Autorius: Konferencijos „Už valstybę be melo“ stebėtojas
Konferencijos „Už valstybę be melo“ pranešimai paliko dviprasmišką įspūdį. Nors pranešėjai aptarė grėsmes valstybingumui ir ypač teisėsaugos veiklos problemas, tačiau taip ir nebuvo įvardyti kritiniai, svarbiausi klausimai, mechanizmai, kuriuos reikia keisti ir kurių pagalba siaura teisėsaugos vadovų ir su jais susijusių kitų biurokratų grupė manipuliuoja visuomene. Konstitucinio Teismo tendencingo manipuliavimo faktais ir teise metodai iš esmės nesiskiria nuo bendrosios kompetencijos teismų, todėl viskas, kas taikoma Konstituciniam Teismui, gali būti pritaikyta ir kitiems teismams.
Konferencijoje visuomenei paminėtos, o ir kitose viešose diskusijose dažnai nurodomos antraeilės pagal reikšmingumą teisėsaugos veiklos problemos, kurių išspręsti arba neįmanoma dėl to, kad jos pernelyg abstrakčios (pvz., teiginys „teisėsaugoje turi dirbti tik sąžiningi profesionalai“), arba dėl nepakankamos informacijos visuomenė negali adekvačiai įvertinti ir palyginti su kitais panašiais atvejais (pvz., „prokurorui N. už nusikaltimą privalėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė“). Vis tik didžioji dalis visuomenės supranta, kad tikrosios teisėsaugos ir visuomenės pasitikėjimo teisėsauga problemos yra ne tai, kad bylų tyrimas trunka ilgai, kad teismai dažnai priima neteisingus sprendimus arba įstatymai yra nepakankamai detalūs, kad teisėsauga galėtų dirbti efektyviai. Visai tai yra tik simptomai kitų, giluminių, tačiau destruktyvių procesų.
Tačiau kiekvieną kartą, kai nėra atvirai pasakoma, kad tikroji teisėsaugos problema yra korupcija ir ypač jos sunkiausia forma – kyšininkavimas (ką patvirtina net ir tendencingai atliekamos visuomenės nuomonės apklausos), o taip pat ir tai, kad apskritai Lietuvos biurokratija yra įgavusi organizuoto nusikalstamumo bruožus, t.y. korupcija teismuose yra gerai užkonspiruota, susiformavę nusikalstamų ryšių kanalai ir sistema, visuomenei gali susidaryti nuomonė, kad bandoma nukreipti dėmesį nuo problemų. Beje, panašią taktiką naudoja viešuose pasisakymuose ir Lietuvos teismų vadovai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo vadovai ne kartą teisėjų kyšininkavimo atvejus įvardijo kaip „vis dar pasitaikančias negeroves“, o sprendžiamas antraeiles teismų problemas, įvedamas naujoves apibūdina vos ne kaip konkurenciją tarp „gero“ ir „puikaus“. T.y. oficiali pozicija yra sisteminės, gerai užkonspiruotos ir organizuotos korupcijos teismuose neigimas.
Siekiant paskatinti visuomenę adekvačiai įvertinti organizuotos korupcijos teismuose sąlygas ir iš to kylančias grėsmes, visų pirma, jos turėtų būti aiškiai įvardijamos visuomenei.
Kodėl teisėsauga tokia reikšminga valstybingumui
Sakoma, kad teisė yra reguliacinis mechanizmas, kuris padeda suderinti įvairių visuomenės narių interesus ir išspręsti ginčus. Tokiu būdu teise laikomos taisyklės turi būti žinomos visuomenės nariams, kad jie galėtų jų laikytis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad pagrindinis teisės taisyklių šaltinis yra įstatymas. Taigi, kritinis momentas yra tai, kad taikant įstatymą nebūtų nukrypta nuo jo tiesioginės lingvistinės prasmės, kurią vidutinis žmogus (į kurį teismai taip dažnai apeliuoja) galėtų suvokti perskaitęs įstatymo ar teismo sprendimo tekstą, priešingu atveju visuomenės nariai paprasčiausiai nebegalės suprasti, koks elgesys yra leidžiamas, o koks – draudžiamas. Deja, įstatymai yra Lietuvos teismų interpretuojami kaip suteikiantys teismams teisę įstatymo aiškinimo procese pripažinti kitokią ir netgi diametraliai priešingą nei įstatymo tekste įtvirtinta, lingvistinę įstatymo prasmę. Tokiu būdu Lietuvos teismai faktiškai tapo nesuvaržyti įstatymais, paneigtas Konstitucijoje įtvirtintas reikalavimas nagrinėti bylas „klausant tik įstatymo“, nes aiškinant įstatymus priešingai jų lingvistinei prasmei galima „atrasti“ bet kokį įstatymo turinį ir pritaikyti savanaudiškai siekiamam sprendimui. Teismai tapo niekuo nesuvaržyti, ką ryškiausiai patvirtina Konstitucinio Teismo sprendimai, tačiau įstatymų lingvistinio turinio ignoravimas tokiu pat mastu būdingas ir bendrosios kompetencijos teismams. Šitokia praktika sukelia dar vieną efektą – nebėra būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes bendros kompetencijos teismas, iškreipdamas tiesioginę lingvistiškai aiškinamą įstatymo prasmę, visada gali taip išaiškinti įstatymą, kad jis neprieštarautų Konstitucijai. Tai patvirtina ir faktas, kad teismų kreipimųsi į Konstitucinį Teismą mažėja. Galutinis manipuliacijų įstatymų turiniu rezultatas yra toks, kad taikant tą patį įstatymą teismai kaskart priima skirtingus sprendimus. Taigi visuomenės nariai nebegali pasirinkti elgesio ir būti garantuoti, kad nepažeis įstatymo, nes nebežino, koks yra tikrasis įstatymo turinys. Paprasčiausiai perskaičius įstatymą „galiojančio“ turinio sužinoti nebeįmanoma. T.y. visuomenės narių elgesį reguliuojančios taisyklės faktiškai sukuriamos sprendžiant ginčą, o ne prieš jam kylant. Natūralu, kad šalis, prieš kurią panaudojamas toks metodas, pasijunta teismo apgauta. Iš čia – teismų reitingai ir vertinimas, kad teismai totaliai korumpuoti.
