra normalaus demokratinio proceso dėmuo, tik kas bus tas, kuris iš jų daugumos pasakys: „Aš nesugebu, aš išeinu”. Aš negaliu vadovauti Užsienio reikalų ar Vidaus reikalų, ar Žemės ūkio ministerijoms, patikėkit man kokią kitą sritį, tarkim, kovą su klimato kaita, kur iš tikrųjų nepasieksi jokių rezultatų, tik „kovosi ir kovosi” be jokių pergalės žymių.
Apskritai man yra nesuvokiamas keistos Vyriausybės atsiradimas. Žinot, kai išbūni politikoje, sakysim, trisdešimt metų, iš prisiminimų viskas puikiai dėliojasi. Kaip buvo tada, 1990 metais, kai nebuvo jokių partijų, jokių frakcijų, buvo tiktai Sąjūdis ir visi tie, kurie ėjo su juo, galėjo būti išrinkti. Buvo taip paprasta, kad, kaip aš sakau, jeigu karvę būtų įrašę į sąrašus, tai ir ji būtų buvusi išrinkta.
Paskui partijos formavosi, kūrėsi, ir staiga po 30 metų jų dėka priėjom prie pavojingo krašto; nesakau, kad tuojau pat nugarmėsime į prarają, bet priėjom išskirtinės arogancijos, paniekos žmonėms, jų menkinimo, nesiskaitymo su jų nuomone situaciją. Tokio reiškinio atkurtos Nepriklausomybės Lietuvoje dar nebuvo.
– Tam tikra prasme ratas apsisuko: šiandien visos partijos panašios kaip du vandens lašai ir jei įrašytum į jų rinkiminius sąrašus, anot jūsų, karvę, ji irgi būtų išrinkta.
– Ne, jų sąrašuose vietos karvei nebūtų, nes savų, lojalių nėra kur dėti. Viskas labai paprasta: jeigu būdamas valdžioje darysi gerus ėjimus, būsi perrinktas, jei darysi blogus, tavęs tikrai neperrinks. Aš neprognozuoju iš kavos tirščių, kas būtų, jeigu rytoj būtų Seimo rinkimai, bet 100 proc. galiu pasakyti, kad konservatorių tikrai neišrinktų.
Istorija iš tiesų truputėlį kartojasi: kaip žinote, 1996 metais rinkimus laimėjo konservatoriai, jie, susijungę su krikščionimis demokratais ir tremtiniais, įgijo absoliučią daugumą Seime. Tada, atsimenu, Kunevičienė sakė: „ Mes atėjom 100 metų ir mūsų iš čia neiškrapštysit”…
Bet atėjo 2000 -ųjų rinkimai ir konservatoriai gavo vos 8 vietas Seime, jie vos vos surinko frakciją. Tas pats ir dabar jų laukia. Tiesa, dabar pasikeitė jų taktika: jie nebesako, kad atėjo šimtmečiui, I. Šimonytė sako: jei valdžia nepatinka, per kitus rinkimus išsirinkite kitą.
– Ir vis dėlto: kodėl nė vieno ministro nepavyksta išversti iš posto?
– Kas ta Vyriausybė? Tie patys Seimo nariai. Kai Seimo nariai, kurie sudaro Vyriausybę, išeina dirbti į ministerijas, kyla grėsmė Seime turėti reikiamą balsų skaičių. Seimas pagal Konstituciją kontroliuoja Vyriausybės veiklą, bet ministrai yra ir įstatymų leidėjai, ir drauge jų vykdytojai, – dirbdami Vyriausybėje vykdo savo pačių priimtus įstatymus. Jūsų manymu, jie patys save gali kontroliuoti? Žinoma, ne.
Aš suprantu, tai būtų įmanoma, jei tik vienas kitas Seimo narys būtų paskiriamas ministru, bet dabar iš esmės visi ministrai yra parlamentarai. Todėl jie yra nepažeidžiami, jokios interpeliacijos neveikia, nes jos negali veikti. Ar gali Seimo narys Dainius Kreivys interpeliuoti ministrą D. Kreivį? O kontroliuoti ar gali? Visiška nesąmonė.
