Galima už pilvo susiėmus juoktis iš siūlymo vyr. giminės daiktavardį neutralizuoti žodžiu „žmoga”, kaip rašoma „Lyčiai jautrios kalbos gairėse”, kurioms apsisprendė Vilniaus universitetas, tačiau tik iki tos vietos, kur be užuolankų patvirtinama, jog šis įsipareigojimas yra IDEOLOGINIS šios mokslo šventove laikytos institucijos APSISPRENDIMAS.
Įkandin šio pareiškimo kyla daugybė kitų klausimų: ar Teisingumo ministerijos brukama vienalyčių partnerystė bei baudžiamoji atsakomybė už vadinamąją neapykantos kalbą LGBT atžvilgiu yra Vyriausybės IDEOLOGINIS apsisprendimas?
Ar Seime vis paakinamas vienalyčių šeimos įteisinimo planas irgi yra Tautos išrinktųjų IDEOLOGINIS pasiryžimas? Jeigu taip, gal jau turėtume sakyti, jog ne Tautos ir kalbos išsaugojimas, o, ciniškai tariant, tarpukojis verčiamas LIETUVOS VALSTYBĖS IDĖJA?
Apie tai „Respublikos” žurnalistė Danutė ŠEPETYTĖ kalbėjosi su kalbininke, humanitarinių mokslų daktare Jūrate Sofija LAUČIŪTE.
– Jums nesusidaro įspūdis, kad dėl tos, anot Arvydo Juozaičio, lytinės utopijos rengiamasi aukoti ir kalbą, ir šeimą, ir galiausiai valstybę?
– Prisimenat, kaip posovietmečiu entuziastingai kalbėjome, kad kuriant Lietuvos valstybę žūtbūt reikia atsisakyti ideologijos, ir darėme viską, kad jos nebūtų? Bet pagalvokite, ar gali būti valstybė be ideologijos? Ideologija yra pagrindinė idėja, dėl kurios, kaip sakoma, ir gyvuoja valstybė. Valstybės gynyba irgi yra ideologija, nes valstybė nekuria gynybinės sistemos prieš visus ir viską: ji nusprendžia, kas yra priešas numeris pirmas ar numeris antras, – ir taip kiekviename žingsnyje visose srityse. Kur yra politika, ten turi būti ir ideologija, o kadangi tautiškumą ir patriotizmą esame ištrėmę iš viešojo gyvenimo, jų vietoje – kadangi gamta ir valstybė nemėgsta tuštumos – įsitaiso ir ima tarpti genderizmo ideologija.
– Ką tartumėt apie profesorius, pasirašiusius po „Lyčiai jautrios kalbos gairėmis” ?
– Kaip sakė didysis profesorius Preobraženskis (aliuzija į M.Bulgakovo apysaką „Šuns širdis” – D.Š.), suirutė prasideda ne unitaze, bet galvoje. Na, iš pirmųjų prof. Loretos Vaicekauskienės pasisakymų supratau, kad ji tokia pat kalbininkė, kaip ir viską treškinantis dramblys porceliano krautuvėlėje: anot jos, nereikia taisyklių, kalbėkim, kaip kas norim. Tiesa, jos sociologiniai darbai turbūt nėra blogi, ji randa klausimų, kuriuos galima užduoti gilinantis į visuomenės sociologinę būseną. Taigi, išgirdusi Vaicekauskienės pavardę, aš jau supratau, kad „gairės” bus visiška nesąmonė, bet mane nustebino prof. Jurgio Pakerio dalyvavimas, nes pažįstu jį kaip kalbininką mokslininką, kurio darbai ir pranešimai buvo svarūs, ir vyresnės kartos kolegoms buvo malonu žinoti, kad jiems traukiantis į nuošalę ateina tokia šviesi pamaina. Dabar nė nežinau, ką galvoti. Galiu tik užjausti mus visus ir šitą mokslininkų grupę, kuri yra užkibusi ant kabliuko didžiuliais pinigais disponuojančios grupuotės, kurią galima pavadinti gauja, banda ar šutve. Gal ta saujelė vargšų VU mokslininkų buvo sužavėti finansinėmis perspektyvomis, nes sveiku kalbininko protu negalima suvokti to, ką jie daro. Juk senų senovėje kurdami kalbą žmonės sudėjo į ją pasaulio suvokimą ir gyvosios gamtos pavyzdžiu sukūrė gramatinę giminės sistemą. Kai kuriose kalbose, pvz., rusų, negyvosios gamtos objektai esti ir niekatrosios giminės, pvz. – „derevo”, „oblako” ir pan. Ir mūsų kalboje rastume vieną kitą bevardės giminės atvejį: vėpla, kerėpla ir kt., – bet kitoms kalboms, pvz., anglų, skirti gimines pasirodė perteklinis reikalas ir jos pasirinko vieną formą. Manau, kad sąmoningo kalbos griovimo procesas prasidėjo dėl anglų kalbos įtakos: jeigu anglų kalboje nėra skirtumo tarp lyčių, tai kodėl jį reikia išlaikyti lietuvių kalboje?
