Didžiausias pavojus Lietuvos valstybingumui kyla ne iš išorės, bet iš vidaus, – teigia Seimo narys, istorikas, buvęs STT Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys, vadovavęs rezonansiniam tyrimui, kuriame įtakingas konservatorius, šios partijos iždininku vadintas Vitas Matuzas kaltinamas sukčiavimu įgyjant svetimą turtą, piktnaudžiavimu tarnyba ir kyšininkavimu. Su P. Urbšiu kalbamės apie artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus ir laiką, kuriuo jie vyksta.
Stebint prezidento rinkimų kampaniją krinta į akis, kad dalis politologų bando įpūsti nuobodulį, piršdami mintį, kad viskas jau yra aišku ir be rinkimų. Kaip Jūs pasakytumėt – ar tikrai viskas aišku? Ar Jūs matote iš ko rinktis?
Aišku viena: daugiau nei prieš dvidešimt metų lietuvių Tauta referendumu priėmė Konstituciją, kurioje įtvirtino Tautos suverenitetą (čia ir toliau žodis Tauta rašomas taip, kaip Konstitucijoje – iš didžiosios raidės, – red. past.). Tuo pačiu pasakydama, kad mes suverentiteto turime tiek, kiek Tauta yra suvereni. Tad jeigu buvo laikas, kai mes, kaip Tauta, susitelkėme tam, kad atgautume nepriklausomybę, suverenitetą, tai šiandien turime konstatuoti, kad prarasdami savo, kaip Tautos, suverenitetą, prarandame savo kaip valstybės nepriklausomybę. O kai kurie politologai ir politikai jau suvokia kaip normą, kad Tautos galias ir suverenitetą uzurpavo politinis elitas. Bet Naglio Puteikio atsiradimas – rakštis tam politiniam elitui. Naglio kandidatūra – galimybė žmonėms atkovoti savo, kaip Tautos, suverentitetą.
Sakėte, kad suverenitetą uzurpavo politinis elitas, nomenklatūra. Ar galėtumėte nurodyti kokį nors simbolinį pavyzdį, iš kurio tai aiškiai matyti?
Šiuo metu politinis elitas atvirai demonstruoja nesiskaitymą su Tautos valia, darydamas visokias užkardas referendumui – tai patvirtina, kad jis nenori užleisti savo suverenių galių, kurias įgijo Tautos suvereniteto sąskaita.
Naglis Puteikis yra vienintelis kandidatas, kalbantis apie tai, kaip Tautai reikėtų susigrąžinti prarastas savo galias. Jis kalba apie Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad piliečiai tiesiogiai dalyvauja valdant valstybę. Apie tai nekalba nė vienas iš likusių kandidatų. Nes visi likusieji, tarp jų ir prezidentė, kuri dedasi, jog yra nepriklausoma, yra priklausomi nuo politinio elito. Prezidentė jau seniai yra tapusi savo galiomis piktnaudžiaujančio politinio elito dalimi.
Bet iš pažiūros jos retorika gali atrodyti priešinga – ji daug kalba apie kovą su oligarchais, ir pats kalbėjimo stilius yra kietas, kapotas. Kokie dalykai rodo, kad Dalia Grybauskaitė yra politinio elito dalis?
Tiesiog reikia prisiminti, ką ji kalbėjo prieš 4 ar 5 metus. Ji kalbėjo apie tai, kad politinė valdžia yra uzurpuota politikų, o žmonės nuo politikos nušalinti. Bet per savo kadenciją nepadarė nieko, kad ta žmonių galia sustiprėtų. Ji kalbėjo apie tiesioginius merų rinkimus, bet tai ir liko tik kalbomis. Ji kalbėjo apie tarėjo institucijos atsiradimą teismuose, bet ir tai liko kalbomis. Ji visiškai abejingai stebi, kaip politinis elitas susidoroja su konstitucine Tautos teise inicijuoti referendumus svarbiausiais valstybei klausimais.
Įdomu, kaip vertinate D. Grybauskaitės kadencijos metu įvykusius pokyčius teisėsaugoje? Vitalijus Gailius yra pasakęs, kad šitie 5 metai buvo pražūtingi prokuratūrai.
