Jaroslavas Kačinskis Lenkijos Seime: Ar vyriausybė turi teisę spaudimo iš šalies sąlygomis ir be tautos sutikimo priimti pavojingus sprendimus?
Siūlome skaitytojų dėmesiui Lenkijos Seimo nario Jaroslavo Kačinskio (Jarosław Kaczyński) kalbą, pasakytą rugsėjo 16 dieną per debatus, kuriuose buvo svarstomos Europos Sąjungos lyderių stumiamos privalomų priimti migrantų kvotos. Šie debatai, J. Kačinskio kalba ir Lenkijos ministrės pirmininkės Evos Kopač (Ewa Kopacz) atsikirtimas sukėlė didžiulį Lenkijos visuomenės susidomėjimą. Kai kurie komentatoriai teigia, kad po šių debatų valdančioji „Piliečių platformos“ partija prarado bet kokias galimybes patenkinamai pasirodyti ateinančiuose rinkimuose. J. Kačinskio kalbą ypač atidžiai turėtų išstudijuoti Lietuvos Respublikos Seimo nariai, kurie netrukus taip pat svarstys privalomų priimti migrantų kvotų įteisinimą, ir rinkėjai, po metų turėsiantys nuspręsti, kuriuos politikus verta rinkti į kitą Tautos atstovybę.
Ponia Seimo pirmininke, Seime, neslepiu, kad atsidūriau sunkioje padėtyje, nes pasisakymai, kuriuos čia atidžiai išklausiau, yra ganėtinai prieštaringi. Iš vienos pusės, ponios premjerės ir pono [valdančiosios „Piliečių platformos“ partijos frakcijos] pirmininko [Rafalo Grupinskio (Rafał Grupiński)] deklaracijos iš politinės filosofijos, o iš kitos pusės – visokie planai statyti Europos tvirtovę ir Lenkijos tvirtovę. Nežinau, kaip tai galima būtų tarpusavyje suderinti, bet gerai būtų, jei pati valdančioji stovykla žinotų, apie ką iš tikrųjų kalbama.
Iš tiesų būtent šis klausimas ir yra svarbus: ar vyriausybė turi teisę svetimo spaudimo, spaudimo iš užsienio sąlygomis ir nesužinojusi aiškiai išreikštos tautos valios priimti sprendimus, kurie, labai tikėtina, gali turėti neigiamos įtakos mūsų gyvenimui, kasdienybei, viešajam gyvenimui, viešajai erdvei, mūsų realiajai laisvės apimčiai; galiausiai, kaip čia jau kalbėta, mūsų saugumui. Noriu pasakyti aiškiai: „Teisės ir Teisingumo“ partija įsitikinusi, kad vyriausybė neturi teisės priimti tokių sprendimų.
Dar daugiau, [„Teisės ir Teisingumo partija“] įsitikinusi, kad tokio pobūdžio sprendimų priėmimas, nesant išreikšto visuomenės sutikimo, yra Konstitucijos sulaužymas, Tautos suverenumo principo ir pilietinių teisių sulaužymas. Mes tam sutikimo nedavėme. Čia nekalbame apie vienokio ar kitokio skaičiaus svetimšalių priėmimą. Kalbame apie tai, kad egzistuoja rimtas pavojus, jog bus pradėtas procesas, kuris atrodys taip: iš pradžių svetimšalių skaičius smarkiai išaugs, vėliau jie ims nebesilaikyti mūsų teisės ir papročių (kaip jie jau dabar neslepia), o vėliau arba tuo pat metu ims primetinėti savo nuoskaudas ir reikalavimus viešojoje erdvėje įvairiose gyvenimo srityse; ir visa tai darys labai agresyviu ir smurtiniu būdu. Jei kas sako, kad tai netiesa, tegu pasižvalgo po Europą. Tegul pažiūri į Švediją, į 54 jos teritorijas, kur galioja [islamo] šariato teisė ir nėra jokios valstybės kontrolės. Švedijos mokyklose baiminamasi iškelti šalies vėliavą, nes joje yra kryžius. Švedų mokinėms negalima vaikščioti trumpomis suknelėmis, nes tai nepatinka [imigrantams].
O kas vyksta Italijoje? Užimamos bažnyčios, jos traktuojamos kaip tualetai. Prancūzijoje? Nuolatinis [normalaus gyvenimo] trikdymas, šariatas, patruliai, saugojantys šariato reikalavimų laikymąsi. Tas pats ir Londone. Ir Vokietijoje tokie reiškiniai egzistuoja. Ar, ponai, norite, kad visa tai prasidėtų ir Lenkijoje? Norite, kad nustotume būti šeimininkai savo šalyje? Lenkai to nenori ir „Teisė ir Teisingumas“ to nenori!
Tačiau greta mūsų politinės jėgos vienareikšmiškos pozicijos, manau, kad verta apsvarstyti ir argumentus – taip pat ir filosofinius, apie kuriuos kalbėjo [„Piliečių platformos“ partijos frakcijos] pirmininkas [Grupinskis]. Visų žmonių giminystės (lenk. współrodzajowość) principą galima traktuoti radikaliai. Tačiau vadovaujantis tuo principu, jokiu atveju nepavyks pagrįsti to, kad vieniems reikia padėti, o kitiems – ne. Tokiu atveju turime atsiverti visiškai – ir ne tik tiems, kurie kenčia dėl karo. Apie milijardas žmonių kenčia nuo bado – priimkime ir juos! Tegul juos priima visa Europa, visos JAV, Japonija, visos turtingos valstybės arba bent jau santykinai turtingos valstybės. Tokios yra šio principo laikymosi išvados. Bet tas išvadas galima pritaikyti ir šalies viduje. Tegul kiekviena turtinga šeima priima neturtinguosius, gyvenančius mūsų šalyje. Tokios yra šio principo pasekmės, jei žmogus apskritai mąsto ir nors ką supranta politinėje filosofijoje.
