Sofija Čiurionienė Kymantaitė 1919-1921 metų savanoriams rašė: »Reikia žinoti viena! Laisvę ir nepriklausomybę savo kraštui galima iškovoti ginklu, bet…(ją) išlikyti tegali tik kultūringi, šviesūs ir išminingi žmonės.»Kur šiandien tokių šviesių patriotų, kokia buvo ir senoji išeivijos karta,
ieškoti?
2020m. rugsėjo 16 d. posėdžiavusi LR seimo ir PLB komisija žarstė
vieni kitiems padėkas "už Tėvynei atliktus milžiniškus darbus", kurių nė vieno konkrečiai taip ir neįvardijo…Apie PLB emigrantų konkrečius
"milžiniškus" darbus Tėvynei taip ir liko neužsiminta, nes jų nėra. O jei yra, kodėl nepaminėta nė viena nusipelniusio emigranto pavardė
Lietuvai paaukojusi finansinę, kultūrinę ar mokslinę paramą?
Negali būti blogiau, kai PLP valdybos veikla tebekvepia senuoju
sovietiniu tamsumu, politinių slinksčių Tėvynės likimo vingiuose
neišmanymu, nevertinimu ir tautine išdavyste. Ypač į akis krinta iš
naujų emigrantų išmesti senosios išeivijos pasiekimai politinės laisvės
ir lietuviškos kultūros vertinime? Kodėl netęsiamas išeivijos įdirbis
lietuviškos kultūros puoselėjimo baruose Vakarų Europoje ir
pasaulyje? Kodėl niekur neminimi asmenys 50 okupacijos metų kūrę
Tautos istoriją užsienyje ir nesivadovaujama jų giliai patriotišku
pavyzdžiu?
Tautos istoriją kuria asmenybės, o kur jos pasislėpusios šiandien?
Kodėl niekada nepaminimos ir nepagerbiamos Mamos, užsieniuose
išmokiusios savo vaikus be jokų kaštų gražiai kalbėti, rašyti ir skaityti
lietuviškai? Išeiviai tėvai net neįsivaizdavo, kad galėtų nemokyti savo
vaikų Motinos kalbos, kuri vienintelė stipriai susieja kūdikio žodžius
su jausmais, o jausmai būtini išauginti tikrą žmogų. Lietuviškas
mokyklėles steigė ir finansavo patys tėvai. Mokymo metodika ir
patirtimi dalinosi tie, kuriems svetimoje aplinkoje sekėsi gerai išmokyti
savo atžalas lietuviškai.
O štai 21-jo amžiaus pirmame dešimtmetyje užsienyje gyvenančių
vaikų mokymo vairą išdidžiai perėmė mama, kuri nė žodžio neišmokė
savo sūnų lietuviškai, su jais nuo gimimo kalbėjo angliškai, o mokyklėlių išlaikymui išsireikalavo, kad apmokėtų Lietuva iš savo vargano biudžeto…
Kur pasislėpusios pavardės dabartinių turtingų emigrantų ir už
milijonierių sėkmingai ištekėjusių lietuvaičių panelių, suteikusių
konkrečią finansinę paramą Lietuvos senelių, invalidų, našlaičių
vaikų namams, daugiavaikėms šeimoms, vienišoms našlėms
motinoms?
Kur tie šių dienų emigrantai/geradariai didvyriai?
Kodėl PLB veikloje viskas orientuota į savo pačių pagarsinimus
aukštame lygyje: pvz. kodėl LR konstitucijos ir vyriausybės
pirmenybę spręsti lietuviškos pilietybės klausimus PLB prisiskiria
sau!?
. Survilaitės knygoje “PARALELĖS”;, 2020 JAV išeivė žymaus
išeivijos lietuvių Poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė
nuogastauja: “Taip norėtųsi, kad naujoji karta susidomėtų senosios
išeivijos veikla, bet kaip tai padaryti – yra didelis iššūkis."
PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkė duodama atsakymą
(2016-07-17) į žurnalisto pasakymą, kad apie ŠLB-nę jis nėra nieko
girdėjęs, pati būdama bendruomenės pirmininkė, nesugeba paminėti
apie Šveicarijos išeivijos veiklą parašytų jau keturių reikšmingų
dokumentinių knygų, plačiai atskleidžiančių Šveicarijos išeivijos
veiklos pasiekimus Lietuvos okupacijos metais ir milžinišką labai
konkrečiais darbais išreikštą išeivijos paramą atsikuriant Lietuvai.
Kuo LR spaudos, radijo ir televizijos rėmino fondo lėšomis(2018-
2020) paremta ŠLB -nės suorganizuota mėgėjiškų fotografijų paroda
“MES ir JIE&” stengiasi nustebinti Lietuvos gyventojus? Joje irgi
neišliks nė vienas Tautai nusipelniusio išeivijos tautiečio, ir nė vieno
Tautos geradario emigranto vardas. Galima įsivaizduoti, kaip tokio
primityvumo parodą/dovaną Lietuvai priėmė ne vienas talentingas
Vilniaus ar Kauno LR fotografijos sąjungos tarptautiniais
apdovanojimais atžymėtas fotomenininkas, ką jis pamatė ir ką išgirdo
iš ne tik primityvaus, bet ir politiškasi klaidingo vadovės paaiškinimo?