Iš esmės teismai įgavo galimybę manipuliuoti visuomene, kartais sąmoningai sukeldami konfliktus, o taip pat faktiškai įgijo plėšikavimo teisę – teisę savo laisva nuožiūra manipuliuodami įstatymų prasme atimti turtą iš bet kurio asmens. Tokia padėtis daro neįmanomą, pernelyg rizikingą visuomenės narių ūkinę veiklą, iškreipia konkurenciją, kas ir atsispindi šalies ūkio nuosmukyje, emigracijos mastuose. Tai reiškia, kad teismų veikla dezorganizuoja Tautą, atima iš jos egzistavimo pagrindą – taisyklių sistemą visuomenės narių tarpusavio santykiams reguliuoti.
Kitas teisėsaugos veiklos aspektas – ekonominis. 2 624 300 litų – tiek per 2012 m. į Lietuvos biudžetą surinkta žyminio mokesčio. Tai mokestis, kurį privalo sumokėti asmenys, norėdami kreiptis į teismą prašydami išspręsti civilinį ginčą. Iki 2011 m. vidurio žyminio mokesčio dydis buvo 3 proc. nuo piniginio reikalavimo sumos. Nuo reikalavimų, kuriuos pinigais tiesiogiai įvertinti sunku, buvo numatytas 100 litų žyminis mokestis. Dabar galioja diferencijuotas fiksuotas žyminis mokestis, nuo 100 iki 1000 litų už atskiras reikalavimų rūšis. Visa tai reiškia, kad teismų sistema 2012 m. perskirstė turto mažiausiai už 0,874 mlrd. Lt. Šis skaičius yra apytikris, kadangi sunku objektyviai nustatyti tikslią reikalavimų vertę žymioje jų dalyje. Pavyzdžiui, tokiuose reikalavimuose, kaip prašymas atidalinti žemės sklypo dalį iš bendrosios nuosavybės, kur formaliai teismas nustato vienam iš savininkų teisę į tai, ką jis iš esmės ir taip jau turi, tačiau ekonominis aspektas, kuriam iš savininkų bus priskirta vertingesnė dalis, labai reikšmingas. Tokie reikalavimai apmokestinami 144 litų fiksuotu žyminiu mokesčiu. Taip pat fiksuotu žyminiu mokesčiu apmokestinami skundai administracinėse bylose, tokiose kaip mokestiniai ginčai, teritorijų planavimas ir pan. Nepaisant šių ypatumų galima pagrįstai daryti prielaidą, kad turtinių teisių, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai nustato teismai, vertę ir šiais atvejais atspindi žyminio mokesčio dydis. Be to, žyminiu mokesčiu neapmokestinami ieškiniai baudžiamosiose bylose. Atsižvelgiant į minėtas ypatybes teismų kasmet perskirstomo turto vertė gali siekti keletą milijardų litų. Pažymėtina, kad 2012 m. Lietuvos valstybės biudžetas gavo 17,892 mlrd. litų pajamų, neskaitant ES paramos. Taigi, teismai kasmet perskirsto turto, kuris sudaro ne mažiau nei 1/20 dalį metinių valstybės pajamų. Jei valstybės biudžetas svarstomas ir tvirtinamas viešai, tai pagal savo pobūdį analogiška teismų veikla vykdoma siauros teisėjų grupės, dažnai nemotyvuojant sprendimų, taip, kad visuomenė negali suprasti tikrųjų sprendimų motyvų. Teismų sprendimais perskirstomo turto vertė yra svarbus veiksnys, įtakojantis korupcijos teismuose mastą, jos būdus ir pavojingumą. Priežastis, dėl kurios visuomenė nepakankamai domisi teisėsaugos veikla ir adekvačiai nereaguoja į organizuotą korupciją teismuose, yra ta, kad daugumai nesuprantami mechanizmai, per kuriuos teisėsauga daro įtaką tautos gerovei.