Kadangi aptarto principo realizacija atneštų mūsų civilizacijos, sukūrusios laisvę, mokslą ir techniką civilizacijos, šitoje situacijoje turime ieškoti kito principo – tokio, kuris sušvelnintų tokį radikalizmą. Ir toks principas egzistuoja – tai ordo caritatis, gailestingumo tvarka (oratorius kalba apie teologinę doktriną, kurios pradininku laikomas filosofas Aurelijus Augustinas – vert. past.). Pagal šį principą, pirmiausia dera rūpintis šeima, artimaisiais, po to – tauta ir tik po to – kitais. Ar iš to principo išplaukia, kad neprivalome padėti? – Ne! Tačiau turime padėti saugiu būdu, finansiškai. Čia buvo kalbama, kad trūksta 2,8 milijardo dolerių pabėgėlių stovykloms, iš kurių daug žmonių atvyksta į Europą, finansuoti. Prisiimkime tą dalį įsipareigojimo [finansuoti pabėgėlių stovyklas], kuri proporcinga mūsų bendrojo vidaus produkto daliai Europos Sąjungos [ūkyje]. Tai nebus milžiniška pinigų suma, bet tai bus reikšminga suma. Tai bus tikras solidarumas ir kelias į problemos sprendimą. Bet tuo pat metu, jei žiūrime į tą problemą, turime ryžtingai atskirti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, nuo ekonominių imigrantų. O kas sukūrė magnetą, traukiantį imigrantus? – Vokietija. Ir čia Orbanas buvo teisus – tai jų problema, ne mūsų. Mes galime padėti pabėgėliams, tačiau [tai galime padaryti] tokiu būdu, kuris yra saugus lenkams.
Pateikiami kiti argumentai, turintys moralinį arba moralinį-istorinį pobūdį. Pateikiamas ir kolonializmo argumentas – Lenkija tame nedalyvavo. Kitas argumentas – JAV ir kai kurių šalių politika Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais, revoliucijos, kurios ten buvo skatinamos, ir destabilizacija, kuri buvo sukelta. Lenkija tame nedalyvavo. Yra kitas dažnai pateikiamas argumentas – jį išsakė Junkeris, tai argumentas nurodantis į lenkų emigrantus. Daug lenkų emigravo – ir ankstesniais metais, ir seniau, ir ankstesniame amžiuje, ir dar ankstesniame. Tai tiesa. Tik ar emigravę lenkai primetinėjo tose vietose, kur buvo, savo taisykles? Ar ką nors terorizavo? Ne! Sunkiai dirbo, dažnai su per dideliu nuolankumu. Nors buvo ir tokių, kurie XIX amžiuje kovojo už mūsų ir jūsų laisvę, ir ta kova reiškia [Vakarų šalių] skolą mums, o ne atvirkščiai.
Galiausiai yra dar vienas dažnai pateikiamas argumentas – ES mums moka. Tai yra Europos lėšos. Ir už ką ji mums moka? Už tai, kad atiduodame didelėms, stipresnėms Europos valstybėms, nes tai jos, o ne mes priima sprendimus Briuselyje, labai žymią dalį galimybių spręsti apie mūsų reikalus. Jos gauna galingą kišimosi galią. Ši galia turi didžiulę ekonominę ir didžiulę politinę vertę. Ir jie labai pigiai ją iš mūsų nusiperka – nieko negauname už dyka. Dėl to neturime pagrindo sąžinės priekaištams. Vietoj to turime pagrindą ginti mūsų suverenumą, pasipriešinti negirdėtiems Europos politikų su ponu Šulcu priešakyje pasisakymams. Turime teisę gintis nuo šmeižto kampanijos, kurią vykdo Lenkijos priešai, žmonės, pamišę nuo neapykantos mūsų kraštui. To nedarymas yra ne tik negarbė ir skandalas, ne tik gėda, bet ir politinė klaida.
Iš lenkų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas.
Daugiau apie šį Lenkijos politiką: Jaroslavas Kačinskis (g. 1949) – teisės mokslų daktaras, Lenkijos Liaudies Respublikos laikotarpiu – demokratinės opozicijos veikėjas, partijos „Teisė ir Teisingumas“ (lenk. PiS, Prawo i Sprawiedliwość) steigėjas ir pirmininkas, Lenkijos Seimo narys. 2006–2007 metais buvo Lenkijos ministras pirmininkas. Kandidatavo 2010 metų priešlaikiniuose Lenkijos prezidento rinkimuose, kurie buvo surengti aviakatastrofoje Rusijoje žuvus Lenkijos prezidentui, jo broliui Lechui Kačinskiui, bet antrajame ture pralaimėjo partijos „Piliečių platforma“ (lenk. PO, Platforma Obywatelska) kandidatui Bronislavui Komorovskiui (Bronisław Komorowski).
tiesos.lt