Aktualijos

Kandidatas į LR Prezidentus – NAGLIS PUTEIKIS: ,,Blogiau nebus? Nejaugi?”

Written by admin · 15 min read

Kaip suprasti tą liūdną faktą, kad visuomenės nepasitenkinimą kelia keletą niekaip neišsprendžiamų problemų? Kodėl su kiekviena nauja Seimo kadencija jo kokybė tampa vis prastesnė? Kodėl vis dažniau iš Seimo narių lūpų išgirstame, kad pavyzdžiui, priimti įstatymui dėl minimalaus atlyginimo padidinimo Seimui „pritrūko politinės valios“? Kodėl Seimo darbo rezultatai Tautos netenkina, o pasitikėjimas pačiu Seimu yra nukritęs į rekordinę duobę?

Kodėl kova su korupcija duoda priešingą efektą, – kuo labiau kovojama, tuo labiau ji plečiasi ir stiprėja? Kodėl Lietuva iškopė į pirmąją vietą Europoje pagal korupcijos mastus?  Kodėl Seimas iš visų jėgų kovoja prieš Tautos pastangas savo valią išreikšti referendumu?

 

Kodėl Seimas yra priėmęs daugiau kaip tūkstantį Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, o jie nėra nei taisomi, nei atšaukiami? Kodėl Seimas ir toliau priima Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus?

Kodėl atlyginimai ir pensijos turi tendenciją mažėti, kainos vis auga, o Lietuvos valstybė planuoja vis naujas milžiniškas statybas (pavyzdžiui, atkakliai skinasi kelią projektas LEO.LT-2)?

Kodėl, kodėl, kodėl?..

Klausimų sąrašą būtų galima surašyti į jaučio skūrą, tik nuo to niekas nesikeičia. O ir toks jautis, į kurio skūrą jie sutilptų dar nėra gimęs. Visi mes prisimename sovietmečio anekdotą: kai į klausimą „Kada gi bus geriau?“ gaudavome labai paprastą ir išraiškingą atsakymą: „O geriau jau buvo!“

Ko gero, jau kaip ir būsime priartėję prie nelabai sunkiamai suvokiamos esmės: viena, jog iš tikrųjų, geriau jau buvo, ir antra, jog egzistuoja kažkokia sistema, kuri turi beatodairiškai įgyvendinamą tikslą siekti, kad geriau taip ir nebūtų.

Pamėginkime išsiaiškinti, kaip gi yra ištikrųjų.

Seimo kokybė ir jos paradoksai

Grafas Levas Tolstojus, didysis rusų rašytojas savo autobiografinėje knygoje „Išpažintis“ aprašė, kaip jis stebėdavosi sutikęs rusų dvarininkus, prasilėbavusius, pralošusius kortomis kartais nemažus dvarus. Plūsdami girtomis ašaromis jie grafui skųsdavosi: „Kad taip gaučiau nors tūkstantį raudonųjų, kaip mat pataisyčiau reikalus ir vėl atsistočiau ant kojų“. Grafas sakosi ne vienam mielai duodavęs tą geidžiamąjį tūkstantį, ir iki savo gyvenimo pabaigos niekaip negalėjęs suprasti, kaip sutiktas po kurio laiko tasai nelaimėlis vėl su ašaromis guodėsi savo liūdna dalia.

Mus iš tikrųjų tai stebina, tik stebina ne prasilėbavusio dvarininko eilinė nesėkmė, o didžiojo rašytojo nesusivokimas tokioje paprastoje gyvenimiškoje situacijoje. Juk kaip galima tikėtis, kad išlaidūnas, visą gyvenimą kaupęs lėbavimo ir lošimo aistrų patirtį, staiga nei iš šio, nei iš to praregėtų ir pradėtų protingai tvarkyti savo gyvenimą? Visa jo patirtis – tai besaikio išlaidavimo, lėbavimo ir azarto patirtis, ir niekam kitam, kaip tik ristis į pakalnę jis nesugeba ir niekada nesugebės. Didžiojo rašytojo naivumas tiesiog unikalus.