Korumpuotos teisėsaugos ištakos
Dabartiniai teisėsaugos vadovai puoselėja mitus neva sovietinė teisėsauga kovojo išimtinai su nusikalstamumu, buvo išskirtinai principinga ir neturėjo korupcijos problemų, todėl iš sovietinės teisėsaugos atėję teisininkai negali būti laikomi kolaborantais ir nėra pagrindo tirti galimų sovietinės teisėsaugos nusikaltimų prieš okupuotos Lietuvos valstybės gyventojus ar abejoti sovietinių teisininkų patikimumu.
Kadangi teisėsaugoje įtakingiausias pozicijas tebeužima sovietinėje sistemoje susiformavę teisininkai, tokie mitai jiems yra būtini ir labai svarbūs. Kartu tai sutvirtina bendrą teisėsaugos įvaizdį, kad ji niekada nedarė nusikaltimų ir niekada neveikė savanaudiškais motyvais.
Dėl totalitarinės valstybės specifikos gauti patikimus duomenis apie sovietinio laikotarpio teisėsaugos korupciją nėra galimybės, kadangi buvo fiksuojama dokumentuose tik tai, kad korumpuota biurokratija laikė reikalinga fiksuoti ir kas negriovė totalitarinės valstybės ideologijos.
Todėl apie sovietinės teisėsaugos korupciją galima spręsti pagal netiesioginius įrodymus, t.y. pagal korumpuotos teisėsaugos neveiklumo rezultatus. Ir tie rezultatai rodo, kad korupcija sovietinėje teisėsaugoje buvo didelė, gal net didesnė nei dabar Lietuvoje. Čia reikėtų paminėti visiems gerai žinomas paskutiniame Sovietų sąjungos dešimtmetyje vykusias Maskvos „Jelisejevo gastronomo“, „Medvilnės“ bylas, iš kurių galima susidaryti vaizdą apie sovietinės teisėsaugos korupcinę praktiką, paremtą stambaus masto kyšininkavimu, klasikinėmis organizuoto nusikalstamumo priemonėmis: konspiracija, hierarchine struktūra, specializacija, pelno siekimu.
Analogiškai melas yra ir tai, kad teismai prokuratūra ir milicija nedalyvavo persekiojant okupuotos Lietuvos gyventojus. Nors ilgą laiką, net ir po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn teisėsaugos pareigūnus, prisidėjusius prie disidentų ir kovotojų už Lietuvos laisvę persekiojimo, nuo 2003 m. tokia galimybė atsirado. Pagal šiandien galiojantį Baudžiamojo kodekso 103 str. 1 d. nusikaltimu, kuriam netaikomas senaties terminas, laikomas, pavyzdžiui, chuliganizmo bylos sufabrikavimas už viešas akcijas, kuriose buvo agituojama už Lietuvos nepriklausomybę. Tai, kad nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas nei dėl baudžiamųjų bylų fabrikavimo kunigui Juozui Zdebskiui, J.Zdebskio nužudymo, nei dėl kitų kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę baudžiamojo persekiojimo pagal sufabrikuotus kaltinimus, patvirtina, kad dabartinė Lietuvos teisėsauga toliau veikia sovietinės teisėsaugos interesais. Šiame kontekste negali būti laikomas nereikšmingu ir faktas, kad turtingiausiu Lietuvos advokatu spaudoje tituluojamas buvęs KGB operatyvinis darbuotojas, beje, teisininko diplomą gavęs tais pačiais metais kaip ir dabartinis Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir buvęs Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras.
Nuolaidžiavimas korumpuotai teisėsaugai dėl seniai padarytų nusikaltimų suteikia jai melagingą patikimumo aureolę, kuri yra naudojama kaip propagandos priemonė tolimesnei korupcinei veiklai ir žmogaus teisių pažeidinėjimui dangstyti. Todėl stiprinant Lietuvos valstybingumą yra gyvybiškai būtina inventorizuoti sovietinės teisėsaugos nusikaltimus, juos paskelbti ir siekti kaltųjų atsakomybės. Kita vertus, gali būti svarstoma ir galimybė surengti referendumą dėl iki 1990 m. veikusių milicijos, prokuratūros ir teismų pripažinimo nusikalstama organizacija, kaip tai buvo padaryta KGB atžvilgiu.
Pagrindinės korumpuotos teisėsaugos veiklos prielaidos
Galima būtų išskirti tokias pagrindines priežastis, dėl kurių funkcionuoja korupcijos sistema teisėsaugoje ir kurias likvidavus arba pakankamai reglamentavus teisėjų savivalės ir kyšininkavimo mastai smarkiai sumažėtų.
