Gavome dar vieną dienraščių lyderio purvo dozę. Neatidesniam, jaunam skaitytojui galėjo neužkliūti, tad rodom, kokius žeminimo, aptamsinimo metodus naudoja šita purvasklaidos ir šantažavimo priemonė. Kurį laiką kabėjęs kaip pagrindinis straipsnis ir Lietuvos žinia nr.1:
L.Lavaste. D.Kedžio palikimas – lyg patyčios iš dukros. Bendra žinia tokia: Vilniaus vaiko teisių tarnyba atsiuntė elektroninį laišką (!) Laimutei Stankūnaitei, „kuriuo įpareigojo perimti D. Kedžio turtą kaip tėvo palikimą vienturtei dukrai“.
Antra straipsnio pastraipa sako: „Dvi poros dėvėtų apatinių kelnaičių už 10 litų, balta kepurė nuo saulės, rožiniai marškiniai, žydros kelnės, senas treniruoklis ir metalinė dėžė, kurioje gulėjo žudyti paruošti ginklai.“
Kokios iškrypusios vaizduotės turi būti žurnalistė ir jos straipsnį patvirtinę redaktoriai, kad visai Lietuvai rašytų apie dėvėtas kelnaites?
Nors jų greičiausiai nėra, kaip ir „migdolais kvepiančių Stankūnaitės namų“ ar per stiprią pūgą išlikusių pėdų, vedančių į tuos įsivaizduojamus namus – kalba ne apie tai. Ir netgi ne apie tai, kad būtent tokiems purvasklaidinės žiniasklaidos uždaviniams ir laikomos tokios žurnalistės (Laima Lavaste, Asta Kuznecovaitė). Liaudyje tai vadinama tiesiog žurnalistine prostitucija. Tai čia viskas aišku.
Žymiai neaiškiau ir įdomiau yra klausimas – kaip ir kodėl kadaise buvęs rimčiausias ir didžiausias Lietuvos dienraštis tapo geltonuoju bulvaru? Ir kuo skiriasi tarkim britiškas geltonas bulvaras nuo lietuviškojo ryto bulvaro?
* * *
Tad yra gera proga praskaidrinti atmintį ir pakalbėti apie lietuviškos politinės konjunktūros susidarymą.
Tenka įvykius dėlioti į grandinę. Ir ką tuomet mes matome? Prielaidos formuotis naujai Lietuvos politinei konjunktūrai prasidėjo 2003 m. spalio 30 d. – tuomet VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus įteikė Generalinei prokuratūrai slaptą pažymą apie prezidento Rolando Pakso keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Su šia pažyma Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas nuskubėjo pas Prezidentą ir traukinys pajudėjo. Mes kartais užmirštame, kad Pakso istorijoje viskas prasidėjo nuo VSD slaptos pažymos. VSD viską paruošė ir davė pradžią, o po to tyliai „pasitraukė“ ir užleido vietą žiniasklaidai, Konstituciniam Teismui, politinėms batalijoms.
Buvo įsisąmonintos dvi pamokos: 1) slaptos pažymos galia ir 2) žiniasklaidos vaidmuo formuojant viešąją nuomonę. Rezultatas: tai panaudojant galima nuimti ir pastatyti prezidentą.
TOLIAU: VSD pareigūno Vytauto Pociūno žūtis 2006 m. Žinom, kad jis nesutarė su VSD pilkaisiais kardinolais Dainium Dabašinsku, Romualdu Vaišnoru, Dariumi Jurgelevičiumi, Linu Jurgelaičiu. Aukščiausias šių valstybininkų stogas – Albinas Januška. Taip pat žinom, kad V.Pociūnas ruošėsi išviešinti šitos grupuotės darbelius, tiksliai neaišku kokius, bet galimai susijusius su JAV parama Baltarusijos opozicijai – ten tekėjo finansinė upė, JAV pinigai, žinoma, neoficialūs arba pusiau oficialūs. Taip pat šešėliniai Lietuvos institucijų ryšiai su Rusijos energetikos bendrovėmis. Buvo minima „Dujotekana“. Šios kompanijos vadovas Rimandas Stonys – itin geras Albino Januškos draugas. Kartu jis buvo TSPMI valdymo taryboje, rezultatas – tuometis TSPMI direktorius Raimundas Lopata itin uoliai viešumoje gynė A.Janušką kaip didžiausią Lietuvos valstybininką. (Beje, nuopelnas už „valstybininkų“ terminą priklauso Rimvydui Valatkai iš „Lietuvos Ryto“).