– Kitaip tariant, jie yra nepakaltinami…
– Žinote, interpeliacijos būtų vaisingesnės, jei balsavimai dėl pasitikėjimo ministru būtų slapti. Tai iš esmės keistų vaizdą, juk ir daugumoje atsirastų nepatenkintų jų darbu. Šiaip pozicija imituoja parlamentinę veiklą ir įstatymų priėmimus, o opozicija imituoja opozicijos veiklą. Negi, manote, niekas nesupranta, kad net nuvertus vieną ministrą viskas liktų kaip buvę? Kad griūtų Vyriausybė, reikėtų nuversti septynis ministrus.
Daryti interpeliacijas kiekvienam ministrui yra nelogiška, nes jos visos yra pasmerktos: opozicija nėra dauguma, o valdantieji jau išmoko mobilizuotis ir per įstatymų priėmimą ateina balsuoti ir balsuoja kaip susitarę arba kaip paliepta. Šiuo atžvilgiu. konservatoriai yra peržengę bet kokias demokratijos ribas, galima sakyti, jų partijoje klesti autokratija, totalitarinis valdymas Kinijos stiliumi: tu negali nepaklusti vadovybės diktatui.
Kiekvienas nepaklusnumas yra baudžiamas. Ir tai vyksta Lietuvoje, kurią jie laiko demokratine valstybe. Skaičiavote, kiek laiko Lietuvoje tęsiasi nepaprastoji padėtis, kai jėgos struktūros stebi, lūkuriuoja ir be raštiško įsakymo vykdo valdžios paliepimus, o valdžios kritikai skelbiami Rusijos pakalikais?
Būtų logiškiausias variantas, jei konservatoriai, iškart atėję į valdžią, būtų paskelbę nepaprastąją padėtį ir ją atšaukę tik kadencijai pasibaigus. Jie vaidina demokratus, nors pagal valdymo metodus artėja prie Šiaurės Korėjos ir Baltarusijos.
Valdantiesiems pasisekė, kad opozicija negausi ir išskydusi, pagaliau neaišku, ar atstovaujanti bendriems interesams, ar kiekvienas atsako tik už save. Neaišku, kas kieno projektas, kas kieno palaikomas yra. Susikūrusi Sauliaus Skvernelio frakcija suteikė tam tikrų vilčių, bet kai pažiūri į balsavimo rezultatus, matai, kad jie padeda konservatoriams.
– S. Skvernelio partijai „Vardan Lietuvos”, susikūrusiai metų pradžioje ir nedalyvavusiai rinkimuose, pasisekė gauti solidžią valstybės dotaciją. Spėjama, kad dėl to. Spėjama, kad ši partija – konservatorių projektas.
– Aš Seimą vadinu dideliu turgumi, Gariūnais, kur galima viską parduot ir viską nusipirkt. Visi balsuodami remiasi programomis ar partijų pozicijomis, tačiau susitarimai ar slapti vienas kitų palaikymai nusveria bet kokius doros principus. Tai labiausiai matyti, kai vyksta biudžeto svarstymai ir pinigų dalybos. Prekiauti balsais pas mus pasidarė ne tik madinga, bet beveik būtina. Nes jei turi balsą ir jo neparduodi, kitaip tariant, „teisingai neinvestuoji”, būsi kvailas ir niekam neįdomus… Visi Seimo nariai yra prisiekę, bet ta priesaika yra tik akių dūmimas.
– Tad ką siūlote?
– Inicijuoti nepasitikėjimą ne atskirais ministrais, bet visu Ministrų kabinetu ir jam vadovaujančia ministre pirmininke taip pat. Nepasitikėjimas Vyriausybe yra visai kitas reikalas, nes balsavimas yra slaptas. O taip balsuojant atsiranda labai daug klaustukų, nes tie patys konservatoriai arba liberalai gali pasielgti ne taip, kaip sutarta.