1. Kertinis akmuo, sudarantis prielaidas korupcijai ir sudarantis galimybę priimti sprendimą, kuriuo yra suinteresuotas bylą nagrinėjantis teisėjas ar su juo korupciniais ryšiais susiję asmenys, yra vadinamasis „laisvo įrodymų vertinimo principas“. Šis principas reiškia, kad formaliai teismas gali, nepažeisdamas įstatymo, pavyzdžiui, pripažinti vieno iš bylos liudytojų parodymus patikimais ir teisingais, nors 99 liudytojai teigia priešingai negu tas vienas teismo pasirinktas liudytojas, ir to vienintelio įrodymų šaltinio pagrindu padaryti visas byloje būtinas išvadas. Tokia galimybė yra, nes teoriškai yra laikoma, kad negali būti jokių kiekybinių ar kokybinių kriterijų, kurie suvaržytų teismą ir reikalautų priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Tokia koncepcija priešpastatoma iki 19 a. daugelyje valstybių galiojusioms įrodymų rinkimo ir vertinimo procedūroms, pagal kurias buvo formalizuoti reikalavimai tam tikroms įrodymų rūšims. Pavyzdžiui, liudytojais buvo draudžiama apklausti bankrutavusius, girtaujančius, nuteistus už melagingų parodymų davimą asmenis. Beje, netgi ir sovietiniuose įstatymuose, siekiant užkirsti destabilizuojantiems totalitarinę sistemą piktnaudžiavimams, buvo formaliai įtvirtinti detalesni įrodymų vertinimo principai ir įrodinėtinos aplinkybės. Pavyzdžiui, buvo įtvirtinta pareiga surinkti duomenis apie priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti nusikaltimą, kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Sovietinė teisėsauga, veikdama išvien su korumpuota biurokratija, siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės aukštesniems vadovams ir apie biurokratijos nusikaltimus padėjusias padaryti priežastis bei sąlygas, aišku, įrodymų nerinkdavo. Bet sovietinis įstatymas bylos šalims bent jau leido tiesiogiai remiantis įstatymu reikalauti tokių įrodymų surinkimo. Dabar galiojančiuose Lietuvos įstatymuose nėra įtvirtinta apskritai jokių garantijų bylos šalims pateikti tam tikras aplinkybes patvirtinančius įrodymus, o realiai teisėsaugos praktikoje kliudoma pateikti įrodymus net apie kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Dažniausiai taip atsitinka, kai procesas byloje vyko neprofesionaliai, pažeidžiant įstatymą ir tokiomis manipuliacijomis siekiama neleisti galutinai atskleisti kaltinimų fiktyvumo. Kartu tai visiškai nereiškia, kad šiuo atveju ginami konkrečiai nukentėjusiojo interesai, nes faktiškai pasirenkama kliudyti teikti įrodymus tai iš šalių, priklausomai nuo situacijos, į kurią pusę siekiama pakreipti bylos rezultatą.
Kliudymas bylos šalims įrodinėti motyvuojant prasimanytais, melagingais pretekstais yra vienas iš „laisvo įrodymų vertinimo aspektų“. Teisėjas, pirmiausia apklausęs kaltinančius liudytojus, gali nuspręsti, kad kitų liudytojų jis nekvies ir neapklausinės, nes teisėjo nuomone, paremta „laisvo įrodymų vertinimo principu“, bylos aplinkybės ir taip yra aiškiai nustatytos. Čia kyla logiškas klausimas, ar veiksmas, kuriame iš vienos šalies atsisakoma priimti ir išklausyti reikšmingą informaciją, apskritai gali vadintis teismu ir teismo procesu.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių taikant „laisvo įrodymų vertinimo“ principą kritiniu veiksniu tampa pati teisėjo asmenybė ir jo veiklos kontrolės sąlygos. Tačiau realiai teisėją nesunku priversti priimti bet kurį konkretų, net ir prieštaraujantį teisėjo vidiniam įsitikinimui sprendimą, kadangi pats teisėjas, jei tik nori, turi visas galimybes manipuliuoti ne tik įstatymo aiškinimu, bet ir įrodymais, jų pateikimu į bylą ir vėlesniu interpretavimu. Todėl reikšminga tampa pati galimybė padaryti įtaką teisėjui, turėti galimybę su juo kontaktuoti ir žinoti jo poreikius. Ir čia iškyla platus priemonių arsenalas – turtiniai santykiai, ilgametė asmeninė ar darbinė pažintis, galimybė iškelti drausminę bylą teisėjui, galimybė sistemingai naikinti to teisėjo sprendimus, kompromituojančios teisėją informacijos turėjimas. Pagal šiuos faktorius galima nesunkiai išskirti asmenų, galinčių efektyviai įtakoti teisėjo priimamus sprendimus, kategorijas. Tai advokatai, antstoliai, bankroto administratoriai, nuolat besisukinėjantys teismuose, teisėjai, dirbantys tame pačiame teisme, teismo pirmininkas, aukštesnių teismo teisėjai ir pirmininkas, kriminalinę žvalgybą vykdančios teisėsaugos institucijos. Į teiginius, kad egzistuoja realios galimybės neteisėtai kontroliuoti teismų sprendimus, teisėjai ir jų interesų proteguotojai iš esmės neturi jokių paneigiančių argumentų, išskyrus tai, kad nuo korupcijos juos saugo ir užtikrina teisėjų nepriklausomumą jų paskyrimo procedūros. Iš šitos logikos kyla raginimai, pereinantys į maldas ir užkalbėjimus, kad teisėjais tiesiog reikia pasitikėti ir kad teisėjų korupcija yra suinteresuotų asmenų prasimanymai, kad „teisėjų šališkumo atvejų nenustatyta“, kaip teigė vieno iš svarbiausių teismų pirmininkas. Beje, ir patys teisėjai neslepia, kad nėra jokių formalių garantijų, kad bylose nustatomos aplinkybės atitinka tikrovę. Vienintelė garantija tėra tai, kad bylas nagrinėja tariamai kvalifikuoti ir nepriklausomi teisėjai, todėl nei teisės, nei įrodymų jie neiškraipys ir priims teisingą sprendimą.