Kitas pavyzdys. Po 1917 metų spalio perversmo bolševikams reikėjo išlaikyti užgrobtą valdžią. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, valstybę ištiko katastrofa, ekonomika buvo sugriauta, visur katastrofiškai trūko kadrų – valstybės valdyme, armijoje, pramonėje. Senieji cariniai valdininkai, karininkai, generalitetas, inžinieriai nenorėjo tarnauti prievarta atėjusiai naujajai valdžiai, buvo nepatikimi. Bolševikai problemą išsprendė paprastai, – kariškių šeimas paėmė įkaitais, dalį kariškių ir inžinierių išnaikino, paskyrė naujus, revoliucinius, valdininkus. Greitai išaiškėjo, jog nauji specialistai pernelyg nesistengia, prasidėjo sabotažas, kenkimas. Problemą teko spręsti griežtai, represijomis, prasidėjo pilietinis karas. Jam pasibaigus, bolševikai Rusijoje įsitvirtino galutinai, tačiau taikiam gyvenimui prielaidų dar neatsirado, kova dėl valdžios įgavo naują pagreitį, – šįkart tarp dviejų skirtingų srovių bolševikų viršūnėje.

Pasirodė, jog senieji leniniečiai nieko kito nesugeba kaip tik plėšti ir žudyti. Daugelis jų savo meistriškumą buvo ištobulinę pilietinio karo frontuose reguliarioje armijoje ir baisiojoje ČEKA kovose prieš valstiečius dėl duonos tiekimų miestams. Štai kada pirmą kartą atsiskleidė N. Chruščiovo talentas, – jis pasirodė esąs kraugeriškiausias sekretorius iš visų savo kolegų.

N. Chruščiovas nepasižymėjo lanksčiu mąstymu, būtinu valstybės vadovui. Galiausiai jis atsiskleidė kaip be galo klastingas (netgi pats Stalinas jo iki galo neperprato), valstietiškai gudrus, bukagalvis ir visiškas nemokša valstybės valdymo srityje, vos per dešimtį metų Sovietų Sąjungą surietęs į ožio ragą, Nieko nepadėjo nei kukurūzai, nei plėšiniai, jam valdant Sovietų Sąjunga pradėjo pirkti grūdus iš užsienio.

Dėl komunistų partijos vadovaujančio ir vairuojančio vaidmens Sovietų Sąjungos ekonomika ilgainiui sužlugo. Tiesa, Sovietų Sąjungos istorijoje buvo mėginimų apriboti partinės nomenklatūros valdžios ribas, tačiau jie buvo pasmerkti pralaimėjimui. Atgimimo pradžioje į Lietuvą atvažiavę TSKP Centro komiteto instruktoriai patys stebėjosi neregėtu partinio aparato išsiplėtimu, pasirodė, jog TSKP Centro komitete buvo visų šalies ekonomikos sričių partinio vadovavimo padaliniai, kurių darbuotojai kišosi į valstybės valdymo aparato darbą, nors realiai už programinių planų vykdymą buvo atsakingi ne jie, o Vyriausybė. Pavyzdžiui, pačiame Centro komitete buvo įsteigtas itin siauros specializacijos Kadmio lydinių skyrius.

Giliai įsišaknijęs partijos lyderių įprotis visas problemas spręsti brutalia jėga visas liaudies kūrybines galias nukreipė į karinio pramoninio komplekso beribį ugdymą ir plėtimą. 1939 metų įvyko žiemos karas su Suomija, 1940 metais – Baltijos valstybių ir Lenkijos pasidalijimas su Hitleriu, o vėliau sekė revoliucijos eksportas į Kiniją, Korėją, Vietnamą, ir Rytų Europą Afganistaną. Tai galutinai išsekino nacionalinę ekonomiką. Taip negalėjo ilgai tęstis 1989 m. griuvo Berlyno siena, 1990 m. spalio 3 d. VDR įstojo į VFR, o kartu ir į Europos Ekonominę bendriją, ir tą padarė pirmoji iš buvusio komunistinio bloko valstybių. 1990 m. spalio 3 d. VDR nustojo egzistuoti kaip valstybė.

Pagaliau 1991 m. gruodžio 8 dieną metais Belovežo girioje buvo pasirašytas Sovietų Sąjungos likvidavimo aktas.

