Atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai beveik visą laiką nesisekė, švelniai tariant, su Kultūros ministrais. Kiek aprėpia bent mano atmintis, partijų deleguoti į Kultūros ministro postą patikėtiniai dažniausiai klimpdavo skandaluose, o jeigu kažko neatsimenu, galimai buvo tas laimingas atskiras atvejis, kai žmogus, užimantis tokį postą, pernelyg neprisidirbo, todėl ir neįsirėžė skaudžiai į atmintį. Net ir Saulius Šaltenis, neabejotinai talentingas, kultinis Lietuvos rašytojas andai neužsirekomendavo kaip puikus ministras (tikriausiai buvo kaip tik atvirkščiai), toli gražu nepasižymėjo aukščiausiojo rango kultūros vadybininko kompetencijomis. Taigi jau šis pavyzdys mums prikišamai rodo, kad kūrėjo ir kultūros proceso administratoriaus kompetencijos yra truputėlį skirtingi dalykais.
Neaptarinėsiu dabar čia visų, iš esmės jau gerai žinomų aušriečio Ignoto Adomavičiaus paskyrimo į Kultūros ministro postą peripetijų, prabėgomis pastebėdamas tik tai, kad didžiausią ažiotažą, kaip atrodo, sukėlė jo vaikiški paveblenimai spaudos konferencijoje ant Prezidentūros laiptų ir dar kažkur po to pasakyti neaiškiai artikuliuoti žodžiai. Buvo juokinga ne juokais tai matant, tautoje iš visų kampų stiprėjo kikenimas, galiausiai peraugantis į atvirą kvatojimą, tačiau aš pats, prisipažinsiu, stebėjau šį reginį nutilęs, nesugebėdamas išspausti net šypsenos, nežinau – kodėl.
Tačiau, esant progai, priminsiu, kad Adomavičius bus ne pirmas Kultūros ministras Lietuvoje, sukėlęs juoko šuorus, andai toks Vilkaitis, aktorius pagal profesiją, vaidino klouną Kultūros ministro poste, buvo beveik oficialus Vyriausybės komikas, nors gerai bent tai, kad – ne homikas. Kita vertus, tiesa yra ir tai, kad niekas nesugebės prajuokinti publikos taip stipriai, kaip kito žmogaus susigraudinimas ir ištryškusi ašara, ypač kai su tyra kūdikio ašara akyse tvirtas vyras ciniškai veržiasi į valdžią.
Kas be ko, sveikintas ir savo vietoje buvo protesto mitingas Daukanto aikštėje, kultūrininkų bendruomenei, apskritai pilietinei visuomenei susibėgus išsakyti savo nepasitenkinimo dėl nekompetentingo žmogaus paskyrimo į Kultūros ministro postą.
Jei toks mitingas būtų neįvykęs, neįvykusio mitingo vietoje būtų atsivėrusi kiaurymė, nepatogi tuštuma, ar ne?
Tačiau štai net ir įvykus šiam mitingui, kaip atrodo bent man, tuštuma neatsitraukė, nes įvykęs mitingas, graži ir spalvinga demokratijos šventė su šviesių veidų žmonių jūra, plakatų mišku, palapinėmis ir cirko artistais ant kojūkų neatkūrė, dar tiksliau tariant, neturėjo jokių pretenzijų atkurti giluminio teisingumo kultūros administravimo sferoje, galimai net neturėjo nuovokos apie išdygusią čia neteisybės šaknį ir be satisfakcijos pathos paliko kaip pradurtas balionas ant grindinio.
Kas čia turima galvoje, ko šių eilučių autorius liko neužganėdintas?
Kad ir kaip toliau viskas susiklostys, vienas dalykas yra tikrai aiškus jau dabar, kad Adomavičiui niekaip nepavyks, net ir labai jam stengiantis, tapti blogiausiu Kultūros ministru mūsų ašarų pakalnėje, nes Kultūros ministro – didžiausio visų laikų monstro Lietuvoje vardu čia be konkurencijos yra tituluotinas į ministro postą Čmilytės partijos andai deleguotas, Šimonytės vyriausybėje ministru dirbęs Kairys, visais administraciniais ministerijos resursais tarpininkavęs šiurpiausio nepriklausomos Lietuvos istorijos „kultūrinio“ įvykio legitimizavimui, kai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu buvo nominuotas „menininkas“ už nepriklausomos Lietuvos vėliavos išniekinimą šarikovo stiliumi, be visa ko kito, persekiojęs Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką dėl to, jog sąžiningas valstybės tarnautojas savo veiklą grindė Lietuvos įstatymais.
Šimonytė šiandien išsakė viską, ką galvoja apie naujosios vyriausybės formavimą, pasidalijo savo nuomone, jog Kultūros ministro paskyrimo aplinkybės kompromituoja valstybę. Gal ir tiesą sako buvusi premjerė, tačiau manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad valstybininko misiją ji supranta truputėlį kitaip nei norėtųsi daugeliui iš mūsų, galimai išpažindama kardinaliai prasilenkiančią su mūsų lūkesčiais tobulos Lietuvos valstybės kaip atsarginio Izraelio idėją.
Seimo liberalai pasitiko naujosios Vyriausybės priesaiką, nusisukę nugara. Ar jiems kiaulės akys dygsta jau ir iš užpakalio?..
***
degeneruodamas
jis leidosi žemyn – o vargas!
gal buvo jis koks naras
iš aukštybių siųstas mūsų žvalgas?..
tačiau nei ratilo neliko
nei kokios užuominos
tiktai ant kranto pliko
klykavo žuvėdros tarsi motinos
pozicija.org