Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) teisiškai pagal tarptautinės konvencijos, Lietuvių Chartijos (1949) konstituciją, CH civilinio kodekso griežtus įstatymus buvo įkurta 1952-02-17.
Šios istorinės datos niekas neturi teisės pakeisti!
Jūratės Jabonskytės Caspersen ėmė savavališkai sugrąžinti režimo propagandą apie 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukusį Lietuvos piliečių elitą ir vykdyti kenksmingai piktybišką politiką Lietuvos valstybei be jokios gėdos klastodama lietuvių karo pabėgėlių archyvinius dokumentus, liudijančius apie teisėtą konvensinę, statutinę ŠLB-nės teisinę įkūrimą datą, ją pakeisdama į nekonvensinę nestatutinę 1950-08-02 įkūrimo datą…
Leiskite priminti visiems, kaip buvusi aktyvi komjaunimo sekretorė – kenkėjiška Figūra Caspersen – atsirado prie ŠLB-nės, po metų PLB-nės valdybos vairo vadovauti kultūros komisijai?
Dar buvome gyvi ir žinome, kad 2006 metais ŠLB-nėje atgimusiai Lietuvai politiškai nuovokus, talentingas mokslininkas pačioje pažangiausioje Vakarų Europos Ciuricho universitetinėje klinikoje sėkmingai apgynęs medicinos mokslų doktoratą buvo dr. Juozas Kurmanavičius, tačiau Caspersen, skleidžiami šmeižtai ir išgalvoti gandai apie Kurmanavičių siekė tik jai pačiai egoistinių politinių tikslų…
Visus stebino Caspersen entuziazmas, kaip su dviem kūdikių vežimėliuose gulinčiais jos ir milijonieriaus dano Jes Caspersen kūdikėliais nuo 1993m. ji pirmoji atlėkdavo į visus ŠLB-nės renginius, kišo visiems neeilinius sugebėjimus, kad niekas kitas , o tik ji ateity garantuotai taptų pirmininke.
Kuo greičiau artėjo numatyti rinkimai, tuo labiau Bendruomenės erdvėje sklido visus perspėjantys, anoniminiai skundai, kad: „…J. Kurmanavičius yra komunistas, į Šveicariją pasiųstas TSRS KGB agentas…“
Reiškia, patriotiškiausia, tautiškiausia, turtingiausia ir protingiausia kandidatė į ŠLB-nės valdybos pirmininkes yra tik Jūratė Caspersen.
Ar šiandien abejojate, kas tuos gandus ir ”anonimkes“ platino???
Visą žydinčios jaunystės energiją paaukojusi komjaunimo marksistinėms idėjoms skleisti Pagėgiuose ir Vilniuje, Caspersen puikiai orientavosi laike ir vietoje. Matėme, kaip režimo propagandai skleisti į savo veiklos sustiprinimą sėkmingai apie save būrė tik žemesnio išsilavinimo emigrantes, joms paskirdama kilniai skambančius vadovavimo ŠLB-nei postus: administratorė, redaktorė, asistentė, žurnalistė, informatikė, nors nė viena iš jų nebuvo tokių atsakingų postų verta nei išsilavinimu, nei ištikimybe aukotis tautai ir LR valstybei… Tuojau ant savo kaktų užsirašiusios savo išmintingosios darbdavės skirtus kilnius postus, prisiekusios Caspersen padų laižytojos, pasijautė užsilipusios ant aukščiausios savo emigrantinės šlovės laktos, išdidžios ir nenugalimos.
Štai p. Ilona neturinti jokio aukštojo filologinio išsilavinimo nė vertėjos diplomo, savo darbdavės įkvėpta, tuojau virto Lietryčio SPECžurnaliste arba Beveik Rašytoja, kuriančia personalinę kūrybą ir už skystus į lietuvių kalbą išverstus laikraštinius straipsnelius ir šveicariškų laikraščių nuo Lietryčio administracijos ėmė byrėti aukščiausi honorarai, pavadinti už Ilonos personalinę kūrybą.