Tik šių dviejų pavyzdžių pakanka, kad galėtume susivokti tame, kas mūsų dienomis vyksta Lietuvoje. Mūsų neturi stebinti politikų gūžčiojimas pečiais, girdi, Seimui ir vėl pritrūko politinės valios. Kaip jos gali pritrūkti, jeigu jos ten niekada nebuvo? Arba kitas atvejis, kai Seime pirmiau priimamas valstybės biudžeto įstatymas, o po to Seimo nariai „naiviai“ klausia: „Pasakykit, iš kur paimti pinigų, nusavintoms pensijų nepriemokoms gražinti?“

Mūsų demokratiškosios partijos nuosekliai demonstruoja šlovingosios VKP(b) elito mentalitetą: svarbiausia vadovauti, visa kita nesvarbu, į rezultatus galima nusispjauti iš aukštos kėdės. Štai kodėl sveikatos apsaugos misnistru gali dirbti teisininkas, gynybos ministru – gydytojas, Seimo pirmininku – svieto juokintojas ir t. t. Mūsų neopartiečiai valdžios laikosi įsikibę tvirčiau kaip erkė į blauzdą, – taip lengvai neatplėši!

Ir jau visai nejuokinga, kai matome, kaip ministrai drausmingai atvyksta į Seimo plenarinių posėdžių salę ir vieningai balsuoja už… pasitikėjimą Vyriausybe. Paklauskime jų: „O kaip Lietuvoje veikia įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimo principas?“ Naivu, – atsakymo nesitikėkime (koks klausimas, toks ir atsakymas!).

Kova su korupcija

Prisiminkime, – Atkuriamąjį Lietuvos Respublikos Seimą suformavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1990 metais. Tai iš tikrųjų buvo Atgimimas, Tautos pavasaris, didžiųjų lūkesčių metai. Atsikratėme sovietmečio grandinių, laukėme ir tikėjome naujųjų politikų patikinimais, jog nuo šiol kiekvienas yra savo laimės kalvis, jog jie mums duos meškerę ir pamokys, kaip reikia žvejoti. O tąsyk – jau kiekvieno reikalas kaip žvejoti, kaip rizikuoti ir ką sužvejoti.

Ir prasidėjo…

Iš pradžių nelabai ir susigaudėm, kas ir kaip žvejoja iš bendrojo produkto (kitaip tariant, – iš mūsų kišenių). Vienas kitas skandalas nuotaikos lyg ir labai nesugadino. Lietuvos valstybinio komercinio banko afera kėlė pasibjaurėjimą. Visi kraipėme galvas ir stebėjomės, kaip gi taip galima, kodėl valstybė nesukontroliavo. Kauno holdingo ir Sekundės banko aferos smogė nepalyginti skaudžiau, – žmonės kaip patrakę puolė užstatyti savo namus ir butus, skolintis didelius pinigus ir nešti juos aferistams mainais už pliką pažadą po menesio kito išmokėti dešimtis procentų palūkanų.

Pajutęs, jog svyla padai, vyriausiasis aferos vadas Gintaras Petrikas pasipustė padus. Tik po kelerių metų jis buvo surastas JAV kalėjime, kur atliko bausmę už migracinjos įstatymų pažeidimus (neteisėtą atvykimą ir nelegalų gyvenimą svetima pavarde). JAV Temidę paprašius išduoti įžymųjį bėglį, jis pareiškė, jog parvežtas į Lietuvą jis netylės ir teisme pagarsins visas holdingo paslaptis ir paviešins jo globėjų vardus. Lietuvos Temidę tąkart apniko didis rūpestis – kaip išvengti skandalo ir parodyti, jog Lietuvoje teisingumas vis dėlto egzistuoja. G. Petrikas buvo parvežtas į Lietuvą ir paslaptis su globėjų vardais laikė paslaptyje. Reikia manyti, jog jo pasiaukojimas buvo deramai įvertintas, kadangi Lietuvos teismas nusprendė, jog į bausmės laiką turi būti įskaičiuotas suėmimo laikas JAV nuo 2004 metų gegužės 3d. iki 2007 metų rugsėjo 21d. Ar tamstoms nebūtų įdomu sužinoti, kokiu gi įstatymu remiantis atlikęs bausmę kitoje šalyje už jos įstatymų pažeidimą G. Petrikui iš nuosprendžio buvo gailestingai išbrauktas trejų metų ir penkių mėnesių lausvės atėmimas? Kuo ir kaip susiję du skirtingi, nei laiku nei vieta nieko bendro neturintys nusikaltimai – vienas JAV už tos šalies kriminalinį nusikaltimą, o antras Lietuvoje už visai kitą, čia padarytą nusikaltimą. Tik vargu ar kas nors kada nors panorės tai pakomentuoti.