Taigi, prisidengiant komandiravimu, V.Pociūnas ištremiamas į darbą Baltarusijoje ir Breste iškrenta pro langą. Gal ir būtumėm patikėję – gyvenime ir taip pasitaiko. Bet štai lietuviškame geltonajame bulvare – „Lietuvos ryte“ – pasirodo kryptingas Pociūno juodinimas. Tas pats D.Jurgelevičius pareiškia, kad geriau nesiknaisioti po kaulus, nes paaiškės daug nemalonių dalykų. To kulminacija – paskelbiama, kad iškrito šlapindamasis per langą. Taip riba buvo peržengta – tapo akivaizdu, kad VSD per laikraštį „Lietuvos rytas“ juodina savo pareigūną.
TOLIAU: kilęs skandalas suformuoja Seimo komisiją, vadovaujamą Algimanto Matulevičiaus. Trys momentai: 1) komisija paprašo VSD pateikti 12 slaptų pažymų. VSD atsisako ir taip niekad nepateikia. Nors yra nuomonių, kad tose pažymose nieko rimto nėra, pats atsisakymo pateikti faktas iki šiol kelia vieną klausimą: ar vykdoma VSD konstitucinė kontrolė? kas jį kontroliuoja, jei net Seimas to negali padaryti? ar gali parlamentinėje respublikoje nacionalinio saugumo agentūra būti nepavaldi Seimui? 2) šioje istorijoje buvo kitas momentas, kurį nedaug kas pastebėjo. Jau 2008 m. pradžioje VSD (pirmą kartą? tiksliai nežinau, gal ir dar anksčiau) panaudoja politinį svertą dėl leidimo dirbti su slapta informacija: A.Matulevičiui „naujais VSD duomenimis remiantis“ inkriminuojamas darbas praeityje su KGB (nors Liustracijos komisija neturėjo tokių duomenų), keliamas klausimas dėl negalėjimo dirbti su slapta informacija, todėl automatiškai toks žmogus negali būti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku. Beje, V.Damulio ir K. Braziulio bylose dėl grąžinimo į pareigas, VSD „slaptą“ informaciją pateikia tik teisėjams ir teismas nutaria, kad kontržvalgybininkai atleisti pagrįstai. 3) „Lietuvos rytas“ sistemingai palaiko VSD pusę ir visaip bando diskredituoti vadinamuosius VSD „kurmius“: Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį.
TOLIAU: FNNT skandalas 2012 m. Kai 2011m. lapkričio 16 d. sustabdoma banko Snoras veikla, iš Generalinės prokuratūros nuteka informacija į dienraščių lyderį „Lietuvos rytas“ apie „Snoro“ privatizavimą. To pasekmė – šimtamilijoniniai nuostoliai valstybei. Generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio uošvis – vienas iš kelių dienraščių lyderio akcininkų. Kaip paaiškėja vėliau, R.Vaišnoras pateikia slaptą pažymą (!) apie Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, jie apkaltinami nutekinimu ir pašalinami iš FNNT.
Kaip manote, apie ką viskas sukosi pareigūnų pašalinimo istorijoje? Ogi tokia schema: dėl slaptoje pažymoje išsakomų įtarimų dviem pareigūnams jie netenka teisės dirbti su slapta informacija ir automatiškai nebegali užimti pareigų, kurios numato darbą su slapta informacija. Prisimename, kaip VSD generalinis direktorius Gediminas Grina bėgiojo į Prezidentūrą ir atgal kalbėdamas apie „apibendrintą VSD turimą informaciją“. 2012m. rugsėjo 25 d. ir 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išteisino abu pareigūnus. Skundas nuėjo į Vyriausiąjį administracinį teismą.
