Mano pranešimas – apie asmenį, kurio reikšmės Lietuvos valstybei, jos istorijai, galų gale pačiam prezidentizmui, manau, mes vis dar nesugebame įvertinti. Mano pranešimą sudaro trys pagrindinės mintys: Plechavičius kaip valstybininkas; Plechavičius kaip demokratas ir Plechavičius kaip faktinis valstybės vadovas.
Dauguma turbūt esate puikiai pažįstami su šio asmens ryškiaisiais biografijos faktais, ar tai būtų laisvės kovų laikotarpis, ar 1944 m. Vietinės Rinktinės kūrimas, ar lygiai prieš devynis dešimtmečius vykęs karininkų perversmas, atvedęs į valdžia Antaną Smetoną. Būtent šiam trečiam teiginiui šiandien skiriame daugiausiai dėmesio ir, kad suvoktume Plechavičiaus kaip valstybininko vaidmenį tuose įvykiuose yra būtina pabrėžti keletą faktų.
Neseniai portale DELFI pasirodė p. Saldžiūno straipsnis apie sukilimą. Jame yra keistokų teiginių. Cituoju: „Sovietiniai istorikai bei jų tradicijas tęsiantys šiuolaikiniai istorijos perrašinėtojai 1926 metų gruodžio įvykius vienareikšmiškai vadina „fašistiniu perversmu“. O tai ironiška, mat tuometinėje sovietinėje Maskvoje perversmą įvykdę tautininkai buvo ir palaikomi, ir remiami.“
Šiuose sakiniuose – visa puokštė klaidingos informacijos ir bandymų sumenkinti perversmą rinkinys. Autorius bando pasakyti, jog 26 gruodžio perversmas buvo iš esmės organizuotas bolševikų, kuomet faktai liudija absoliučiai priešingai.
Nėra aišku apie kokius tautininkus autorius kalba ir aš negaliu pasakyti, jog tautininkų sąjunga tarpukariu neturėjo jokių džentelmeniškų susitarimų su Maskva. Tačiau yra būtina pasakyti, kad pačiame perversme tautininkai su Antanu Smetona, Voldemaru ir kitais atliko gerokai mažesnį vaidmenį nei Plechavičiaus vadovaujami karininkai, krikščionys demokratai, šauliai ar net katalikiška ateitininkų organizacija. Mes net galime pasakyti, Antanas Smetona būtų niekas, jeigu ne Povilas Plechavičius. Smetonos vadovaujami tautininkai 1926-ųjų Lietuvoje buvo keletą vietų parlamente turinti, neįtakinga politinė jėga, o ta jos įtaka, kurią mes taip gerai atmename iš I Respublikos laikų, išaugo tik po to, kai Antanas Smetona tapo prezidentu.
Reikia pasakyti, jog būtent tai, kad Plechavičius nusprendė atsisakyti Lietuvos prezidento vardo ir užleisti valdžios kėdė to meto intelektualui Smetonai patvirtina jo kaip nesavanaudžio, nuolankaus ir savo valstybės interesais visų pirma besirūpinančio asmens įvaizdį. Povilas Plechavičius manė, jog geriausiai valstybės valdymui pasitarnaus išsilavinę civiliai, o ne karininkai ir tai buvo Lietuvos pergalė ir tragedija viename, nors neigiamų pasekmių tada numatyti dar nebuvo galima.
Būtent tuo metu, 1926 m. pabaigoje, Antanas Smetona iš tikrųjų buvo tinkamas kandidatas suvienyti Lietuvių Tautą. Niekas šiandien net neabejojam, jog Smetonos valdžia sukūrė tautišką valstybė su stipria švietimo ir patriotizmo auklėjimo sistema, kuri garantavo, jog net ir po penkis dešimtmečius trukusio naikinimo ir smegenų plovimo tautoje išliko pakankamas skaičius asmenų, sugebančių mąstyti apie Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę.
Tačiau po 10 metų tarptautinė situacija aplink Lietuvą kardinaliai pasikeitė, – o Antanas Smetona pasikeisti nesugebėjo. Kaip tik todėl Antanas Smetona iš principo negalėjo efektyviai ir „kietai” vadovauti Lietuvos Valstybei ypatingai sudėtingose tarptautinėse situacijose, kurios užklupo Lietuvą po 1937 m.
Tam reikėjo visai kito tipo žmogaus – Valstybės vadovo, kuris tvirta ranka būtų sutvarkęs visus „panikierius” bei išdavikus (prisiminkime kad ir žymųjį išdaviką, kariuomenės vadą Vincą Vitkauską Smetonos administracijoje, kuris skatino Lietuvos vadovybę nesipriešinti okupacijai) – tokio, pavyzdžiui, kaip generolas Povilas Plechavičius.
Taigi, pagrindinė Antano Smetonos kaltė yra ta, kad jis laiku nesuprato ir nesusiprato, kad jam jau laikas išeiti į “atsargą” ir užleisti savo postą kitam – tuo metu susiklosčiusioje situacijoje žymiai tinkamesniam asmeniui. Tai ką suprato Plechavičius, to nesuprato Smetona. Gebėjimas būti valstybininku reiškia, jog 9 asmuo yra pasiruošęs paaukoti savo asmenines ambicijas, jeigu pastebi, kad šalia jo esantis asmuo yra tinkamesnis valstybės valdymui. Būtent todėl, sėkmingas Smetonos autoritarizmas finišavo gėdingiausioje įmanomoje šalies būklėje per visą istoriją – net nepasipriešinant okupacijai 1940-ųjų Birželį.