G. Petriko pavyzdys liečia palyginti jau senus laikus, deja, jis toli gražu ne vienintelis.Ir mūsų laikais apsukrieji ir išradingieji šluoja mums iš kišenių viską, kas ten saugiai ar nelabai saugiai padėta. Juk prie valstybės iždo ne šunys pririšti, o valstybės kontrolėje taip pat dirba žmonės su širdimi ir protu! Štai Jums kad ir LEO.LT pavyzdys. A. Kubiliaus vadovaujami konservatoriai, parėmę G. Kirkilo mažumos Vyriausybę (plačiai nuskambėjęs „Projektas 2K), pagimdė Lietuvai nelaikšį kūdikį LEO.LT. kuris iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės už niekų darbą išplėšė 680 mln. Lt „kompensacijos“.

Apsimeskime naivūs ir paklauskime: o kiek iš tų milijonų buvo suderėti „Vilniaus dešimtukui“, A. Kubiliui, G. Kirkilui ir jų partijoms? Tačiau nebūkime tokie naivūs ir netikėkime, jeigu mums bus atsakyta, jog ir A. Kubiliui, ir G. Kirkilui, ir jų partijoms iš tų milijonų nieko geresnio už riestainio skylę taip ir neteko!

O gal būtų pravartu prisiminti, kaip buvo „prichvatizuota“ bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“, – kai tas pats laimingasis „Vilniaus dešimtukas“ valstybinę įmonę gavo visai už dyką, o nustatytą kainą valstybei sumokėjo jau po „prichvatizavimo“, vartotojams pakėlęs elektros energijos kainas?

O gal būtų pravartu prisiminti, kaip darniai, ranka rankon, petys petin visos valdančiosios koalicijos ir visos opozicijos kovoja su korupcija, tik šešėlinio verslo struktūros mažėti niekaip nenori, ir nelegalaus kapitalo apyvarta jau pasiekė metinio BVP (bendrojo vidaus produkto) apimtį ir sudaro virš 30 mlrd Lt?

O gal būtų pravartu prisiminti, kaip buvo pradėti ir baigti statyti Valdovų rūmai? Kaip pagal Valstybės kontrolės pranešimą ir valstybinio audito ataskaitą, kurioje teigiama, jog Valdovų rūmų atkūrimo išlaidos padidėjo 3,63 karto nuo 114 mln. 670 tūkst. litų (numatytos sumos) iki 367 mln. 669 tūkst. litų (galutinės kainos). buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas?

Ką tai mums sako? Ogi nieko ypatingo, tik atskleidžia kaip galima pavogti nei daug, nei mažai – tik 253 mln Lt (367669–114670=252999). Matote, kokia genialiai paprasta vagystės formulė? Ar dabar suprantate, kaip atsirado Kristinos apartamentai ir kitos privačios Lietuvos puošmenos?

Kaip pavyzdį, pasiūlysime įsivaizduoti, jog Jūs pasamdėte firmą pastatyti Jums namą (butą, garažą ar kt.) už 114 tūkst Lt. Pasirašėte sutartį, sukirtote rankomis, ir po kurio laiko firma Jums sako, jog už tokią sumą pastatyti negalima, reikės nepasikuklinti ir pakloti dar 253 tūkst. Lt. Ir nemėginkite išsisukinėti, nes sutartyje parašyta, jog Jums atsisakius firmos paslaugų, Jums neliks nei namo, nei pinigų! Kaip Jūs pasielgsite – nesikuklinsite ir sumokėsite? Ir į teismą nepaduosite?

Tarp kitko, iš Valstybės kontrolės ir Prokuratūros pastangų ką nors iš sukčių išpešti teliko šnipštas.

Tautos pastangos ir teisėti lūkesčiai

Nuo valdžios pagirių valdžios elitą privertė truputį išsiblaivyti referendumas dėl atominės elektrinės, kai naujosios atominės elektrinės statybai Tauta pasakė tvirtą „NE“. Kai kas susirūpino, kai kas nusižiovavo, – netikėtai išreikštai Tautos valiai iš valdžios pusės tiek ir tebuvo parodyta dėmesio. Ministras pirmininkas A. Butkevičius samprotauja, girdi, Tautai nebuvo kaip reikiant išaiškinta, kokios neigiamos būsią referendumo pasekmės, todėl dabar, atseit, naująją atominę reikia statyti, o Tautai kaip nors pakeliui išaiškinsime, kame glūdi jos paklydimas.