Dabar – dėmesio! Ką sako VSD? Ogi nepateikia teismui (!) visų duomenų motyvuodamas tuo, kad teisėjai neturi leidimo dirbti su slapta informacija. O tokį leidimą gali išduoti tik VSD. Teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, kas turi viršenybę: teismo pareiga vykdyti teisingumą ar VSD išduodamas leidimas?! VSD su savo manipuliaciniu įstatymu dėl leidimo dirbti su slapta informacija sukelia iššūkį klasikinei konstitucinei santvarkai. Juk išeina taip, kad VSD turi galią nurodinėti, koks teisėjas kokią bylą turi nagrinėti. Tuo tarpu visoje šitoje istorijoje tyliai dingsta tikrieji informacijos nutekintojai. 2013 m. birželio 6 d. Darius Valys pareiškia, kad jokių įtariamųjų nėra ir kad panaikinami įtarimai V. Giržadui bei V.Gailiui.
FNNT istorijoje pirmą kartą po išrinkimo 2009 m. kartu su VSD ranka rankon pradeda dirbti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Itin aktyviai čia reiškėsi buvęs Krašto apsaugos ministerijos Antrojo skyriaus darbuotojas, tuometinis ir dabartinis Prezidentės patarėjas Jonas Markevičius. Būtent jis Seime ir viešumoje formuluoja Prezidentės poziciją.
Turbūt nereikia sakyti, kokią pusę gina dienraščių lyderis? Prie garsaus choro prisideda ir taip atidengia veidus senos ir naujos pavardės: Egidijus Kūris, Rimvydas Valatka, Vytautas Nekrošius, Vladimiras Laučius, Lauras Bielinis. Kokiose medijose? Ritos Miliūtės, Nemiros Pumprickaitės, Edmundo Jakilaičio laidose; beveik visų televizijų žiniose; beveik visuose internetiniuose portaluose, ypač – delfi.lt, 15min.lt ir jau nekalbant apie lrytas.lt Svarbu suvokti, kad medijose stebime ne šiaip sau palaikymą, bet kryptingą viešos nuomonės formavimą – jokių alternatyvių nuomonių nėra. Mums peršama „ekspertinė tiesa“.
TOLIAU: pedofilijos istorija 2009–2013m. Visų lygmenų prokuratūros ir policijos veikia viena kryptimi: visiškai netiria organizuotos pedofilijos versijos ir viską krauna ant sveiku protu neįtikėtinos versijos, kad Drąsius Kedys su Venckais sukūrė mitą ir išžudė žmones. Šioje istorijoje, kaip jokioje kitoje, matėme ypatingai koordinuotas ir jungtines vienos versijos pajėgas iš teisėsaugos, žiniasklaidos ir politinių partijų pusės. Vėlgi, eilinį kartą dienraščių lyderis „Lietuvos rytas“ pranoko visus. Tokių siurrealistinių siužetų, tokio šmeižto, purvo, neapykantos, manipuliacijų dar nebuvome regėję. Paskutinis išsišokimas – jau pradžioje minėtos apatinės kelnaitės. Itin iškalbingas ir iš esmės skandalingas faktas: prie valstybės saugomos liudytojos galimybę prieiti ir kurti fantastines istorijas turi tiktai vieno laikraščio – „Lietuvos ryto“ – korespondentės. Kaip paaiškinti tokį palankumą vienam laikraščiui?
Samdytų „darbininkų“ pavardės yra tos pačios: Laima Lavaste, Asta Kuznecovaitė, Edvardas Čiuldė, Rimvydas Valatka, Arkadijus Vinokūras. Žinoma, apsistatoma papildomais ekspertais: psichiatrais Dainiumi Pūru ir Linu Slušniu, teisininkais Egidijumi Kūriu, Vytautu Nekrošiumi, etatiniais politologais ir t.t. Delfi.lt pastovią tribūną gauna „teisininkas“ Karolis Jovaišas, pareiškęs, kad „įstatymas yra įsakymas“ ir kad įstatymas neturi nieko bendra su morale. Jis lengvai išeina iš teisininko kompetencijos ir komentaro ribų, tačiau turi stabilią vietą didžiausiame Lietuvos portale.
