Po pirminių rinkimų Niujorko valstijoje ženkliai padidėjo tikimybė, kad Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas bus savo partijų kandidatai į prezidentus. Clinton kandidatūra sukluptų tik tuo atveju, jei jai būtų pareikšti kaltinimai dėl aplaidumo dirbant su slapta informacija, kai savo namuose įsteigė nuosavą interneto serverį.
Vargu, ar Teisingumo ministerija ryžtųsi imtis tokio žingsnio rinkimų kampanijos įkarštyje. Trumpo padėtis yra sudėtingesnė. Nors jis yra laimėjęs gerokai daugiau delegatų negu jo pagrindinis varžovas, neaišku, ar jam pasiseks surinkti 1237 delegatų, kad būtų išrinktas pirmame respublikonų suvažiavimo balsavimo ture.Po pirmojo turo dauguma delegatų gali balsuoti už ką nori, tad kiti kandidatai ir dalis partijos elito viliasi, kad supratimas, jog Trumpas negali laimėti visuotinių rinkimų, skatins delegatus ieškoti kitos išeities. Antra vertus, partijos vadovai supranta, kad jei Trumpas netaptų kandidatu, nors laimėjo daugiausia pirminių rinkimų, nemažai jo rėmėjų, jausdami apgauti ir išduoti, nepalaikys respublikonų partijos per lapkričio rinkimus.
Visos apklausos rodo, kad Clinton ir jos varžovas Bernie’is Sandersas lengvai įveiks ir Trumpą, ir Tedą Cruzą.
Trumpas kai kuriais atžvilgiais primena Prancūzijos nacionalinį frontą, kurį aistringai palaiko gal 30 proc. elektorato, bet ne daugiau. Partija laimi rinkimus, kai kandidatuoja keturi – penki pretendentai, bet pralaimi, kai reikia varžytis tik su vienu oponentu.
Po pralaimėjimo Niujorke Cruzas mėgino save pristatyti kaip žmogus, kuris gebės vienyti respublikonus ir visus amerikiečius. Tai graži svajonė, bet ir neįmanoma užduotis. Vidutiniam rinkėjui Cruzo krikščioniškasis fundamentalizmas ir jo bendros nuostatos yra nepriimtinos. Lig šiol Cruzas bene visus kitus politikus vadindavo nesąžiningais ir papirktais. Jis taip nemėgstamas tarp kolegų, kad ilgą laiką nė vienas senatorius nepalaikė jo kandidatūros. Senatorius Lindsey Grahamas šmaikštavo, kad jei kas nors nušautų Cruzą Senato posėdžių salėje ir būtų teisiamas Senate, jis būtų išteisintas.
Dabartinis rinkimų maratonas buvo kupinas netikėtumų. Kas prieš metus būtų galėjęs spėti, kad 74 metų senukas iš mažytės Vermonto valstijos, save laikantis demokratiniu socialistu, gebėtų rimtai varžytis su Clinton ir net laimėti šešis pirminius rinkimus iš eilės. Paaiškėjo, kad Clinton yra pažeidžiama. Naujausios apklausos rodo, kad Clinton yra laikoma mažiausiai sąžininga ir patikima politikė, net 57 proc. apklaustųjų laiko ją nepatikima ir nesąžininga. Jaunimas vienašališkai balsavo už Sandersą. Net didžioji daugumą jaunų moterų, atmesdamos vyresnės kartos feminisčių raginimus ir buvusios valstybės sekretorės Madeleine Albright aiškinimą, kad pragare yra speciali vieta moterims, kurios nepalaiko kitų moterų, nutarė rizikuoti pragaru ir balsuoti už Sanders.
Ne mažiau reikšminga tai, jog Clinton keitė savo nuostatas, kad jos priartėtų Sanderso. Ji pradėjo kalbėti, kaip gebės sutramdyti Volstrytą, nors kadaise turėjo itin glaudžius ryšius ir už kelias valandos ilgio kalbas gavo daugiau negu 250 tūkst. dolerių. Kaip ir Sandersas, ji kritikavo tarptautinius prekybos susitarimus, dėl kurių amerikiečiai netenka darbo vietų. Mėgdžiodama savo oponentą, ji ragino pakelti minimalų atlyginimą iki 15 dolerių per valandą, nors visai neseniai aiškino, kad 12 dolerių tikrai pakaktų.