Referendumas dėl žemės nepardavimo užsienio šalių piliečiams valdžios elitui tapo rūgštesnis ir už laukinį obuolį. Surinkus virš 300 tūkstančių parašų ir Vyriausiajai rinkimų komisijai nesugebėjus jų sumažinti mažiau įstatymu nustatyto skaičiaus, Seimui teko griebtis dar neišbandyto metodo – referendumo datą nukelti į birželio pabaigą, kai laukuose ir akmuo kruta, o miestiečiai išsilaksto po havajus, atostogauti. Ministras pirmininkas ir vėl rodo valstybininko išmintį: anot jo, jeigu referendumas įvyks, Lietuvai teks patirti milijardinius nuostolius, nes Europa mus užgrauš sankcijomis, ūkininkams nemokės kompensacijų ir t. t.

Kaip regis, referendumas dėl lito (euro) bus sėkmingai užsmaugtas pačioje jo užuomazgoje. Kaip išaiškino visi politologai, apžvalgininkai ir garbūs teisininkai su profesorių laipsniais, nevalia pažeisti konstitucinio įstatymo dėl Lietuvos įsijungimo į Europos Sąjungą. Na, nevalia ir gana. O tai, kad iš Lietuvos be savo pinigų, be savo žemės ir ko gero be savo sienų liks tik geografinis pavadinimas, – kam gi gali rūpėti tokie niekai? Tų runkelių mentalitetas jau nebe kaimietiškas, o tiesiog mužikiškas!

Lietuvoje paskirstoma bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra mažiausias. Visos pastangos rasti bendrą kalbą Trišalėje komisijoje, kurią sudaro Vyriausybės, profesinių sąjungų ir verslo atstovai, praktiškai bet kokiu klausimu yra sunkiau įmanomos negu žydų ir arabų konflikte. Pakaks paminėti, jog profesinėms sąjungoms tarpusavyje sutarus dėl minimalaus atlyginimo A. Kubiliaus Vyriausybė tapo neįveikiama kliūtimi, tarusi griežtą „NE“.

Mes maitinami pasakomis apie kažkokius proveržius (kas tai yra, kol kas nežino niekas, net tos pasakos autorius A. Kubilius), apie gerovės valstybę, kuri štai, štai nukris kaip mana iš dangaus. Tiesa, 2008 metų pabaigoje, kai G. Kirkilo Vyriausybė pamėgino rinkimuose sulošti pensininkų korta, visiems pensininkams buvo padidintos pensijos. Tačiau tąsyk pensininkai pasirodė ne iš kelmo spirti ir ne pirštu penimi, – jie nesileido mulkinami, ir socialdemokratai rinkimus prakišo. Naujoji A. Kubiliaus Vyriausybė ne tik neieškojo būdų kaip grąžinti pensijų nepriemokų 1995-2002 metais dirbusiems pensininkams, bet po „naktinės mokesčių reformos“ bemaž visiems pensininkams dargi sumažino pensijas. Suprantama, valstybėje siautėjo krizė, tačiau ta pati krizė siautėjo ir Lenkijoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, bet ten pensininkų niekas neskriaudė.

Įdomu, kodėl dabar A. Butkevičiaus Vyriausybė neskuba grąžinti pensininkams A. Kubiliaus apkarpytų pensijų nepriemokų – laukia naujų Seimo rinkimų?

Pensininkų niekuo jau nebenustebinsi, jie kantresni ir už tą šunį, kuris ir kariamas įpranta kentėti ir necypia. Tačiau jeigu Lietuvos Konstitucinis Teismas kartą išaiškino, jog uždirbtos pensijos yra pensininkų nuosavybė, ją paimti galima tik kiekvienam pensininkui sutikus, ir tuo viskas pasakyta. Daugiau diskutuoti šiuo klausimu – bergždžias reikalas, tolimesnės diskusijos jau yra ne ką daugiau kaip sukčiaus ir kvailio dialogas.