O kai vėliau buvo publikuota rašytojos Survilaitės beletristinė knyga „Pašnekesiai su Helvecija“ ir iš tų pačių šveicariškų laikraščių buvo panaudoti tie patys šveicariško gyvenimo pavyzdžių faktai – p. Ilona tuojau Lietryčio redkolegijai sukūrė keturių puslapių skundą, mušdama visais pragaro varpais, kad rašytoja J. Survilaitė plagijuoja jos personalinę kūrybą ir Survilaitę reikia pašalinti iš LR rašytojų sąjungos…
„Mielaširdingoji“ Lietyčio advokatė, netikrinusi jokių faktų, greitai už „personalinės“ p. Ilonos kūrybos plagijavimą LR teismui sukurpė bylą, įkainuotą 15 000 litų!
Šveicarijos karo pabėgėlių įkurtos bendruomenės istorinės veiklos faktai J.Caspersen begėdiškai įgiję pagreitį, buvo klastojami toliau.
J. Survilaitei ėmus griežtai priešintis – J. Caspersen atidarė ciniškai žiaurų propagandinį frontą su pačiomis stribiškiausiomis, tik KGB agentams būdingomis, nieko bendro su istorine tiesa neturinčiomis insinuacijomis ir išradingais melo „įrodinėjimais“…
Kiekviename J. Survilaitės paskelbtame straipsnyje apie archyvinių faktų būtiną istorinį tikrumą, tuojau pat šalia atsirasdavo Caspersen komentaras, kuriame PLB-nės kultūros komisijos viršininkė tvirtino, kad J. Survilaitės 30-ties metų kūrybą apie IŠEIVIJĄ, yra tik „pamazgų baseinai“, „jovalai“, „šūdų porcijos“…
Visi privalėjo tikėti, kad pasaulio literatūros kritikų ir mokslininkų įvertinimai apie J. Survilaitės dokumentinę ir beletristinę kūrybą – yra lygūs nuliui!
Caspersen nurodymu buvau pašalinta iš PLB-nės rašytojų būrio, mano užtarnautą statusą LR „rašytoja“ Caspersen visur rašė į kabutes ir pareikalavo, kad mano apie išeiviją parašyti kūriniai, padovanoti Berno LR ambasadai ir LR URM-jai tuojau būtų išmesti į šiukšlyną.
Buvo teigiama, kad „Išeivijos veiklos istoriją gali įvertinti tik Caspersen, nes „Survilaitės rašliava sukurta iš kažkokių niekam nežinomų archyvų…„Tikruosius“ ŠLB-nės archyvus turi tiktai JI – Caspersen!!!“
Tokie Caspersen įrodymai buvo pateikti ir Ciuricho kantono Meilen bendruomenės, kur kasmet milijoninius mokesčius moka jos danas vyras, taikos teismui (2016-11-30) ir man nesutikus, Meileno teismas bylą atidėjo, iki 2017-03-01.
Tačiau 2017-02-24 Vilniaus knygų mugėje mane ištiko insultas, iki 2017-jų birželio likau Vilniaus reabilitacinėje klinikoje. Tada jokiose J. Caspersen suorganizotuose niekingai šmeižiančiose Išeiviją teismuose dalyvauti negalėjau – viskas buvo nuspręsta be manęs, niekur man nedalyvaujant.
Savo „Teisingumą“ t. y. visas politines istorines klastotes J.Caspersen pasitvirtino man paralyžiuotai gydantis Vilniaus reabilitacinėje Santaros klinikoje ir vėliau Ciuricho kantono „Miško“ reabilitacinėje sanatorijoje, suveikusi iš LR išeivijos instituto direktoriaus prof. Egidijaus Aleksandravičiaus, dr. Inos Vaisiūnaitės Emužienės ir PLB-nės valdybos teisininko Mindaugo Jacinevičiaus be jokios garbės padėtais jų melo PARAŠAIS…
J. Survilaitei nesutikus taikstytis su tokiu mirusios lietuvių išeivijos kartos apšmeižimu, J. Caspersen mano likimui, gyvenimui ir kūrybai ir toliau kursto tikrą pragaro laužą…
Kur slypi gelminės mūsų valstybės kenkėjų nuodėmės!