Viename iš metinių pranešimų prezidentė pasidžiaugė, kad teisėsauga tapo nepriklausoma nuo politikos (turimas omenyje 2013 m. D. Grybauskaitės pranešimas, P. Urbšio komentarą apie jį žr. ČIA, – red. past.). Bet pamiršo pasakyti, kad teisėsauga tapo priklausoma nuo jos. Aš manau, kad per D. Grybauskaitės kadenciją buvo pažeista Konstitucijoje įtvirtinta valdžių pusiausvyra, ir tai mus įstumia į jėgos lauką, kuriame žmogaus valia visiškai nereikalinga – ji reikalinga tik tiek, kiek sustiprina jos pačios buvimą valdžioje. Teisėsauga tapo įrankiu, naudojamu tam, kad išsaugotų jos buvimą valdžioje. Ji yra prasitarusi, kad laiko save valstybingumo garantu, todėl tas, kuris abejoja ja, abejoja Lietuvos valstybingumu (D. Grybauskaitės frazė skambėjo taip: „esu Konstitucijos garantas“, – red. past.). Toks mąstymas būdingas tik autoritarinėms valstybėms, o ne demokratinėms Europos valstybėms.
Kalbate apie būtinybę sugrąžinti Tautai suvereno galias. Bet dabar politinio elito atstovai, ypač konservatorių partija, visas iniciatyvas, kylančias iš visuomenės, vertina kaip priešiškas valstybei, kaip Rusijos agentų veiklą. Ką ta priešų paieška sako apie mūsų situaciją?
Tai dėsningas dalykas – prezidentė ir politinis elitas yra susitapatinę su valstybe, todėl mano, kad tie, kas kėsinasi į politinį elitą, kėsinasi į valstybę. Tai panašu į laikus, kai mūsų valstybė buvo okupuota. Tada sovietinė valdžia manė, kad Lietuva ir lietuvių Tauta yra sovietinės valdžios nuosavybė, o tie, kurie kėsinasi į valdžią, yra arba agentai, kurstomi priešiškų išorės jėgų, arba asmenys, kuriems reikia skubiai diagnozuoti lėtinę šizofreniją.
Valstybės laisvė ir demokratija priklauso nuo to, kiek laisvi jaučiasi tos valstybės piliečiai. Žmogus be savigarbos negali sukurti jį gerbiančios valstybės, o pati valstybė nesukuria demokratijos ir laisvės. Tai mes matome Rusijoje, Baltarusijoje, kitur, kur nesiskaitoma su žmogaus orumu ir teisėmis. Pačioje mūsų Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad Konstitucijos šaltinis yra Tautos valia. Tai jeigu Tautos valia yra nelaisva, mes negalime kalbėti apie laisvą visuomenę, kurioje žmogus norėtų gyventi jausdamas, kad yra už ją atsakingas, kad ši valstybė yra būtent jam, o ne kokiai nors išskirtinei elito grupei. Tik laisvų piliečių valstybėje valdžia turi prievolę tarnauti, bet ne valdyti.
Ukrainoje vyksta Rusijos agresija, kuri nežinia kuo baigsis, ir kai kas sako, kad Lietuva yra atsidūrusi ties panašiu slenksčiu, kaip 1940 metais. O valstybės viduje žmonės yra paniekinti ir destrukcija labai didelė. Ar anuometinė situacija panaši į dabartinę?
Ir taip, ir ne. Grėsmės panašios. Tik 1940 metais Lietuvos valdžia, kokia ji bebūtų, aiškiai suvokė savo pareigą tarnauti Lietuvos Tautai. Ir pati Tauta buvo pasiruošusi dėl šitos valstybės aukotis. O šiuo metu turime tokią situaciją, kad akivaizdus pavojus mūsų valstybingumui kyla iš išorės, bet dar didesnis pavojus kyla iš vidaus – kai norima įtikinti, kad žmonės šitoje valstybėje nieko nereiškia. Jiems pasakoma kaip šuniui – eik į būdą! O kaip būdoje esantis žmogus gali dirbti, būti atsakingas už valstybę, ginti ją ir aukotis dėl jos?
Tiesos.lt