Mus aiškina, neva atlyginimų kelti negalima, nes Lietuvoje darbo našumas yra žymiai (žymiai žymiai!) žemesnis negu Europoje. Tačiau tai tėra mitas. Ar Jūs matėte, kad mūsų laaikais Lietuvoje nors ir dvidešimties aukštų pastatą kas nors statytų dvidešimt metų kaip savo laiku statė „Lietuvos“ viešbutį? Per kiek laiko pastatė dabartinį Vilniaus miesto savivaldybės pastatą? Kažkaip greitai, nė apsidairyti nespėjome. Visur, kur bepaimsi, – ar statyboje, ar pramonėje, ar biuruose – dirba modernūs vakarietiški įrengimai – mašinos, kompiuteriai, lazeriai ir kitos naujovės. O juk mes gerai žinome, jog darbo našumą apsprendžia ne darbuotojo pastangos ar jo darbštumas, o darbdavio pasitelktos priemonės – darbo organizavimas ir panaudoti įrengimai. Lietuvoje dar yra nemaža darbdavių, kurie sunkia darbuotojų prakaitą, verčia dirbti viršvalandžius ir į Seimą nuolat siunčia lobistus, kurie įrodinėja, jog reikia liberalizuoti Darbo kodeksą.

Tad ar reikia stebėtis, kad iš Lietuvos kaip benamiai šunys jau išguita daugiau kaip milijonas žmonių – daugiausia darbštaus ir iniciatyvaus jaunimo, kuriam nepriimtina bedarbio ir alkoholiko karjera, ir kuris tikrai ne iš gero gyvenimo išvyko iš pamote tapusios tėvynės.

Štai Jums ir Jūsų pastangos, štai Jums ir teisėti lūkesčiai…

Nacionalinis saugumas

2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusi Nacionalinio saugumo strategija (Žin., 2012, Nr. 76-3945) nusako pagrindines nacionalinio saugumo politikos prielaidas. Pagal šią, Seimo nutarimu patvirtintą, strategiją:

Nacionalinis saugumas yra valstybės klestėjimo pagrindas.

Saugumas yra nedalomas, tai yra nacionalinis saugumas yra neatsiejama regiono, Europos ir pasaulio saugumo dalis.

Tikėtina, kad per ilgąjį laikotarpį Lietuvos Respublikos saugumo aplinką formuos šie pagrindiniai veiksniai:

·         euroatlantinės bendrijos raida ir globalūs saugumo procesai

·         pokyčiai, vykstantys euroatlantinei bendrijai artimoje erdvėje, ypač Rytų kaimynystėje;

·         išliekantys konvenciniai ir nekonvenciniai saugumo iššūkiai;

·         globalizacijos proceso metu padidėjusios galimybės ekonominiais ryšiais, pažangiomis technologijomis formuoti saugumo aplinką ir kartu didėjantis politinis, ekonominis, socialinis ir technologinis valstybių pažeidžiamumas;

·         galimi tarptautinių finansų rinkų, globalios ekonomikos svyravimai ir nestabilumas.

Pagal patvirtintą strategiją yra gana metodiškai išskaičiuoti rizikos faktoriai, apsprendžiantys grėsmes valstybės saugumui, visoms jos struktūroms karinėje, ekonomikos, valstybės valdymo ir kt. Srityse, tačiau bergždžiai ten ieškosime Tautai, kaip ji apibrėžta Konstitucijoje, iškilusių grėsmių ir rizikos faktorių. Stategijos rengėjai paminėjo tokius išorinius rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes kaip:

ekonominė ir energetinė priklausomybė, branduolinės energetikos plėtojimas regione, nesilaikant tarptautinių branduolinės energetikos saugos standartų, kitų valstybių veikla prieš Lietuvos Respubliką, informacinės atakos, kibernetinės atakos, tradicinės galios politikos apraiškos, euroatlantinės bendrijos silpnėjimas, neskaidrūs, nedemokratiniai, kitų valstybių piliečių laisva valia neparemti integraciniai projektai kaimyninėje erdvėje, globalios ekonomikos ir finansų krizės ilgalaikis poveikis, nestabilumas regione ir pasaulyje, neigiami klimato kaitos padariniai, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas ir kiti tarpvalstybiniai nusikaltimai, masinio naikinimo ginklų (taip pat jų sudedamųjų dalių ir gamybos technologijų) platinimas.