Taigi, Lietuvos teismų korupcinė praktika, išaiškinti ir viešai paskelbti teisėjų kyšininkavimo atvejai patvirtina, kad pats laisvo įrodymų vertinimo principas yra pagrindinė teisėjų korupcijos prielaida. Todėl nei dalies, nei visų teisėjų pakeitimas šios prielaidos nepašalins. Todėl norint sumažinti šito veiksnio poveikį būtina aktyviai ir visomis kryptimis tobulinti procesinių veiksmų ir įrodymų vertinimo procedūras, keisti teismų veiklos organizavimo sąlygas.
Beje, galima išskirti dar vieną veiksnį, jungiantį visus aukščiau paminėtus korupcijos veiksnius – tai teisėjo pareigų ėjimo trukmė. Kuo ilgiau pareigas eina teisėjas, tuo daugiau jis turi turtinių santykių su įvairiais asmenimis, tuo su didesniu skaičiumi įvairių ekonominių interesų teisėjui teko susidurti, tuo tvirtesni santykiai su kolegomis teisėjais ir esamais bei būsimais teismų pirmininkais, tuo geresni santykiai su teisėsaugos institucijų pareigūnais. Taigi, dabar įtvirtinta teisėjų įgaliojimų trukmė sustiprina ir išplečia korupcijos veiksnius.
Todėl konstitucingumo atkūrimas teisėsaugoje logiškai turėtų būti pradedamas nuo teisėjų įgaliojimų laiko sutrumpinimo. Lietuvoje yra parengtas tam pakankamas teisininkų skaičius, informacinės teisės aktų ir teismų sprendimų sistemos sudaro galimybę nuo paskyrimo momento pradėti efektyviai dirbti ir vidutinės arba mažos kvalifikacijos teisininkams. Nors būtent ilga įgaliojimų trukmė sudaro galimybę išlikti pareigose kvalifikaciją praradusiems arba dėl psichikos sutrikimų, dažniausiai ne iškart ir nustatomų, dirbti negalintiems teisėjams. Sutrumpinus teisėjų įgaliojimų laiką būtų užkirstas kelias susiformuoti stabiliai korupcinių ryšių sistemai ir pašalintos galimybės teismų pirmininkams ir aukštesnių teismų teisėjams manipuliuoti teisėjo drausmine atsakomybe bei teisėjo karjeros galimybėmis.
2. Kitas veiksnys, įtakojantys teisėjų korupciją ir korumpuotų grupių susidarymą, yra teisinis reguliavimas, dėl kurio teisėjų baudžiamoji atsakomybė tampa sunkiai pasiekiama. Tik patys teisėjai sprendžia už kokius veiksmus jiems gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, nors visiems kitiems piliečiams baudžiamasis kodeksas praktikoje taikomas netgi plečiamai. Teisėjų nebaudžiamumo paslaptis yra ta, kad įstatymuose, tarkim, Baudžiamojo kodekso straipsnis, apibrėžiantis piktnaudžiavimą tarnyba, konkrečiai neįvardija, kokie konkrečiai teisėjų veiksmai galėtų būti pripažįstami nusikaltimais. Pavyzdžiui, tikrovės neatitinkantys įrašai teismo posėdžių protokoluose, teismų nuosprendžiuose ir sprendimuose, priklausomai nuo situacijos, gali būti pavadinti ir „technine klaida“, ir suklastojimu. Kad suklastojimas būtų pripažintas piktnaudžiavimu tarnyba, dar būtina įrodyti, kad suklastojimas sukėlė „didelę žalą“. Tačiau ar yra „didelė žala“ sprendžia patys teisėjai. Pasinaudojant tuo baudžiamosios bylos netgi nepradedamos – „kertama prie šaknies“ ir neleidžiama net atlikti ikiteisminio tyrimo, kad būtų nustatyta, kas ir kokiu mastu, kokiais tikslais prisidėjo, kad, pavyzdžiui, teismo dokumentuose atsirastų „techninė klaida“.
