PERSPĖJIMAS. Kas liko iš Pilsudskio ąžuolo po profesoriaus Bumblausko išpažinties. Ferdinando Kauzono nuotr.
Koalicijos krikštynų belaukiant
Šio amžiaus pradžioje, po vienų Seimo rinkimų, du apyjauniai itin didelių ambicijų, bet dar ne itin didelę politinę patirtį turintys politikai sukirto rankomis: drauge Lietuvą valdys – dvi jų vadovaujamos partijos, skirtingais liberalų atspalviais padažytos, susiliejo į valdančiąją koaliciją. Ir koks nelabasis man pakuždėjo ano meto „Respublikoje“ šiuos du valdančiuosius pakrikštyti „čirvų ir dzvonkų bartukų koalicija“. Abu partijų vadovai „padarė“ dideles karjeras, tačiau pati „bartukų koalicija“ pabiro jau po pusmečio.
Seniai buvau šią savo nuodėmę, šias krikštynas užmiršęs, o štai nūnai, kai bemaž po 20 metų jauni ir žali valstiečiai, likę tik su socialdemokratų aksakalais, atskalais virtusiais, ėmė sukti galvą, „su kuo dar“ ir „už ką“, o galbūt net „už kiek“ galėtų likti toliau valdyt valstybę, staiga prisiminiau „bartukus“. Ne, ne – neketinu pastarųjų valdytojų tokiu pat vardu krikštyti. Apskritai neturiu jokio noro jų krikštyti – esu tikras: šios kadencijos valdančiuosius anksčiau ar vėliau (širdis jaučia, kad anksčiau) net nesusitarę visi imsime vadinti BARTERIŲ KOALICIJA.
„Barterių koalicijos“ stiprybės kaina
Pastarosiomis dienomis, o gal net naktimis, vyksta flirtas žaliai ir valstietiškai valdančiųjų su pastaruoju metu opozicijoje esančia ir tik labai delikačiai jiems oponavusia Lenkų rinkimų akcija. Labai atsiprašau brolių lenkų, kad „deklaruoju“ tik jų partijos pirmąjį vardą. Jau ir be jų antrojo šeimyninės rangos židiniai pastebimi mažne kiekvienoje Lietuvos partijoje.
Taigi, jei minėtas flirtas baigtųsi koalicine sutartimi, jau galėtume bandyti prognozuot, kaip atrodytų pats „barteris“. Ko gi lenkai užsiprašytų už valdančiųjų sustiprinimą? Gal kas nors manote, kad „akcininkai“ už valdantiesiems sugrąžintą stiprybę iš jų pareikalautų Vilnijos – kad būtų… „grąžinta“ Lenkijai? Juokauju. Jeigu net, pavyzdžiui, naujos koalicijos formavimui vadovaujantis nepartinis premjeras, Dievo apdovanotas neabejotinais tarppartinės diplomatijos gebėjimais ir ironijos talentu, tokį variantą jiems pats pasiūlytų, jie tikriausiai imtų gvoltu šaukti, kad nenori, kad nereikia. Nes nekvaili. Nes puikiai supranta, kuo jie galėtų virsti, jeigu Vilnija iš tiesų „sugrįžtų“ į Lenkiją. Ogi niekuo! Nuliais! Absoliučiais.
Ir todėl drįstu manyti, kad svarbiausias „akcininkų“ reikalavimas būtų raidė W! Kad jai būtų jauku lietuviškuose pasuose. Kad ji juose jaustųsi tokia pat ori ir garbinga, kaip kad jaučiasi ant daugelio garbingų ir orių Lietuvos institucijų tualetų durų, kur ji atsidūrė turbūt dar tada, kai lenkai ir Kirkilas su Šiauliene dar net nebuvo inicijavę jos perkėlimo į kai kurių Lietuvos piliečių pasus.
Prašyčiau tikrų Lietuvos piliečių neužsirūstinti, kad mūsų pasą negarbingai nutempiau iki tualeto durų. Aš nekaltas. Mane ten nukreipė profesorius Alfredas Bumblauskas, aistringai kovojantis už W, Q ir X inkorporavimą į mūsų pasus, o po to galbūt ir į mūsų raidyną. Ar atvirkščiai? Nežinau – nesu išnagrinėjęs jo visų šios trijų raidžių dramaturgijos vingių, bet vienas vingis man įsmigo. Rėžė man tuo vingiu kaip viksva per širdį. Kaip perkūnėlis su kryžmais žaibais iš giedro dangaus sarkastiškai profesorius perspėjo lietuvių kalbos ir raidės gynėjus, kad „visi lietuviai, kurie gamtinių reikalų eina atlikti į WC raidėmis pažymėtą įstaigą, yra už įstatymų ribų“.
Šis profesoriaus minties vingis, man regis, sujungė ne visai vienarūšius dalykus – mūsų pasą ir mūsų raidyną su tualetu, ant kurio durų – minties autoriaus proteguojama raidė. Saugodamas savo gerbiamą profesorių nuo piktų žodžių, kurie perskaičius šią gilią mintį daugeliui gali išsprūsti iš lūpų, aš vis dėlto pabandysiu jį užstoti. Ir lietuvių kalba, ir raidė, ir lietuviškas pasas, ir net tualetas su svetima raide ant durų – vis dėlto turi bendrą vardiklį: visi jie privalo būti švarūs. O profesorius, matyt, bus neatsargiai leidęs mums įtarti, kad švara jam svarbi tik tualete….
