„Mane šiuo atveju domina rezultatas. Mano galva, darbas, kurį jisai padarė, buvo labai efektyvus. Nei jo, nei jo komandos paslaugų kokybė nenuvylė. O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos yra, todėl sunku man būtų komentuoti“. Šiuos žodžius ištarė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, komentuodamas laikinojo Ūkio banko bankroto administratoriaus paskyrimo etiškumo klausimą.
Išties, praktinis požiūris. Praktinis, bet ir trumparegiškas. Turbūt mažai kas ginčysis, kad panašiomis „praktinėmis“ nuostatomis vadovavosi ir į užsienį nusiplovę banko „Snoras“ savininkai.
Juos taip pat domino tik „rezultatas ir efektyvumas“. Rezultatyviai banke sukaupę Lietuvos piliečių indėlius, „Snoro“ ponai netruko efektyviai juos panaudoti. Efektyviai, žinoma, pagal savo supratimą. Rezultatas – bankininkai kaltinami „Snoro“ turto švaistymu.
Kita istorija – šįmet veiklą liūdnai baigusios dvi kredito unijos. Išsiaiškinta, kad abiejų unijų vadovybė veikė tuo pačiu principu: turtas buvo įkeičiamas už sumą, kur kas didesnę nei jo vertė. Paskolos buvo išduodamos vienadienėms, neaiškios reputacijos įmonėms. Unijų ir įmonių vadovus taip pat domino tik „rezultatas“ ir „efektyviai atliktas darbas“. Istorijos atomazga – unijos neteko veiklos licencijų, o Generalinė prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto didelės vertės paskolų gavimo, galimo kredito unijų turto iššvaistymo, disponavimo nusikalstamai įgytu turtu, įmonių neteisėtos veiklos ir dokumentų klastojimo.
Praktika rodo, kad V. Vasiliauskas teisus. Etika ir moralė tikrai nėra Lietuvos finansų pasaulio dimensijos. Tai supranta ir liudija Lietuvos piliečiai. 2013 metų sausį „Lietuvos ryto“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, pasitikėjimą Lietuvoje veikiančiais bankais pareiškė vos 30 procentų respondentų.
Lietuvos piliečių ir V. Vasiliausko pozicijų sutapimas finansinio pasaulio (ne)etiškumo klausimu turėtų piršti vienintelę išvadą – būtina stiprinti finansinių institucijų priežiūrą. Mat jei etika ir moralė nėra finansinio pasaulio dimensijos, visiškai juokinga būtų kalbėti ir apie atsakomybę. Pastaroji juk taip pat moralinė sąvoka.
Atrodo, kad finansų pasaulyje išties galioja kitokios kategorijos. „Godumas yra gėris“, – sakė garsaus filmo apie Volstritą antagonistas Gordonas Gekko. Suprantama, didesnis pelnas ir dividendai yra natūralus bankų akcininkų siekis. Tačiau jis negali virsti vienintele bankų funkcija. Juo labiau vienintele bankų ar bet kurios kitos finansinės institucijos steigimo priežastimi. Jei taip nutinka, begalinis tikslas didinti savo pajamas neišvengiamai priartėja ribą, kai bet kurios pelnymosi priemonės tampa pateisinamos. Tai liudija tiek išgalvota Gordono Gekko, tiek tikra „Snoro“ ir kitų per pastaruosius 20 metų Lietuvoje bankrutavusių finansinių įstaigų istorija.
Jau kurį laiką regime, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių finansines institucijas po truputį paralyžiuoja socialinės atsakomybės moralinis bankrotas. Sunku sutikti su tais ekonomistais ir apžvalgininkais, kurie inertiškai kartoja, kad tai tik neišvengiamas laisvos rinkos, valdomos nematomos rankos, dėsnių pasireiškimas. Negalime ignoruoti ir atmesti prielaidos, kad viso šio ekonomiškai ir socialiai katastrofiško reiškinio priežastis yra beveik užmiršta moralinė turto ir verslo reikšmė.
Moralinė turto ir verslo reikšmė anaiptol nereiškia, kad pasiturinčiam žmogui ar verslininkui keliamas griežtas reikalavimas čia pat tapti šventuoju ir pradėti veikti labdaringais pagrindais. Turtas ir su jo disponavimu susijusi veikla įpareigoja žmogų būti asmeniškai atsakingą už produktyvų, teisingą ir socialiai naudingą turimų gėrybių panaudojimą. Neatsakingas turto švaistymas, kurį bene geriausiai iliustruoja „Snoro“ istorija, padaro ne mažesnę žalą, negu perdėtai skrupulingas turto gausinimas. Abiem atvejais turtas laikomas absoliučiu savaiminiu gėriu, bet jau nebe priemone socialinei naudai ir bendrajam gėriui kurti. Kelių Lietuvos šeimų, verslininkų, studentų, pensininkų ir ūkininkų gerovė ateityje turės nukentėti vien dėl to, kad etika ir moralė – ne finansinio pasaulio dimensijos?
Vis dėlto neapdairiai šalindamas etiką ir moralę iš finansų pasaulio, V. Vasiliauskas greičiausiai bus užmiršęs galiojantį Lietuvos banko valdybos etikos kodeksą. Jame apibrėžti Lietuvos banko valdybos narių veiklos ir elgesio principai. Juos praktikuojant, turėtų būti didinamas visuomenės pasitikėjimas Lietuvos banku bei stiprinamas šios institucijos tarnautojo autoritetas. Be šiame kodekse įvardytų nepriklausomumo, pagarbos žmogui ir valstybei, nesavanaudiškumo, nešališkumo, viešumo bei pavyzdingumo principų, randame paminėtą ir atsakomybės principą.
Nepaisant gan skurdaus atsakomybės apibūdinimo bei formalaus šio kodekso pobūdžio, vis dėlto galima pasidžiaugti, kad toks dokumentas apskritai egzistuoja. Tai savotiškas liudijimas, kad etika ir moralė vis dėlto turi sąsajų su finansų pasauliu ir jame egzistuoja ne tik technokratiniai pinigų „darymo“ ir judėjimo“ aspektai.
Nei etika, nei moralė nėra šiaip sau miglota teorija, o praktinė veikos apraiška (graikiškai “ēthos” – paprotys, įprotis, būdas). Kai etika ir moralė tampa formalumu, ilgainiui būname priversti srėbti „Snoro“ ponų privirtą košę. Todėl ateityje būtų naudinga tiek Lietuvos banko valdybos, tiek Lietuvos kredito unijų, tiek geros bankų praktikos ir etikos kodeksuose aiškiai įtvirtinti bei veikloje praktikuoti pamatinius etinius principus: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą. Antraip nuolatos regėsime, kaip pasitvirtina Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio žodžiai: „Geriausias būdas apvogti finansų instituciją yra ją turėti.“
Pro Patria