Respublikonų partijos rinkimų kampanijoje dominavo Trumpas, kuris seniai buvo žinomas beveik visiems amerikiečiams dėl jo televizijos programos, populiarios knygos ir dėl jo vardu pavadintų golfo laukų, lošimo namų, viešbučių ir kitų pastatų. Kuo daugiau jis nusišnekėjo, tuo didesnio medijų dėmesio sulaukė, tad neturėjo išleisti lėšų, perkant brangias reklamas.
Respublikonų partijos isteblišmentas kantriai laukė, kad partiečiai nusigręžtų nuo Trumpo po to, kai jis pasakė, jog iš Meksikos į JAV plūsta nusikaltėliai ir prievartautojai, kad jis privers Meksiką pastatyti ir užmokėti už sieną tarp abiejų šalių, ragino į JAV neįleisti jokių musulmonų, darė užuominą, kad jį kritikavusią televizijos moderatorę veikė mėnesinės. Bet šie pasisakymai neatbaidė jo remėjų. Respublikonai pagaliau pabudo prieš kelis mėnesius. Iš daugiau kaip 132 milijonų dolerių, išleistų siekiant sudirbti oponentą, beveik 70 milijonų skirta pulti Trumpą. Bet antradienio rinkimų rezultatai rodo, kad išpuoliai nepasiekė savo tikslo.
Jei Trumpas ar Cruzas bus respublikonų kandidatas, Clinton bus išrinkta prezidentė, nors daugelis rinkėjų jos itin nemėgsta. Sunkiau prognozuoti Kongreso rinkimus, bet demokratai turi gerą galimybę atkovoti daugumą Senate ir didinti savo mandatų skaičių Atstovų Rūmuose. Tik optimistai mano, jog didelio masto nesėkmė paskatins respublikonų partiją nurimti ir atsisakyti kraštutinių pozicijų. Tolesnis centrinės valdžios disfunkcionalumas yra beveik užprogramuotas. Kongresas liks įklimpęs smulkių kivirčų liūne.
Šie rinkimai nėra eiliniai, nes keičiasi JAV politikos gamtovaizdis. Ilgą laiką dauguma amerikiečių buvo susitaikę su tuo, kad jų gyvenimo sąlygos negerėja, kad jų vaikai, ko gero, gyvens prasčiau už juos. Buvo susitaikoma su milžiniška ir gėdinga nelygybe. Tai, kad tokie Volstryto klapčiukai kaip Clinton dabar kalba, jog reikia sutramdyti didžiuosius investicinius bankus, rodo, kaip pakito padėtis.
Trumpas savo markės kaklaraiščius dar gamina Kinijoje, bet jis jau smerkia bendroves, kurios savo prekių gamybą perkelia į užsienį. Visai neseniai apie tarptautinius prekybos susitarimus buvo kalbama tik gerai – esą visi galės pigiau pirkti prekes, tad ir geriau gyventi. Dabar pripažinta, kad dėl tų sutarčių dažnai nukenčia darbininkai, ir kad lig šiol valdžia nusiplovė rankas ir paliko juos likimo valiai, užuot mėginusi juos perauklėti, suteikiant naujų darbo įgūdžių.
Veikiausiai pasikeis abiejų partijų profiliai. Kadaise demokratų partija buvo darbininkų partija, nors nemažai jų tapo respublikonais, kai septintame dešimtmetyje demokratai prezidentai pradėjo kovoti už juodaodžių lygybę. Pastaruoju metu vis daugiau baltaodžių darbininkų pereina į respublikonų gretas, protestuodami prieš tradicinių šeimos ir kitų vertybių niveliavimą. Demokratų partijos šerdį vis labiau sudaro juodaodžiai, migrantai iš Lotynų Amerikos, moterys. Baltų vyrų beveik nebereikia. Darbininkų politinė migracija paveiks respublikonus. Mažės verslininkų įtaka, didės Arbatėlės partijos. Buvusi insaiderių partija taps autsaiderių prieglobstis. Šie pokyčiai gero nežada, laiduoja, kad konfrontacija, o ne bendradarbiavimas, ženklins JAV politiką.