Kuomet perversmo kritikai kaltina karininkus naivumu ar priešiškumu demokratijai reikia atkreipti dėmesį ir į 1926 metų politinę būklę Lietuvoje. Skirtingai negu bando įrodyti kai kurie žurnalistai, tai nebuvo šiaip sau pasipiktinimas dėl sumažinto kariuomenės biudžeto, bet realaus bolševikinio perversmo Lietuvoje likvidavimas. Nors negalima teigti, jog prezidentas Kazys Grinius buvo lojalus Maskvai, reikia konstatuoti faktą, jog komunistinės organizacijos su tarybinėmis vėliavomis ir oficialiais reikalavimais Lietuvai prisijungti prie SSRS netrukdomi rengė mitingus to meto Kaune ir sėjo antivalstybinę propagandą. Toks Kazio Griniaus liberalizmas leido viešai išsikeroti ideologijai, kurios nekontroliuojama plėtra reiškė patekimą į bolševizmo glėbį. Negana to, pats prezidentas Grinius pasirašinėjo karinės taikos ir bendradarbiavimo sutartis su tuometine SSRS. Todėl natūralu, jog susiklosčius tokiai, valstybės išlikimo požiūriu neatsakingai situacijai, perversmas buvo suvokiamas kaip išankstinis prevencinis smūgis, užkertantis kelią Lietuvai tapti komunistine valstybe arba panaikindamas ispaniško tipo pilietinio karo pavojų mūsų šaliai.
Vertinant P.Plechavičių, bandoma sumenkinti ir jo nuopelnus Lietuvai bei sukelti visuomenės abejonių dėl generolo veiklos. Atrodo, tokiems mėginimams nemaža įtakos turi sovietmečio istorikų darbai, kuriais pusę amžiaus į lietuvių galvas buvo kalamas neigiamas požiūris į P.Plechavičių. Tiesa sakant tai, jog tarybinių istorikų vertinimuose Plechavičius įvardijamas kaip „fašistas numeris vienas“ man skamba kaip garantas, jog šis žmogus išties buvo teisus.
Šmeižtas gyvuoja ir šiandien kuomet bandoma Plechavičių įvardinti asmeniu, kuris nužudė demokratiją Lietuvoje, sistemingai nuslepiant faktą, jog Plechavičius 1929 m. buvo atstatydintas Smetonos ir Voldemaro dėl reikalavimo surengti demokratinius rinkimus. Jeigu kas ir buvo ne demokratai šioje istorijoje tai nebent prezidentas Smetona, kuris nematė prasmės rinkimams surengti, tačiau jokiu būdu antidemokratu negalima pavadinti Plechavičiaus. Generolas buvo žmogus, kuris visada palaikė demokratiją Lietuvoje, tačiau nuolatos imdavosi griežtų priemonė ten, kur matė pavojų mūsų valstybei.
Sukurdamas vietinę rinktinę P.Plechavičius ne tik mėgino sukurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas sunkiausiu valstybei momentu. Būtent generolo, organizavusio Vietinę Rinktinę dėka, tūkstančiai karių išvengė beprasmės mirties ginant svetimos valstybės interesus (buvo sužlugdyta vokiečių reikalauta karo talkininkų mobilizacija), daugelis iš jų vėliau papildė Lietuvos partizanų gretas. Tai, jog vos per kelias savaites Plechavičiaus kvietimu į rinktinę užsirašė per dvidešimt tūkstančių narių, liudija didžiulį lietuvių tautos palaikymą ir pasitikėjimą Povilo Plechavičiaus lyderyste. Šiandien galime konstatuoti, jog Plechavičius bandė ištaisyti tą gėda, kurią Smetonos administracija užtraukė 1940-aisiais. Bet Plechavičiaus fenomenali įtaka to meto Lietuvai ir jo moralinis tvirtumas uždraudžiant savo kariams prisiekti Adolfui Hitleriui bei radikalus hitlerizmo kaip ir komunizmo atmetimas lėmė vokiečių sprendimą tokias ginkluotas pajėgas sunaikinti dar joms aktyviai nestojus į mūšį su bolševizmu. Tokiais savo veiksmais, generolas paneigia dar viena nuo sovietmečio mitą apie tai, kad jis esą buvo fašistas, pritariantis radikalų keltoms rasinio ar etninio grynumo idėjoms. Tai buvo nuoširdžiausias Lietuvos patriotas, kuris 1944 m. Lietuvoje buvo vienintelis žmogus, su kuriuo dėl krašto likimo derėjosi nacių vadovybė ir kuris faktiškai ėjo Lietuvos vadovo, visada atkakliai gynusio tautos interesus pareigas.
Be jokios abejonės toks mandatas nebuvo suteiktas jokių rinkimų ar politinio susirinkimo metu. Plechavičius lyderystės Lietuvoje ėmėsi pats tuo metu, kai valstybė buvo naikinama. Taigi jis nebuvo prezidentas. Bet lygiai taip pat kaip Lietuvoje turime ir aukščiausios tarybos vadovą V. Landsbergį, taip ir gen. Plechavičiaus atveju, turime bandyti ieškoti būdų kaip valstybiškai įvertinti ir apibrėžti šio Lietuvos I respublikos laikų didvyrio politinį statusą.
Viliuosi, jog ši išskirtinis Lietuvos sūnus, be kurio nebūtų laisvos Lietuvos, be kurio nebūtų prezidentizmo epochos Lietuvoje, be kurio nebūtų vietinės rinktinės ir vieno didžiausių partizaninių karų Rytų Europos istorijoje, sulauks dienos kai bus tinkamai įvertintas. Dienos kai jo atminimas bus įamžintas ne biustais, o paminklais, kuriuos mes pastatysime vietoje bolševikus mylėjusių poetų skulptūrų, kurių, deja, vis dar gausu mūsų krašte.
Iš ,,Tautinės Lietuvos 90-mečio minėjimas” konferencijos