Kaip paaiškinti tokį palankumą toms pačioms pavardėms, išsakančioms tą pačią versiją? Kaip paaiškinti visų pagrindinių medijų palankumą tai pačiai versijai?
Kaip paaiškinti absurdiškus Broniaus Versecko, Vitalijaus Kondratjevo, Audriaus Cicino teismų sprendimus?
Kaip paaiškinti kai kurių politikų angažuotumą vienai versijai ir sistemingą aklumą visuomenės interesui? Kaip paaiškinti pagrindinių partijų pasyvų, o kartais ir aktyvų vienos versijos palaikymą?
Visose prieš tai aptartose istorijose Generalinė prokuratūra buvo pastumdėlės vietoje ir nė iš tolo nepriminė savarankiškos ir nepriklausomos organizacijos. VSD tiesiogiai nebuvo matoma pedofilijos bylose, bet turint omenyje kišeninį D.Valį ir VSD turimus svertus – sunku patikėti, kad viskas vyko be departamento žinios.
Koordinuota tokiu mastu ir tokiomis pajėgomis, kad pavyko užgniaužti bet kokį domėjimąsi organizuota pedofilija, nė viena pavardė iš tos tamsios pusės neišėjo į viešumą. Skirtingai nei Latvijoje, kur įtarimai nusidriekė iki pat premjero Andrio Škėlės.
Galiausiai Vaikų teisių apsaugos tarnyba teisme įrodinėjo pedofilijos buvimą, prokurorai – tik atmetinėjo tokią versiją. Kaip tai paaiškinti?
TOLIAU: Eglės Kusaitės byla 2010–2013m. ir Gatajevų šeimos 2008–2012m. istorija. VSD kurpė bylas ir dėl sunkiai suvokiamų tikslų bandė įsitraukti į kovą prieš terorizmą. Labiausiai šokiruojantys dalykai vis dėlto yra šie: 1) nepasisekus saugumo operacijoms VSD pradėjo keršyti Eglei Kusaitei ir Gatajevams keldamas jiems bylas ir siekdamas ilgam pasodinti į kalėjimą. To rezultatas: Gatajevams Suomija suteikė politinį prieglobstį nuo Lietuvos – kitos Europos Sąjungos valstybės(!), o E. Kusaitė realiai yra paleidžiama teismo sprendimu. Formaliai nuteisiama, bet akivaizdžiai pritempta bausmė ir bylos duomenys rodo, kad jokios nusikaltimo sudėties nėra. Vietoj 10 prokuroro siūlomų metų teismas skiria 10 mėnesių tam, kad pateisintų E.Kusaitės suėmimo laiką, kuris yra lygiai 10 mėnesių. Generalinė prokuratūra čia jau veikia labai įnirtingai tuo atverdama visas kortas apie savo ir VSD sąsajas ir pavaldumus. Mindaugas Dūda ir Justas Laucius – gerai būtų įsidėmėti šias pavardes: nebus nuostabu, jeigu jie toliau kops karjeros laiptais ir netgi taps Generalinės prokuratūros ateitimi. 2) VSD su prokurorais ranka rankon bendradarbiauja su Rusijos FSB, leidžia rusams apklausti E.Kusaitę. Kaip paaiškinti tokį slaptumą ir draugiškumą nedraugiškos valstybės specialiosioms tarnyboms?
Ar reikia dar sakyti kokią versiją palaiko visos mūsų pagrindinės medijos? Ar pagrindinės politinės partijos parodo susirūpinimą? Nieko panašaus.
* * *
Čia tiktai paskubomis surinktos aplinkybės. Daug kas praleista, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio 2007 m. ataskaitoje Seime išsakyta tezė, kad „Lietuvos rytas“ yra aukščiau už Lietuvos įstatymus.
