Ir kodėl, dabartinį Lietuvos gyvenimą stebėdamas, vis prisimenu airių filosofą Edmundą Burke’ą? Kodėl prieš akis vis iškyla dar XVIII amžiuje jo nutapytas Prancūzijos „naujųjų šviesuolių“ paveikslas?
Iš žurnalistų, publicistų kilusius naujos kartos prancūzų intelektualus Burke‘as pavadino „politiniais literatais“ ir, kiek šaržuodamas, sukūrė jų kolektyvinį portretą.
Prancūzijos revoliucijos išvakarėse ir kovų metais viešumoje įsitvirtinę „politiniai literatai“, pasak Burke‘o, „visiškai negerbia kitų išminties, bet absoliučiai pasitiki savąja“. Jiems būdingas lengvabūdiškumas, viską supaprastinantis ir suprimityvinantis požiūris į tikrovę, panieka tradicijai, manipuliatyvus santykis su visuomene, bažnyčia ir kitomis institucijomis. Jų protus užvaldęs ir kalbas persmelkęs „smurtingas fanatizmas“: „pristigę argumentų ir sąmojo, jie griebiasi intrigos išteklių“.
„Politiniams literatams“ savas jėgos, valdžios ir pinigų geismas. Tad šlovindami laisvę, jie gali be didesnio moralinio jaudulio teikti paslaugas užsienio despotams. Jie siekia „įgyti visas prieigas prie viešosios nuomonės“ ir įtvirtinti savo „literatūrinę monopoliją“. Šiai monopolijai išsaugoti „politiniai literatai“ pasitelkia „nuolat veikiančią juodinimo ir diskreditavimo pramonę, nukreiptą prieš nepriklausančius jų frakcijai“. Jų lengvabūdiškumas ir fanatizmas ne tik juos pačius paverčia demagogais, bet ir ardo per amžius dėtus politinės tautos, laisvos valstybės pamatus, – teigė Burke‘as XVIII šimtmečio saulėlydyje. /Edmund Burke, „Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją“/
O dabar pažvelkime į šiandienos „politinių literatų“ viešumoje kuriamą autoportretą. Be didelio kuklumo jie prisistato Lietuvai kaip „kūrybiškiausia, labiausiai išsilavinusi, moraliai ir vertybiškai jautriausia visuomenės dalis“, pašaukta vesti į šviesą ir tiesą visus menkiau kūrybingus, prasčiau išsilavinusius, moraliai ir vertybiškai atbukusius.
„Ar neatėjo laikas demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis?“ – patetiškai klausia dabarties „literatai“ iš aukštos LRT tribūnos. Ir rūsčiai atsako: taip, toks metas atėjo, nes „principo gynyba kartais priverčia peržengti reglamentų ar susitarimų ribas“! Velniop reglamentus ir susitarimus, velniop įstatymus, kai tenka naikinti atbukusius pažangos priešus.
Vargas ir motinai Bažnyčiai, jei ji atsisako paklusti „kūrybiškiausiai visuomenės daliai“, jei nesutinka laiminti jos žygių, jei į LRT tarybą nedeleguoja jautriausiojo iš „moraliai jautriausiųjų“. Nepaklusni Bažnyčia viešai atskiriama nuo šviesiosios visuomenės dalies kaip šios „pasitikėjimą praradusi“.
Ne valstybės tarnybos, ne teisėsauga ir teisėtvarka, bet „vertybiškai jautriausieji“ turi galią pamatyti ir demaskuoti Lietuvoje veikiančią „penktąją koloną“. Ne tik demaskuoti, bet ir žioplus lietuvius instruktuoti, kaip tuos „penktakolonininkus“ artimoje aplinkoje nesunkiai atpažinti. Pasak LRT portalo, jei koks žmogelis suabejoja, ar skaidriai leidžiami krašto gynybai skirti pinigai, jei „kelia klausimus dėl teismų sprendimų, Konstitucijos aiškinimo“, jei jį „ima erzinti“ „profesionali žiniasklaida“ ir „visuomeniniai žiniasklaidos kanalai“, žinok, kad jis – „penktakolonininkas“, kuriam privalai „duoti tinkamą atkirtį“.
Dabartiniai „politiniai literatai“, kaip ir jų pirmtakai, skelbiasi turį ambicingą tikslą – „ne tik atspindėti, bet ir pakeisti tikrovę“! Iš LRT tribūnos jie prisistato esą „tikrovės keitėjai ir netikrumo demaskuotojai“. Jų pašaukimas – paaiškinti lietuviui tikrovę taip, „kad pasikeistų jo požiūris, o su šiuo pokyčiu – ir jo pasaulis“. Taigi „vertybiškai jautriausieji“ prisiskiria sau mūsų „sielų inžinierių“, mūsų asmeninių pasaulių konstruktorių vaidmenis. Ir reikalauja, kad mes savo sielas jiems patikėtume.
1845-aisiais „Vienuolikoje tezių apie Feuerbachą“ Karlas Marxas paskelbė: „Die Philosophen haben die Welt nur verschieden interpretiert; es kömmt darauf an, sie zu verändern“ („Filosofai pasaulį tik įvairiais būdais aiškino, bet dalykas tas, kad jį reikia pakeisti“).
2026-ųjų balandį Paulius Gritėnas LRT portale paverčia Marxo tezę „vertybiškai jautriausiųjų“ idėjine programa… Ir sulaukia nuolankios moraliai atbukusių lietuvių tylos.
Su pirmtakais mūsų „politinius literatus“ tvirtai sieja pagarba jėgai ir pinigams. Dešimtmetį jie noriai ir džiugiai dalyvavo prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos patarėjos Daivos Ulbinaitės „laisvo žodžio“ valdymo projekte: sėkmingai „realizuodavo“, „žurnalistiniais tyrimais“ paversdavo jiems patikėtas tarnybų pažymas, demaskuodavo ir triuškindavo prezidentės nurodytus priešus – niekingus „skalikus“. Draugiškai dalinosi „Rosatomo“ pinigus, paramos Baltarusijos demokratijai lėšas, ordinus ir medalius. Ne tik pažįstamų rateliuose, bet ir viešumoje didžiavosi ryšiais su D. G. ir VSD.
Ir jei prezidentas Gitanas Nausėda būtų turėjęs jėgos Dalios Grybauskaitės „laisvo žodžio“ valdymo projektą tęsti, regis, „politiniai literatai“ būtų jame ir toliau šauniai dalyvavę… Bet kam reikalingas bejėgis, tarnybų informacija nesidalinantis, užduočių skirstyti nesugebantis prezidentas? Juk mūsų „moraliai jautriausieji“ visada – su stipriausiais, niekada – su silpnais ir nevykėliais!
/Visos „jautriausiųjų“ citatos iš LRT portalo ir veidaknygės. O nuotraukoje – Rita Miliūtė, priimanti LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus medalį iš premjero Gintauto Palucko rankų/
FB gegužės 13 d. 2026m.
************************
Ir nuoroda į programinį „politinių literatų“ tekstą, iki šiol LRT portale nesulaukusį jokio atsako: https://www.lrt.lt/…/paulius-gritenas-ar-zurnalistika…
LRT.LT