O juk perkūnėlis ir kryžmi žaibai buvo ir profesorių perspėję… Kai jis Nacionalinės ekspedicijos Nemunu dalyviams, visai Lietuvai per LRT TV girdint ir matant, Druskininkuose, po garsiuoju ir senuoju Pilsudskio ąžuolu prisipažino, kad jis Pilsudskio advokatas Lietuvoje, ar žinote, kas netrukus nutiko? Ogi perkūnėlis, kad driokstelėjo, žaibai virš ąžuolo kad ims kryžiuotis, o po to dar ir atlėkusi galinga vėtra, beveik kaip uraganas „Irma“, kad ims ąžuolą linčiuoti. Pilsudskis tik triokšt – ir pusė jo jau guli negyva toje pačioje vietoje, kur profesorius buvo atlikęs išpažintį!..
Niekada nepatikėsiu, kad profesorius Bumblauskas, podraug ir Kirkilas su Šiauliene bei kiti socialdemokratų aksakalai-atskalai nesuvokia, kad Lietuvos lenkams, o ypač jų rinkimų akcijos frakcijai Seime, galų gale ir Lenkijos politikams ta nelemtoji W yra tokia jau labai ir reikalinga. Jiems reikalinga ne W, o kova už W. Ta W – jų Wėliava!
Man labai sunku patikėti, kad ir premjeras nėra šios politinės mįslės įminęs. Bet barteris yra barteris – ir susitarimus teks vykdyti. Tad, Seime balsuojant dėl W, jinai neabejotinai laimės ir oriai, it karališka karūna ant paukščio galvos Lenkijos herbe, įžengs į Lietuvos Respublikos pasą. Bet kas gi dėsis po to?..
Viena koja lenkiška, kita – lietuviška
O po to, pavyzdžiui, atvažiuos į Lietuvą Juzefo Pilsudskio proanūkis ar pro-proanūkis, žinoma, irgi Juzefas, ir, žinoma, panorės pamatyti savo garsiojo pro-pro tėviškę. Ir nuveš jį, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis su, pavyzdžiui, Alfredu Bumblausku į Zalavą. Ir pirmiausiai nuves prie brolių lietuvių sukurto ir čia pastatyto paminklo – stelos legendiniam pro-pro ir jo broliui Bronislavui. Ir ten prie paminklo jaunasis Juzefas pamatys vietos lenkaitę Vladislavą, pavyzdžiui, gražuolę neišpasakytą, demonstratyviai dedančią gėles prie brolių Pilsudskių paminklo. Ir jaunasis Juzefas akimirksniu pamils gražuolę Vladislavą, o jinai – jį…
Ir viskas, pavyzdžiui, baigsis tuo, kad Bumblauskas su Tomaševskiu, būdami labai įtakingi, tarpininkaus, kad jaunieji išimties tvarka būtų kaipmat sutuokti. Pavyzdžiui, Vilniaus Aušros Vartų Švč.Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje. Ir tuoks juos koks nors kardinolas, pavyzdžiui, iš pačios Varšuvos skubiai atskraidintas. Ir jaunasis Juzefas taip susijaudins, kad užsinorės gyventi Lietuvoje. Arba Zalave, kur gimė jo legendinis pro-pro, arba Vilniuje, kur palaidota pro-pro širdis.
O jeigu Juzefas, sužinojęs dar ir apie pro-pro žemaitiškas šaknis, pavyzdžiui, užsinorės ir Lietuvos pilietybės? Ir mūsų prezidentė arba ją poste jau spėjęs pakeisti, pavyzdžiui, Tapinas skubos tvarka amžinos dviejų tautų draugystės vardan ją suteiks?.. O įstatymas W jau bus įsigaliojęs… Ir atsivers jaunieji naujuosius savo Lietuvos piliečių pasus ir pamatys, kaip atrodo Lietuvos piliečių pase jų pavardės, įrašytos „originalo“ kalba. O siaube! Pavardės ir vardai – nei lenkiškos, nei lietuviškos. Juzefas virtęs Jozefu, nes norint, kad jis būtų Juzefas, pase turėtų būti užrašyta „Józef“, o ne „Jozef“. Bet įstatymas W diakritinių ženklų nenumato. O dar didesnis siaubas pavardėje! Tiek metų jų giminės lenkiškuose pasuose jų pavardėse L buvo tokia kieta, o jo, „Jozefo“, lietuviškame pase – minkštut minkštutėlė. Norint, kad ji vėl būtų kieta, ją reikia perbraukti. Kad „Pilsudski“ virstų į „Piłsudski“. Bet pasuose braukyti nevalia, o tokio diakritinio ženklo barterinis įstatymas W irgi nenumato. Ir kad griebs „Jozefas“ savo pačios pasą, o ten – Vliadysliava. Būtent taip lenkai skaitytų lietuviškam pase išvydę įrašą „Wladyslawa“, o ne „Władysława“.
Tai pagalvokime dabar visi: kam šitas pusiau lenkiškas-pusiau lietuviškas barterinis marazmas mūsų pasams apskritai reikalingas. Kad Lietuvos lenkai apsijuoktų Lenkijoje? Ar kad mes, lietuviai, tokiu būdu žemintume savo lenkus? Ar kad būtų Wėliava?
P.S.
„Viena koja lenkiška,
Kita – lietuviška…“
Šį dvieilį mes, pokario pradinukai Dzūkijoje, dainuodavome šidindami iš klasės draugo, kuris kartais į mokyklą ateidavo skirtingomis kojinėmis. Tai dabar aš, gatvėje ar kur nors kitur sutikęs Bumblauską, Šiaulienę, Kirkilą ar kitus W entuziastus, visada atkreipsiu dėmesį į jų kojines…
respublika.lt