– Ne veltui kartkartėmis net iš aukštų tribūnų pasigirsta užuominų, ir ne tik jų, dėl antrosios valstybinės kalbos, kuria galėtų būti jūsų paminėtoji anglų kalba. Regis, 2017 metais jūs dėl tos anglomanijos priekaištavote konservatoriui Andriui Kubiliui.
– Taip, buvo toks straipsnis, bet viskas prasidėjo dar seniau, kaip man dėl sūnaus „antilietuviškumo” guodėsi Andriaus tėvelis, žinomas ir gerbiamas literatūros kritikas Vytautas Kubilius. O kas yra lietuviškumas? Norėčiau pacituoti žinomą rašytoją Regimantą Tamošaitį, kurį girdėjau kalbant kažkokioje konferencijoje 2011 metais. Konferencijos temos neprisimenu, bet prisimenu, kaip nuo pirmų jo kalbos žodžių pašiurpau ir pasišiaušiau kaip ežys. „Lietuviškumas, – sakė jis, – savaime nėra jokia vertybė. Aš savo lietuviškumo nesukūriau, aš jį gavau, kaip kultūrinį buvimo būdą kartu su savo egzistencija, o atradau jį kaip vertybę jau per individualias sąmonėjimo pastangas. Pirmiausia atradau knygą, joje – kalbą, o kalboje – save”. Pasišiaušiau be reikalo: iš tikrųjų jis gražiai ir savikritiškai į save pažvelgė ir atskleidė, kokiu būdu mes iš vaiko užaugame arba neužaugame tais lietuviais. Kas dar įdomu – čia yra pagautas niuansas, kas yra mums vertybės. Šiuolaikiniam lietuviui, globaliam žmogui, vertybė yra tai, ko siekdamas jis turi įdėt pastangų: arba mokytis, arba dirbti, užsidirbti, nusipirkti, pasistatyti, įsigyti, o tai, kas jam yra duota dykai, jam – jokia brangenybė. Jis gimė, jis atmerkė akis ir jis jau turi tėvus, kurie jam perteiks kalbą, jis turi aplinką, jis turi tą nuostabią Lietuvos gamtą, dar švarius vandenis ir puikiuosius su nepaprasta gausybe žalių atspalvių miškus… Ar tai yra vertybė? Nevertinam gimtosios kalbos, o jau anglų kalba, kurios reikia išmokti, oi kokia vertybė yra. Negaliu ramiai žiūrėti LRT laidos apie emigrantus „Širdyje lietuvis” – stebina ir piktina, kad LRT brukte bruka vertybę – geras, įdomus lietuvis yra tas, kuris išvažiavęs iš Lietuvos tapo turtingas. O Lietuvoje, ką? – tokių įdomių neliko? LRT yra tapusi aršiausiu lietuvybės naikinimo židiniu, nors neabejoju, kad ten yra vienas kitas žmogus, kuris nuoširdžiai dirba ir supranta savo misiją. Ir Vilniaus universitete, manau, yra tikrų lituanistų, tikrų mokslininkų, kurie supranta, kokia vertybė yra mūsų kalba, bet kur jų pasipiktinimas, kur jų piketai? Kodėl jie tyli?
– Iš baimės turbūt, iš savicenzūros…
– Prisimenu, kai dar dirbant rektoriui Artūrui Žukauskui buvo vykdoma struktūrinė pertvarka, po kurios lietuvių kalbos, baltistikos katedros buvo užslaptintos institutų pavadinimais, o Lietuvos istorijos katedros neliko išvis, beveik už skverno tampiau lituanistus: kodėl tylit? Na, sako, pažiūrėkim, o gal kas nors bus… Kaip gali kas nors būti, jeigu nebėra nė pavadinimo?..
– „Lyčiai jautri” profesorė siūlo ne tik savieigą bendrinės kalbos atžvilgiu, bet ir laisvę vadovėlių autoriams: esą, kaip kas nori, taip tas ir terašo. Kas, jūsų manymu, turėtų saugoti kalbą?
