Ir kas buvo Remigijus Žemaitaitis prieš pusantrų metų? Iki nuobodulio tvarkingas parlamentaras, lietuviams veik nežinomos partijos „Laisvė ir teisingumas“ narys. Šiandien Žemaitaitis – vienas žinomiausių Lietuvos politikų pasaulyje.
Kodėl? Nes lietuviai – vis dar „švelniai paklaikusių genčių konglomeratas, mėginantis kurti valstybę“, savo ir savo genties interesus nuolat keliantys virš Lietuvos Respublikos, – atsakytų Gintaras Beresnevičius.
O gal ir todėl, kad Rusija nuo XVIII amžiaus kaimyniniuose kraštuose pamėgo rengti kolektyvinius šokius: čia smaginasi vienu metu šokdindama ne vieną asmenį, ne vieną partiją, – pasvarstytų Maskvos tarnybų darbą kiek rimčiau tyrinėjantis istorikas.
2023-iųjų gegužę Žemaitaitis veidaknygėje sureagavo į Izraelio nugriautą palestiniečių mokyklą – palygino Izraelį su Putino Rusija, pavadino Izraelio gyventojus „gyvuliais“, pridėjo antisemitinį eilėraštuką. Kritiškai Izraelio vyriausybės veiksmus tuo metu vertino nemaža dalis Izraelio piliečių, ne vienas Vakarų politikas. Bet Žemaitaitis Izraelio kritiką supynė su šlykščiu antisemitizmu. Ir iš karto sulaukė aštrios reakcijos.
Žemaitaičio poelgį nedelsiant pasmerkė parlamentinės partijos, partija „Laisvė ir teisingumas“ tuoj pat sustabdė buvusio savo pirmininko narystę. „Antisemitiniai, tautinę santarvę niekinantys pareiškimai neleistini niekam, juo labiau Seimo nariams“, – sureagavo valstybės prezidentas. Generalinė prokuratūra dėl Žemaitaičio veiksmų netrukus pradėjo tyrimą. Taigi į politiko antisemitinį išpuolį Lietuva atsakė taip, kaip dera civilizuotai valstybei.
Lietuvos Respublikai to būtų pakakę. Bet ne „švelniai paklaikusių genčių konglomeratui“. Antisemitizmo ir „Nemuno aušra“, ir „Tėvynės sąjunga“ stvėrėsi kaip politiniam spektakliui tinkamos, šalininkus sutelkti galinčios rinkimų kortos. Prie kortų stalo tuoj buvo susodinti ir Konstitucinio Teismo teisėjai, ir Vakarų ambasadoriai. Net lietuvių menininkai – ir iš Vilniaus, ir iš Paryžiaus. Rusijos tarnyboms šypsantis ir pritariamai linksint…
Štai, šiandien ir turime bendrą partijų ir visuomenės kūrinį – dar vieną pasaulyje žinomą Lietuvos politiką…
Dėl Lietuvos Respublikos liūdna. Bet ne pirmąsyk.
Buvo graudu, kai vos išrinktą pirmąjį Kovo 11-osios Respublikos prezidentą Algirdą Brazauską dešinioji Seimo opozicija skundė Didžiosios Britanijos parlamentui, reikalaudama, kad britų parlamentas atsisakytų priimti į Londoną skrendantį Lietuvos vadovą, nes jis – buvęs komunistas.
Buvo dėl Respublikos liūdna, kai Lietuvos televizija už mokesčių mokėtojų pinigus kūrė filmus apie šaunų Kėdainių verslininką Viktorą Uspaskichą, kai Uspaskichas daug metų tyčiojosi iš Lietuvos valstybės ir visuomenės, tai visuomenei infantiliai krizenant.
Buvo liūdna, kai Ritos Miliūtės vadovautoje Lietuvos televizijoje kaip namuose tvarkėsi Rusijos politiniai technologai, atlydėję studijon kandidatą į prezidentus Rolandą Paksą. Kai su šimtadieniu prezidentą Paksą sveikino žurnalistas Edmundas Jakilaitis, pasakodamas mums jaudinančią istoriją apie bjaurųjį ančiuką, virtusį nuostabia gulbe. Kai Kremliaus svetainė skelbė pranešimus apie telefoninius „prezidentų Putino ir Pakso pokalbius“, o Lietuvos žiniasklaidoje apie juos negalėjai rasti nė žodžio…
Buvo graudu ir pikta, kai kadais Rusijai per „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“ pradėjus šlykščią antisemitinę kampaniją, didžioji dalis Lietuvos politikų tylėjo, o valstybės vadovo patarėjai pusbalsiu aiškino, kad „šiuo atveju nieko padaryti neįmanoma, nes veikia didelės jėgos“…
Būdavo dėl Lietuvos Respublikos liūdna kaskart, kai šalies teisėtvarka atsisakydavo tirti su Rusijos pinigais ir tarnybomis susijusias bylas – Rolando Pakso rinkimų kampanijos, Darbo partijos finansinių šaltinių, „Dujotekanos“, „Rosatomo“ ir kitas, kai šalies slaptosios tarnybos ir teisėtvarka veikdavo kartu su Rusijos tarnybomis prieš Lietuvos piliečius, Baltarusijos ir Čečėnijos disidentus…
Bet laikui bėgant išmoksti su tokiu liūdesiu tvarkytis. Vis vildamasis, kad kada nors tarpusavy kovojančių „genčių konglomeratas“ taps save gerbiančia Respublika, o genčių nariai – piliečiais, vienodai reikliais visų partijų ir pažiūrų politikams.
Veidaknygė FB