Man tik keista, kad tik dabar pasigirdo užuominų apie nepasitikėjimą Vyriausybe. Nereikia šnekėt, reikia imt ir daryt. Tada ir paaiškės, ar tie trys lemiantys daugumos balsai neišsprūs jiems iš rankų.
– Na, sakykim, įvyktų stebuklas ir Vyriausybė kristų. Kas paskui?
– Jei pastebėjote, pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta vadovauti valstybei sėdint ne prie vairo, o ant galinės sėdynės. Šitą madą įvedė Ramūnas Karbauskis, kai jo vadovaujami „valstiečiai” laimėjo rinkimus. Pamenat, jis dirigavo iš Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdės. Jeigu tu esi partijos pirmininkas, jeigu tu atvedei partiją į rinkimus ir laimėjai, tai būk malonus ir prisiimk atsakomybę, būk pagrindiniu asmeniu.
Žiūrėkit, Amerikoj politikai rungtyniauja, kad taptų partijos pirmininku, vestų savo gvardiją į rinkimus ir laimėjimo atveju užimtų svarbų valstybės postą. Lietuvoje rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas tapo net ne ministru pirmininku (juo paskiria nepartinę I. Šimonytę), o eiliniu ministru. Vadinasi, niekas už nieką neatsakingas: užsienio reikalų ministras nukeliavęs į dausas, kovoja tai su Kinija, tai už demokratiją pasaulyje; premjerė, kai reikia, sako esanti nepartinė, kai reikia, stoja mūru už konservatorius.
Dabar, kai ji stoja į konservatorių partiją ir galbūt perims jos vadovavimą, gal reikalai kiek pasikeis. Taigi, jei Seime būtų pritarta nepasitikėjimui Vyriausybe, nori nenori Gabrielius Landsbergis turėtų tapti ministru pirmininku: jis atvedė partiją į Seimą, jis ir turi formuoti Vyriausybę. Kad ir kokia ji būtų, man vis tiek. Dar dvejus metus galėtų pabūti ministru pirmininku ir savo sprendimais ar kompetencija tikriausiai pramuštų reitingų dugną ir nukeliautų į nežinią.
– Ir tai jūs laikote laimėjimu?
– Viena vertus, rastųsi politinis aiškumas, kita vertus, likusius dvejus metus naujas ministras pirmininkas galėtų vesti Vyriausybę arba į pergalę, arba į visišką pralaimėjimą, – čia jų problema. Jeigu tu sukėlei tokį chaosą, tai tu ir atsakyk. Atsisėstų anūkas Landsbergis į ministro pirmininko kėdę, paskirtų Seimo pirmininku partietį, savą lojalų žmogų, su S. Skverneliu ir regionais sudarytų daugumą be „laisviečių” ir liberalų ir galėtų ilgai bei laimingai džiaugtis saule.
– Juokaujate?
– Suprantu, kad mums būtų įdomu žiūrėti į juos, suprantu, kad žurnalistai turėtų apie ką rašyt. Negi iš 17-20 tūkst. partijos narių neatsirastų profesionalų, galinčių vadovauti ministerijoms? Pats pažįstu daug padorių konservatorių, gerų savo srities specialistų, bet jų niekas nekviečia. Kviečia tik iš savo ratuko.
Tiesa, ar leistų senelis anūkui vadovauti Vyriausybei ir būti svarbiausiu asmeniu, šito aš nežinau. Gal jis ir neatlaikytų tokios žinios, bet pats anūkas turėtų apie tai pagalvoti ir prisiimti atsakomybę, nes tai, ką jis daro užsienio reikaluose, yra nesuvokiama saviveikla. Ir jeigu dabar prastai gyvename, galėtume dar prasčiau gyvent, – vis tiek į tą dugną kada nors atsispirti reikia.
Tegu jis spiriasi į dugną, o po to – kaip Dievas duos. Aišku, konservatorių niekas neberinktų, ir jie užbaigtų savo veiklą ar saviveiklą, ir kitas kokias dvi ar tris kadencijas sėdėtų opozicijoje tyliai, ramiai ir gražiai. O Lietuvai būtų tik geriau ir žmonės pagaliau atsipūstų.
respublika.lt