Prie vidinių rizikos veiksnius, pavojų ir grėsmių strategijos autoriai priskyrė:

netolygią socialinę ir ekonominę raidą, korupciją, didelę gyventojų emigraciją, politinį radikalizmą ir ekstremizmą, ekonomikos ir ūkio pažeidžiamumą, nusikalstamumą ir šešėlinę ekonomiką, vertybių krizę, visuomenės sveikatos būklės blogėjimą, valstybės lygio gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio ekstremaliosios situacijas.

Tarsi ir viskas numatyta, tačiau išskyrus gražius žodžius ir aptakius išsireiškimus (bus stebėsena, bus užtikrinama, bus įgyvendinama, bus kovojama ir t. t.) toje strategijoje daugiau nerasime. Ir jokių veiklos parogramų, jokio finansavimo, jokio rimtesnio susirūpinimo, jokio darbo…

Tuo tarpu nacionalinis saugumas yra daugiaplanė problema, sąlygojama daugelio faktorių. Lietuvoje turi būti nuoseklai dirbama ir numatoma kaip neutralizuoti iškilusias grėsmes, konkrečiai jas sumažinant ir eliminuojant rizikos faktorius, kuriuos būtų tikslinga vertinti tautos išlikimo ir jos identiteto išsaugojimo prasme:

1) tiesioginės grėsmės faktoriai, veikiantys prieš valstybę einamuoju laiko momentu, t. y. vienos ar kelių užsienio valstybių tiesioginė agresija, grąsinimas ją vykdyti arba paruošiamieji darbai jai įvykdyti (šnipinėjimas, politinės ir ekonominės įtakos plėtimas, ardomoji veikla);

2) netiesioginės grėsmės faktoriai, apskaičiuoti ilgalaikei valstybės pagrindų griovimo strategijai, ir lėtai tautos degradacijai kryptingai skatinti, t. y. slaptas arba atviras tautos genocidas, kurio sudėtinės dalys yra: fizinis genocidas; kultūrinis-moralinis genocidas; socialinis-ekonominis genocidas.

Labiausiai krintanti į akis fizinio genocido apraiška yra mirties kultūra – masinis tautos, ypač jaunimo skatinimas vartoti alkoholį ir kvaišalus, kaip gyvenimo būdas įstatymais įteisintas ištvirkavimas, šeimos instituto silpninimas ir griovimas, masinis negimusių kūdikių žudymas.

Moralines vertybes skatinama pakeisti patraukliai atrodančiomis, bet svetimomis ir iš esmės tautai nepriimtinomis pseudovertybėmis, pastangos laisvės siekimą keičiamas godumu, savanaudiškumu, diegiant vartotojo mentalitetą bei silpninant kūrybinius tautos pradus ir kt.);

3) gretutiniai, iš pirmo žvilgsnio neturintys sąryšio su nacionaliniu saugumu, faktoriai: svetimos ekonominės ir kultūrinės įtakos invazija prisidengiant demokratija, žema politinio elito kokybė, ekonomikos, valstybinės valdžios ir lyderio krizė, nusikalstamų struktūrų suaugimas su verslo ir valstybinės valdžios struktūromis.

Deja. Nė viena valstybinės valdžios grandis neranda nei laiko, nei noro, nei politinės valios atkreipti dėmesį į tautai atsiradusį išnykimo pavojų. Išvažiavo milijonas lietuvių, ir tiek tos bėdos, – anot liaudies priežodžio, davė Dievas dantis, duos ir duonos, norės valgyti, užsidirbs, pramis, nepražus. Dirba, pluša darbuotojas po dešimt ar dvylika valandų per darbo pamainą, na, ir didelio čia daikto, – liberalizuokime Darbo kodeksą, neskriauskime darbštuolių!

Grįžkime prie pradžios. Klausimas – blogiau bus ar nebus? Atsakysime be užuolankų: tikrai bus blogiau, jeigu Lietuvoje nesulauksime permainų! Paklausite kokių? Atsakymas prašosi pats: Lietuva jau seniai pribrendo prie valdžios reformos. Senoji Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio gvardija savo galimybes jau išnaudojo. Tėvynės meilės ir patriotizmo biznis neteko savo patrauklumo, šiandien niekas gražiais žodžiais nebetiki. Ir nereikia tikėti!