Kliudant pradėti tyrimą teisėjams aktyviai talkina prokuratūra. Čia vyksta savotiškas „barteris“, „prekyba įtaka“ tarp teismo pirmininko ir prokuratūros vadovo. Praktika rodo, kad suklastojimu ir piktnaudžiavimu tarnyba būna pripažįstami tik kraštutiniai atvejai, kai sulaukiama rezonanso visuomenėje arba kai su konkrečiu teisėju siekia susidoroti aukštesnes pareigas užimantis teisėjas ar prokuratūra. Reikia atsižvelgti į tai, kad teisėjai turi pakankamą teisinę kvalifikaciją, laikosi konspiracijos, todėl netgi sekimas artimiausioje jų aplinkoje geriausiu atveju leidžia pokalbiuose užfiksuoti tik užuominas apie nusikaltimus. Tuo tarpu vertinant pačias nusikaltimo pasekmes, objektyvią išraišką dokumentuose visada yra galimybė interpretacijose iškraipyti įrodymų prasmę. Pasitaiko atvejų, kai suklastojimu arba pareigų neatlikimu, didele žala nepripažįstami net tikrovės neatitinkantys dideli teksto fragmentai, apskritai nesusiję su sprendimu, į kurį jie būna įterpti. Žmogaus nepagrįstas tampymas po teismus taip pat nepripažįstama didele žala – paprastai aukštesnis teismas pripažįsta, kad žemesnio teismo sprendimo sprendimas buvo panaikintas, pažeidimai ištaisyti, todėl asmuo jokios žalos nepatyrė. Todėl iš esmės teisėjai patys laisvai sprendžia, kas jų darbe yra nusikaltimas, o kas – ne, įvairaus lygmens teismų vadovai šį faktorių naudoja priversdami sau paklusti pavaldžius teisėjus.
3. Teismų įstatymas numato, kad teisėjai valstybėje yra vienintelė žmonių grupė, kurių atžvilgiu jiems vykdant savo pareigas negalioja Lietuvos įstatymai. Teismų įstatyme parašyta, kad teisėjai neatsako civiline tvarka už bet kuriuos įstatymų pažeidimus. Tokia nuostata sudaro pagrindą korupcijai. Jei žmogus vykdydamas tiesiogines pareigas neatsako civiline tvarka, vadinasi, neatsako ir už žalą, padarytą vykdant pareigas, tai jam faktiškai leidžiama nesilaikyti apskritai jokių įstatymų, nes galima nesibaiminti, kad bus reikalaujama atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Lieka vienintelė teisėjus nuo beprotiškų sprendimų sulaikanti atsakomybės forma – baudžiamoji, bet apie galimybes ja manipuliuoti jau buvo pasakyta aukščiau. Padėties absurdiškumą iliustruoja palyginimas su prokurorų atsakomybe: nors prokurorams įstatymu taip pat garantuojamas nepriklausomumas, tačiau prokurorai atsako civiline tvarka už savo darbe padarytus tyčinius įstatymų pažeidimus net ir tais atvejais, kai netaikoma baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų, be abejo, prisidėjusių rengiant Teismų įstatymą, gudrybė yra ta, kad pasistengta sujungti į vieną vietą dvi skirtingas situacijas. Viena situacija yra tada, kai įstatymuose yra neapibrėžtumas, skirtingo traktavimo galimybė – kai iš tikro yra reikalinga instancinė teismų sistema, kai aukštesnis teismas, turėdamas kitokią nuomonę dėl ginčytinų vertinimų, gali panaikinti žemesnio teismo sprendimą. Visiškai kita situacija, kai įstatymas tiesiogiai, nedviprasmiškai reguliuoja vieną ar kitą klausimą, o teisėjas jokio loginio ryšio neturinčiais pretekstais, pseudoargumentais atsisako taikyti įstatymą pagal jo tiesioginę kalbinę prasmę. Kitaip sakant, net atvirai sprendime ignoruodamas, pavyzdžiui, nekaltumo prezumpciją arba vaiko interesų gynybos principą, teisėjas neužsitrauks civilinės atsakomybės. Dėl baudžiamosios atsakomybės jau buvo pasakyta aukščiau. Tokia padėtis tiesiogiai skatina ir sudaro prielaidas teisėjų kyšininkavimui, nes netgi nesėkmės atveju, t.y. panaikinus korupcinį sprendimą, teisėjui negresia turtiniai netekimai, o baudžiamosios atsakomybės išvengimu dažniausiai suinteresuoti ne tik teisėjas asmeniškai, bet ir turintis teisę inicijuoti teisėjo drausminę atsakomybę teismo pirmininkas, teisėjo kolegos, kadangi dažniausiai pradėjus tyrimą, apklausiant pagalbinius teismo darbuotojus gali paaiškėti nusikaltimo požymius turinčių faktų, liečiančių ir kitus teisėjus.