Lietuviškos kultūros metraščiai saugo užrašytus pavyzdžius, kaip
mūsų senoji menininkų karta dėjo pastangas, kad prieškariu pasiektas vakarietiškos kultūros lygis nepražūtų sovietinės ideologijos
socrealizmo metodų griaužtuose. Štai E. Mieželaitis, giliais sovietinio
režimo laikais išdrįso pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės
kompanijos (1958) prieš Aistį ir Brazdžionį, drąsiai pasakydamas:
“Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai.“ Nesvarbu, kokia jų
ideologija… Apie nuo režimo pasitraukusius lietuvių Rašytojus poetas
M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros
pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės
išraiškos spalvų menininkus. S. Geda prisimena, kaip 1949-05-13
tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažîavime E. Mieželaitis
svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir
dekadenciją, pasiteisino, kad visada mokėsi iš Brazdžionio, Kossu-
Aleksandriškio ir kt .,nes jie gerai žinojo prancūzų: Verlaino.
Baudelaire, Mallarme, Paul Valery kūrybą…
Talentingieji mūsų Tautos rašytojai užsienyje gelbėjo prieškarinį
Tautos literatūrinį kraitį. Šių asmenybių vardai neturi būti ištrinti iš
bendrosios Tautos istorijos. Štai keli pavyzdžiai:
„Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų
civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę
kovoti už savo tautinius idealus…“- rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu
Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos
pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963). Tik
paskutinėms II -jo pasaulinio karo salvėms pabėgėlių stovykloje Vokietijoje
pasirodė A. Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo
pastangoms tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties
metai“. Jame 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai. Kasmet pasirodė
lietuvių autorių kūriniai: 1946 A. Škėmos „Sveimame krašte“;1946 M.
Katiliškio“Feljetonai“;1946 J Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros
žurnalas“; 1947 L. Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“;1948 P. Andriušio “Siela
lagamine“;1949(JAV) N. Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems
autoriams1950m. paskirtos vakarietiškos premijos…
Kokiais „pasiekimais“ po 30-ties atgimusios Lietuvos metų šiandien
mus siekia pamaitinti dabartinė PLB valdyba? Kultūros komisijos (p.
J. Caspersen) sukurtas katalogas „Egzodika arba Pasaulio lietuvių
rašytojų antologija“, Lietuvių Fondo lėšomis išleistas 2019-jų
gegužyje išėjo primityvus, kaip neatsakingai neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50-tyje metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos pasaulinio lygio Rašytojų – vadintų ir
tebevadinamų Tautos autoritetais.
Tenka nubraukti ašarą pasklaidžius tokį katalogą/"šedevrą"…
„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5-6 dešimtmečius iki šių
dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus
skirtumus (pvz., V. Bogutaitė gm. 1934, o M. Black gm. 1982)
Traukinyje susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik
kelis žinomus tikrus rašytojus) vardai ir veidai. Kodėl LR Rašytojų
sąjungos taryba, kelianti aukštus reikalavimus stojantiems į LRS,
leidžia taip grubiai peržengti “Egzoikos” autorei įgaliojimus, ir „jokį
rašytoją“ padaryti ir paskelbti Pasauliniu Lietuvos rašytoju?
Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus JUOZO SKIRIAUS knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.”. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje pabandė šiadžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nuveikė už Atlanto gyvenantys lietuviai išeiviai.(norintiems plačiau susipažinti- 2019 birželio mėn „Bernardinuose“).
Pagalvokime, kaip turėtume puoselėti išeivių dr. B. Nainio, dr. V.
Kamanto, senųjų išeivijos grandų – buv. PLB valdybų pirmininkų –
idėjas, subrandintas jų mokslinėse knygose, nes dabartinės PLB
valdybos veiklos žemumos visiems seniai gerklėje stringa.
Gyventi svetimoje šalyje ir priklausyti Lietuvių Bendruomenei yra
išskirtinis jausmas. Gražu, kai susikalbama bendru Tėvynės balsu,
kai gyvenama taikoje su Dievu ir Žmogumi, o vadovo žvilgsnis
nukreiptas ne į savęs garsinimą, o branginantis lietuviškas tradicijas,
įsiklausantis į kiekvieno svetimoje šalyje apsigyvenusio tautiečio
balsą.
Tik įgimti, šventi dalykai apsprendžia Žmogaus –Piliečio “dvasinės
būties laipsnį, kuris yra apvirkščiai proporcingas MATERIJOS
kiekiui”,- sakė visų gerbiamas kunigas Vaclovas Aliulis.