Šiandien reikia pašalinti iš Seimo visas sovietines ir bolševikines apnašas. Partijos tegul sau užsiima propaganda ir agitacija ir rūpinasi savo reitingais. Jeigu Stalinas įstengė suvokti visą tą milžinišką žalą, kurią sovietų valstybei darė partiniai biurokratai, užgrobę valstybės valdymą, tai kodėl mes turime būti akli kaip ką tik gimę kačiukai, kodėl partiniai sukčiai, sugebantys tik kelti chaosą, vogti, imti kyšius ir neatsakyti už savo bergždžio triūso pragaištingus tautai ir valstybei padarinius su kiekviena Seimo kadencija turi vis aršiau mus ginti lauk iš savo tėvų žemės, ją atiduoti ar pusvelčiui parduoti užsienio spekuliantams? Kodėl mes turime pykti ir tyliai sau niršti, kad mūsų rinktų valdžia užsigeidė tapti mūsų ponais ir iš mūsų tyčiotis?

Toliau galima kalbėti tik apie mūsų valdžios reformą. O jos esmė yra tokia:

Valdžios reforma

Mes privalome padėkoti iškiliesiems mūsų Seimūnams už jų bergždžią triūsą ir atsėdėjusius Seime dvi kadencijas, visus paleisti į visas keturias puses. Anot klasiko, prievarta laikyti Seimo nario daugiau kaip dvi kadencijas yra nežmoniška, o juk ne vienas ir ne du ten vargsta jau daugiau kaip po keturias kadencijas – šešiolika metų!

Mes privalome atsisakyti daugiamandatės apygardos ir partinių sąrašų. Tik tokiu būdu galėsime užtikrinti laisvus ir lygius rinkimus ir rimtai apriboti politinę korupciją.

Mes privalome nustatyti, jog Seimo narys, paskirtas dirbti ministru, privalo atsisakyti Seimo nario mandato, ir į jo vietą turi būti surengti nauji rinkimai. Tik tokiu būdu galėsime atskirti įstatymų leidžiamąją valdžią nuo vykdomosios.

Mes privalome įvesti susikompromitavusio Seimo nario atstatydinimą ir į jo vietą išrinkti naują. Taip yra daroma ne vienoje valstybėje.

Mes privalome suteikti Tautai teisę referendumu paleisti Seimą ir paskelbti naujus rinkimus. Tik taip mes galėsime galutinai užkirsti kelią pačiai pavojingiausiai – politinei – korupcijai, iš kurios kyla visos blogybės mūsų valstybėje.

Mes patys privalome nustatyti atlyginimus aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojams (Generaliniam prokurorui, Seimo pirmininkui, aukščiausių ir aukštesnių teismų pirmininkams, ministrams ir kitiems, neišskiriant nė valstybinių įstaigų vadovų). Jie turi gauti mėnesinį atlyginimą, lygų penkeriopam minimaliam darbo atlyginimui. Visiems kitiems – mokėti atitinkamai mažesnį atlyginimą. Jeigu patys aukščiausi valdžios pareigūnai norės gauti daugiau, ne bėda, – tegul kelia minimalų darbo atlyginimą. Taip mes sumažinsime socialinę atskirtį, sumažės atotrūkis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų.

Pavyzdys: šiuo metu minimalus darbo atlyginimas yra 1000 Lt per mėnesį. Taigi, įvedus šią pataisą į valstybės tarnybos įstatymą, Konstitucinio Teismo pirmininko alga sieks 5000 Lt. Jeigu minimalus mėnesinis atlyginimas bus nustatytas 2000 Lt ar 3000 Lt, tąsyk ir Konstitucinio Teismo pirmininkas (ir jam rangu atitinkami pareigūnai) gaus atitinkamai 10 000 Lt ar 15 000 Lt. Tokiu būdu visi liksime patenkinti, socialinė atskirtis sumažės. Ką gali žinoti, gal ir mūsų emigrantai pasuks ratus atgalios?

Kaip mes to pasieksime?

Ogi visai nesudėtingai. Mes pareikalausime referendumu, kad visa tai, kas čia išvardinta, būtų nedelsiant įteisinta Konstitucijos ir atitinkamų įstatymų pataisomis. Pakaks iš mūsų tyčiotis, – jeigu žemės ir lito (euro) referendumus valdžia sužlugdė, valdžios reformos sužlugdyti nebeleisime. Gana jau, kviečiu visus, – į darbą sesės ir broliai!