– Visi tie, kurie pasirinko kalbininko lituanisto kelią, privalo būti uolūs kalbos sargai. Na, gražiais žodžiais sakant, ją turėtume saugoti kiekvienas, kuris ta kalba kalbam ir kuris laikome save kultūringu. Nežinau, kurį galėtume laikyti tokiu žmogumi, bet jei tu nieko nepadarei, kad miestų gatvės netvintų užsienio pavadinimais, kad nebūtų prievartaujama ir niekinama lietuvių kalba, tu toks pat kultūringas kaip ir mano šlepetė. Saugoti yra ir darbas, ir mokslas, o visus tuos, kurie gavo žinių, supratimą, kokia nepaprasta vertybė tarp visų Europos kalbų yra lietuvių kalba, bet nemoka šito supratimo perteikti nei mokiniams, nei studentams, aš išvaryčiau griovių kasti.
– Abejingomis akimis ar kai kuo kitu galėtume paaiškinti ne tik akademinės bendruomenės, bet ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tylą po „Lyčiai jautrių kalbos gairių” paskelbimo?
– Man gana keblu apie tą komisiją kalbėti, nes formaliai daviau sutikimą būti įtraukta į kažkokį komisijos pogrupį, bet per keletą metų niekam manęs neprireikė. Ir todėl gal šiek tiek esu nusivylusi, bet pamėginkime juos suprasti. Kai kalbos komisijai vadovauti ėmė Audrys Antanaitis, ji buvo beveik ant išformavimo ribos: Seime buvo balsų, kurie tikino, jog komisija nebereikalinga, nes jinai tik trukdo visiems gyventi. Vis dėlto tada pavyko atsimušti nuo reformatorių, komisija buvo išlaikyta, išrinktas naujas pirmininkas, ir spėju, kad dabar svarbiausias tos komisijos ir jos vadovo uždavinys – išlikti, išsilaikyti laukiant lengvesnių, geresnių laikų, kada komisija galės daryti tai, dėl ko ji ir buvo sukurta. Aš taip noriu paaiškinti tokį tylėjimą. Kažkas kalbą griauna, prievartauja, o komisija dirba, ką susiplanavusi, baiginėja savo užsibrėžtas užduotis…
– Veiksmažodžiai „griauna, prievartauja” tinka ir ideologinio VU apsisprendimo kontekste?
– „Lyčiai jautrios kalbos gairės” yra visiška nesąmonė. Būna nesąmonių gerybiškų, kai žmogus ne iš blogos valios, vien dėl pokyčio, teškia pagal savo sugebėjimus apgailėtiną „naujovę”. Ką padarysi, žmogus nori gera, bet jam trūksta žinių. Bet yra piktybiniai reformatoriai, kurie žino, kad griauna, bet veidmainiškai nori įtikinti, kad jų veiksmas yra naujovė, prisitaikymas prie naujų iššūkių: nauji laikai, nauji reikalavimai, visi turim keistis. Tiesa, sąmoningai ar nesąmoningai mes visi prisitaikom prie kintančių klimato ir gyvenimo sąlygų. Na, aš irgi prisitaikiau išmokusi dalyvauti nuotolinėse konferencijose…
– Tik jūs niekaip neprisitaikote prie „naujovių”, gramzdinančių Lietuvą į tamsumas. „Nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu”, – rašėte A. Kubiliui atvirame laiške.
-Visą laiką galvoju, kad mūsų Tautos aktyvumas yra ciklinis: reikia laiko, kol jis įsisiūbuoja, bet kai įsisiūbuojam mes, žemaičiai, eidami viską kelyje šluojam. Taip ir visoj Lietuvoj: kenčiam, kenčiam, kenčiam, o paskui sprogimas, ačiūdie, kad ne toks kruvinas kaip būna Rusijoj.
– Nepavargstat būti nemadinga mažuma?
– Faktiškai beveik visas mano gyvenimas – būti mažumoje. Beveik 40 metų Sankt Peterburge buvau „tautinė mažuma”. Kai prasidėjo „perestroika” ir kai Sankt Peterburge 1986-1989 metais pradėjo kurtis tautinės bendrijos, mano rūpesčiu tapo lietuvių tautos teisės, kalbos teisės, – man tauta ir kalba yra vienis, kaip dabar mėgstama sakyti. Aš tuo gyvenu. Ar jūs pavargstate kvėpuodama? Ar pavargstate grožėdamasi gėle? Štai dabar kalbuosi su jumis ir žiūriu į upę, kur plaukioja gulbiukai. Kai baigsime kalbėtis, imsiu ir paskaitysiu ką nors apie kalbą, peržvelgsiu naujienas, gal sužinosiu, kas ką gero padarė. Skaityti apie gerus darbus juk taip pat nepavargsti. Beje, apie „Respubliką”: kadaise pati priklausiau tam sluoksniui, kurie šiek tiek atsargiai žiūrėjo į jūsų laikraštį, bet metams bėgant apsižiūrėjau, kad „Respublika” yra bene vienintelis respublikinis žiniasklaidos organas, išsaugojęs ir tipografinį formatą, kuris nuosekliai kelia ir gaivina Lietuvą.
respublika.lt