Bet išvada yra viena: Lietuvoje nusistovėjo tam tikras itin glaudus bendradarbiavimas tarp teisėsaugos institucijų (ypač VSD ir Generalinės prokuratūros), žiniasklaidos (ypač „Lietuvos ryto“), politinių jėgų (visų pagrindinių partijų), teismų sistemos aukščiausių pareigūnų (E.Kūris, Gintaras Kryževičius), politinio, teisinio bei psichiatrinio lauko ekspertų ir, žinoma, Prezidentės. Tas bendradarbiavimas turbūt nėra kasdienis. Kasdienėje veikloje teismai, prokuratūros, žiniasklaida, ekspertai dirba savo darbą taip, kaip sugeba, su atitinkamomis išimtimis. Daug nenužmogėjusių pareigūnų teisėsaugoje tiesiog gerai daro savo darbą. Pagrindinė masė Lietuvos valstybinėse institucijose greičiausiai juda iš inercijos – pagal politinės konjunktūros smaigalio formuluojamą kursą.
Tačiau ypatingais atvejais, kuriuos čia apžvelgėme, tektoniniuose lūžiuose, pasimatė tam tikrų establishmento bruožų: yra koordinuota politika aukščiausiu lygmeniu. Sunku būtų patikėti, jei taip nebūtų. Tam tikra prasme, tai normali valstybės funkcionavimo padėtis. Tačiau didžiausias apmaudas yra tai, kad visose pagrindinėse istorijose valstybinė galia buvo nukreipta prieš piliečius ir visuomenės interesą.
VSD nekontroliuojamumas, Generalinės prokuratūros nesavarankiškumas, žiniasklaidos patarnavimas ir pasidavimas juodžiausioms primityvioms technologijoms, politinių partijų visiškas bepilietiškumas, Prezidentės siekis apsistatyti bevaliais teisėsaugos generaliniais direktoriais (statytiniais), jos polinkis ne keisti politinę konjunktūrą piliečių link, bet centralizuoti ją aplink save sukuria prielaidas Lietuvoje formuotis tam tikrai galios vertikalei. Ji kol kas nėra linkusi kontroliuoti demokratijos (nors Prezidentės parengtas nevyriausybinių organizacijų įstatymas būtent taip nuteikia, bet kol kas tai nevirsta tendencija). Greičiau ji linkusi įtvirtinti valstybės resursų valdymo sąlygas sau. Įtaka politiniame lauke, ministerijų, valstybės valdomų įmonių, ES paramą skirstančių mechanizmų, korupcijos kontrolės postų (pvz., FNNT, STT) kontrolė – štai ko yra siekiama. Net tokiuose postuose kaip LRT direktorius ar Vaiko teisių apsaugos kontrolierius turi būti savi žmonės, nes, kaip parodė neseni įvykiai, tinkamų jų sprendimų gali labai prireikti neordinarinėse istorijose.
Mano supratimu, pagrindinis tokios lietuviškos politinės konjunktūros efektas – tolimas nuo pilietinės demokratijos. Bendrai valstybinė pozicija yra tokia, kad piliečių pasitikėjimas valstybe nėra suvokiamas kaip savaiminis tikslas, todėl mes ir nematome į realius visuomenės skaudulius orientuotos valstybės institucijų politikos.
* * *
Tai vis dėlto kuo skiriasi lietuviškas bulvarinis skaitalas nuo britiškojo?
Trumpai: tuo, kad Britanijoje bulvarinis skaitalas užima sau prideramą lentyną be jokių politinių pretenzijų, tai tiesiog yra laisvadienio popietės skaitiniai apie celebričių gyvenimus, o Lietuvoje didžiausias dienraštis nusirito tiek, kad bulvarinėmis priemonėmis tiesiogiai įsilieja į politinį lauką ir ten veikia. Elitinio lietuviško bulvaro tikslas nėra laisvalaikio skaitiniai, jo tikslas – politinės užduotys ir politinė galia. Be VSD rankos, visa tai būtų tiesiog geltonoji žiniasklaida.
Sąsajos su aukščiausiais politiniais sprendimais visuomenę supurtančiose istorijose daro lietuviškąjį bulvarą ypatingą.
andriussvarplys.wordpress.com, Tiesos.lt