4. Kad patys teisėjai, korumpuota biurokratija ir su ja susiję kapitalo atstovai galėtų pasinaudoti paminėtomis korupcijos teismuose galimybėmis, būtina, jog egzistuotų tarpininkas, koordinatorius, kuris teisingai, atsižvelgdamas į visų suinteresuotų grupių (išskyrus eilinius žmones) interesus, pagal korumpuotos biurokratijos papročius skirstys tą virtualų piktnaudžiavimo teisėjo įgaliojimais resursą. Toks koordinatorius paprastai yra teismo pirmininkas. Ne kartą visuomenės nustebimą sukėlęs vieno ar kito teismo pirmininko nepakeičiamumas, trunkantis dešimtmečiais. Kyla klausimas: kokia jėga išlaiko dešimtmečiais teismo pirmininko pareigose tą patį asmenį? Atsakymas nėra toks akivaizdus. Norėdamas būti paskirtas, teisėjas turėtų būti įsipareigojęs jį protegavusiam asmeniui ar jų grupei. Tačiau kad įgautų įtakos ir užkirstų kitiems pretendentams kelią į pirmininko pareigas, teismo pirmininkas turėtų tenkinti visų suinteresuotų grupių interesus, t.y. ne vienos, o visų partijų, biurokratijos, stambaus verslo, kartais – ir organizuoto nusikalstamumo. Teismo pirmininkas, dėl įsisukusios korupcinės veiklos, yra pažeidžiamas, todėl nebegali atsisakyti tarpininkauti korupcinėse schemose, kai į jį atitinkamai tarpininkaujant, su atitinkamu statusu, pagal korumpuotos biurokratijos papročius kreipiasi naujas autoritetingas „klientas“.
Kokius instrumentus gali panaudoti teismo pirmininkas savo korupcinėje veikloje? Pagrindinė teismo pirmininko galia – teisė paskirti konkrečią bylą vienam ar kitam teisėjui. Kaip žinoma, teismuose dirba įvairūs žmonės: alkoholikai, galimi KGB bendradarbiai, piktybiniai įvairių taisyklių pažeidėjai, tame tarpe naudojantys smurtą prieš sutuoktinius ar sugyventinius, vienišos motinos, turintys didelių finansinių įsipareigojimų, turintys priklausomybę nuo azartinių lošimų, galiausiai tiesiog nesusitvarkantys su darbu ar šiaip geri teismo pirmininko bičiuliai. Manipuliuodamas galimybe bylą, kurioje pirmininkui reikia pasiekti konkretų rezultatą, pirmininkas skiria šią bylą vienam iš pažeidžiamų teisėjų. Aišku, teisėjų atstovai pasakys, kad bylas skirsto informacinė sistema, tačiau šis argumentas nieko nepaneigia.
Paskutinius keletą metų įdiegus teismuose bylų skirstymo sistemą, su teisėsauga nesusijusią visuomenės dalį pasiekia liudijimai apie du būdus, kuriais bylų skirstymo sistema yra „apgaunama“. Pirmas būdas pasireiškia pasinaudojimu bylų skirstymo programos galimybe nurodyti teisėją, kuris bylos skirstymo dieną nedirba, t.y. yra atostogose, nedarbingas dėl ligos, komandiruotėje. Jei sistemoje „varnele“ bus pažymėti visi teisėjai, išskyrus vieną, kurio nori pirmininkas, byla paklius būtent jam. Reikia manyti, kad kuriant bylų skirstymo programą tokia galimybė buvo numatyta ir todėl konkrečios bylos paskyrimo parametrai fiksuojami sistemoje, dėl to tokiu būdu naudotis yra pavojinga. Antras būdas mažiau pavojingesnis ta prasme, kad reikia į neteisėtą bylų skirstymą įtraukti teismo raštinės darbuotoją. Raštinės darbuotoja pirmininko nurodytą bylą išima iš bendros konkrečią dieną skirstomų bylų krūvos. Kadangi teisėjų pavardės tolygiai skirstant tam tikru eiliškumu pasikartoja, pamačiusi, kad atėjo eilė reikiamam teisėjui, raštinės darbuotoja tiesiog paima į šalį atidėtą bylą ir ją užregistruoja. Pridėkime prie to praktiką, kai net teismo valytoja priimama į darbą tarpininkaujant teismo pirmininko pažįstamiems, gausime gerai organizuotą korupcinę sistemą.
Dar vienas teismo pirmininko „resursas“ – galimybė inicijuoti drausmės bylą teisėjui, kontroliuoti darbo drausmę, daryti įtaką teisėjo paskatinimams ir paaukštinimams, dangstyti paklususius neteisėtiems pirmininko prašymams ir kitaip daryti poveikį eiliniam teisėjui. Bet svarbiausia galimybė daryti įtaką – tai kasdien pirmininko turimas formalus pretekstas užeiti pas norimą teisėją į kabinetą ar pasikviesti pas save ir atvirai ar netiesiogiai pasiteirauti apie dominančią bylą, taip pat netiesiogiai pareikšti savo nuomonę apie bylos situaciją.