Esu vienintelė 20 a. pabaigos ir 21-ojo a. pradžios emigrantė savo dokumentinėje ir beletristinėje kūryboje aprašanti Šveicarijos lietuvių IŠEIVIJOS veiklos tautinį politinį kultūrinį kovų prieš okupaciją svorį…
Labai skaudu ir pavojinga matyti, kaip J. Caspersen ir D. Henkei vadovaujant PLB-nės valdybai suklastotas IŠEIVIJOS tautinis įdirbis virsta globalizmu.
Pasaulinės lietuvių literatūros mokslininkų gerai įvertintą mano kūrybą, kaip LR rašytoja – avangardistė – keliu klausimą:
„Ar 21-jo a. emigrantas-rašytojas, aprašydamas IŠEIVIJOS veiklą okupacijos metais, privalo atsakyti į pagrindinį tautinį/politinį/kultūrinį pačios Tautos istorijos keliamą klausimą, kokiu keliu privalome eiti, brangindami savo kovingą tautinės veiklos ISTORIJĄ okupacijos metais, kad ji neišbluktų?
Visa PLB-nės valdybos kultūrinė politika, vadovaujant p. D. Henkei ir J. Caspersen virto asmeninių ambicijų anomalija ir absoliučia lyderystės tuštuma. Abi ponios lengvai užsidėjusios atsakingą, emigrantų tautinei moralei būtiną karūną, karūnos svorio jau neišlaikė.
Ko vertas tokių kenkėjiškų figūrų, soc.režime išplautais smegenimis vadovavimas, toliau naudojant tuos pačius bolševikinius metodus, niekinančius gabesnius ir geranoriškai tautinei kūrybai nusiteikusius, jei virto besočiu savinimosi LR biudžeto ir JAV išeivijos sukurto Lietuvių fondo lėšų, skirtų visai kitiems tikslams, negu šiandieninių menkystų ir jų padlaižių sukurtiems globaliems projektams.
Kas duoda teisę be jokios moralės elgtis su išeivijos veteranų prakaitu užgyventais materialiais palikimais?
Kodėl į dugną nustumiama toli nuo Tėvynės sukurta išeivijos Tautos kovų su okupacijos žaizdomis istorija?
Vakarykštis Kultūros ministras Kairys nužemino ir iš Lietuvos išvarė talentingą režisierių R. Tuminą, o PLB-nės kultūros komisijos pirmininkė Caspersen nužemino visą ŠLB-nės išeivijos pabėgėlių kartą, kuri išmokusi Vakarų Europos demokratijos, 50 metų ryžtingai veikė prieš Lietuvos okupaciją, o mano aštuonerius metus su išeivijos mokslininkais: dr. V .Dargužu, dr. A. Kušliu, prof. J. Juraičiu iš naujo 1999-2005metais išstudijuotos archyvinių dokumentų žinios, istoriškai teisingai, sudarant dokumentinę apybraižą (J.S) „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“, (2005) po mokslininkų mirties nuvertinamos ir išmetamos lauk.
Aštuonis savo likimo dešimtmečius skaudžiai jaučiau Laisvės kovotojo Tėvo mokytojo Jono Survilos tragizmą, belaukiant momento, kol Orienburgo kalėjime sušaudyto Tėvo širdyje užges budelio kulka. Panašus jausmas lydėjo ir mane pačią, kada du dešimtmečius J. Caspersen šmeižto, niekingo bolševikinio keršto sumanipuliuotų įvykių dinamika, jai begėdiškai talkinant niekingoms jos palaižūnėms, niekingais ketinimais apšmeižti Šveicarijos išeivijos kartą turi sugriūti lyg kortų namelis.
Ne dėl mano išdidumo ar garbės, o dėl pagarbos išeivijai 20 metų tęsėsi mano žūtbūtinė kova.Janina Survilaitė: „Šventas tikėjimas TEISINGUMU!“