Paminėtiems korupciniams reiškiniams kontroliuoti turėtų būti sistemingai peržiūrimi ir atitinkamai keičiami įstatymai, tačiau Seimas nuo šios veiklos yra nusišalinęs. Visiškai nepagrįstai deklaruojama, kad yra priimta užtektinai gerų įstatymų, tereikia juos „teisingai“ taikyti. Kaip jau buvo minėta, teismų sistemoje, kurioje korupcija yra gerai organizuota ir užkonspiruota, priimti „teisingus“ sprendimus bylose pasikliaujant vien teisėjo formaliu nepriklausomumu yra neįmanoma. Tikroji Seimo narių nusišalinimo nuo teisėjų korupcijos problemų sprendimo priežastis yra pakankamai akivaizdi. Dauguma Seimo narių yra susiję su verslu ir turi įvairių ekonominių interesų, kuriuos tenkinant neišvengiamai tenka susidurti su teismais, ir todėl būtina išlaikyti gerus santykius su aukščiausiais teismų vadovais. Taigi, jei didelė dalis politikų yra įpratę naudotis korupcijos teismuose galimybėmis kaip pranašumą konkurencijoje suteikiančia priemone, jie yra nesuinteresuoti panaikinti teismų korupcijos prielaidas ir galimybes. Dėl šios priežasties korupcija teismuose gali būti sumažinta tik aktyviai visuomenei tiesiogiai įvardijant ir reikalaujant konkrečių pakeitimų.
Baigiant, nepretenduojant į galutinę tiesą, pateikiami galimi korupcijos teismuose ir apskritai teisėsaugoje sumažinimo būdai:
• įstatymais nustatyti trumpesnį visų instancijų teismų teisėjų įgaliojimų terminą – 5 ar 7 metams, nustatant, kad asmuo kitą kartą į teisėjo pareigas gali būti paskirtas ne anksčiau kaip po 5 ar 7 metų.
• įrodymų vertinimo procese nustatyti prioritetą įstatymo reikalaujamai teisinių veiksmų formai ir tiesioginei, kalbinei teisės normos prasmei – jei teisinis veiksmas įstatymuose nustatytos formos neatitinka, jo rezultatai negali turėti teisinės reikšmės ir vertinami teismui priimant sprendimą. Tik išimtiniais atvejais, kai teisės normos tiesioginė gramatinė prasmė negali būti taikoma gali būti taikomi kiti teisės aiškinimo metodai, išsamiai tai motyvuojant teismo sprendime.
• įtvirtinti įstatymuose formalias garantijas, kurių pagrindu bylose negalėtų būti naudojami nepatikimi įrodymai arba bent jau išimtinai nepatikimais įrodymais (mokslinio pagrindo neturinčios, neaprobuotomis metodikomis paremtos ekspertizės, priklausomybių turintys, bausti už su apgaule susijusius teisės pažeidimus liudytojai, nukentėjusieji ir pan.) negalėtų būti grindžiami sprendimai.
• įtvirtinti įstatymuose garantijas, nustatančias kokias aplinkybes ir kokia apimtimi bylos šalys turi teisę nekliudomai, nevaržant teisėjo diskrecija, įrodinėti, t.y. tokias aplinkybes, kaip nusikaltimą padaryti padėjusios sąlygos ir priežastys, kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, baudžiamojo proceso metu įvykę pareigūnų piktnaudžiavimai ir pan.
• paskelbti teisinių profesijų diplomus turinčių asmenų sąrašus, kad bet kuris suinteresuotas asmuo galėtų įsitikinti, ar byloje dalyvaujantys teisėjai, prokurorai advokatai nėra bendramoksliai.
• įpareigoti skelbti apie savo ankstesnį darbą ne tik teisėjus, bet ir prokurorus, advokatus, antstolius, notarus, kad bet kurie suinteresuoti asmenys galėtų laisvai įsitikinti procese dalyvaujančių teisininkų nešališkumu.
• apriboti teisėjų pasitarimo kambario paslapties galiojimą ir vaizdo stebėjimo kameras įrengti visose teismo patalpose, įskaitant teisėjų darbo kabinetus, užtikrinti įrašų išsaugojimą pakankamai ilgą laikotarpį.
• panaikinti teismų ir teismų skyrių pirmininkų pareigybes, nustatyti, kad pirmininkams priskirtus teismo veiklos organizavimo klausimus eilės tvarka, pagal teisingumo ministro nustatytus grafikus pavedama spręsti visiems teismo teisėjams.
• detalizuoti dažniausiai pasitaikančius teisėjų nusikaltimus, išskiriant Baudžiamajame kodekse juos į atskirą skyrių – neteisingų duomenų įrašymas į posėdžio protokolą; neviešas bendravimas su bylos šalimis nepriklausomai nuo bendravimo turinio; aiškiai neteisėto ir nepagrįsto sprendimo, kai pažeidžiant imperatyvias teisės normas, priėmimas ir pan.
• teisėjų baudžiamąją atsakomybę diferencijuoti pagal užimamą statusą – Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų korupciniai veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip nusikaltimai valstybės konstitucinei santvarkai, nes dėl savo konstitucinio statuso ir nepakeičiamų sprendimų jų korupciniai veiksmai kelia grėsmę valstybės vientisumui ir nepriklausomybei.