Prieš pat socialdemokratų partijos (LSDP) prezidiumo posėdį rugpjūčio 28 d., kuriame turėjo būti tvirtinamos partijos teikiamos kandidatūros į ministrų postus, Kultūros ministerija paknopstom suorganizavo papeikimą Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkui Audriui Valotkai.
Kam to reikėjo likus kelioms valandoms iki posėdžio, kuriame be kitų kandidatūrų turėjo būti sprendžiamas ir dabartinio kultūros ministro Šarūno Biručio, kurį buvo delegavusi LSDP, likimas? Tuo labiau, kad Kultūros ministerijos specialiąją komisiją sudarė ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir karjeros valstybės tarnautojai, jai pirmininkavo Kultūros ministerijos kanclerė Regina Jaskelevičienė.
Tiesiog reikėjo gelbėti savo ministrą, nes paaiškėjo, kad būtent šis klausimas jam galėjo būti lemtingas. Taip ir buvo, bet šaukštai jau popiet: Lenkijos ambasada per prezidentūrą jau buvo pareikalavusi šio ministro galvos – už tai, kad toleruoja siūlymą Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, pereiti prie ugdymo valstybine kalba valstybinėse ir savivaldybių mokyklose (ne privačiose).
Toleruoja, o ne siekia įgyvendinti. Mat VKI viršininkas Audrius Valotka ragino atsisakyti ugdymo lenkų kalba mokyklose, todėl paskirtoji komisija surašė štai tokį verdiktą:
„Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir jos rūšies parinkimo, buvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintus valstybės tarnautojų veiklai ir etikai keliamus reikalavimus bei visuomenėje kilusią neigiamą reakciją dėl A. Valotkos išsakytų teiginių. Komisijos vertinimu, tokiais veiksmais buvo sumenkinta Valstybinės kalbos inspekcijos, kaip valstybinės įstaigos, reputacija, pakirstas pasitikėjimas šia įstaiga“.
Taip tiesiai šviesiai ir pasakyta: „dėl A. Valotkos išsakytų teiginių“, o pati komisija liepos 25 d. buvo sudaryta „atsižvelgiant į Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus miesto skyriaus prašymą įvertinti A. Valotkos pasisakymus liepos 11 d. transliuotoje „Alfa TV“ laidoje.
Šiuo klausimu atviru laišku taip pat „kreipėsi Lenkijos Respublikos laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje Grzegorz Poznański“. Beje, komisija buvo įpareigota pateikti atsakymą iki rugpjūčio 25 d.: tai arba ji nepateikė atsakymo laiku, arba jis buvo marinuojamas dėl svarbesnių įvykių.
Įdomu, kad nepalyginamai prastesnių rezultatų pasiekusi skandalingai dirbusi LSDP deleguota švietimo ir sporto ministrė Raminta Popovienė rugpjūčio 29 d. jau gavo tvirtą prezidento palaiminimą dirbti toliau. Turbūt iš jos reikėjo mokytis Šarūnui Biručiui, ką daryti gavus Lenkijos veikėjų skundų – nedelsiant sudaryti komisiją ir tenkinti tuos skundus.
Kaip negalima minėti Dievo vardo be reikalo, taip, pasirodo, negalima minėti ir lenkiškų mokyklų Lietuvoje jokiame kontekste – tai patvirtina ir toks faktas, kad balandžio pradžioje konservatoriai Seime įregistravo Švietimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatė plėsti lietuvių kalbos vartojimą tik mokyklose rusų ugdomąja kalba.
Tik rusiškose mokyklose, o lenkiškose – šiukštu!
Visa šita prezidentūros laiminama lenkiškų mokyklų fantasmagorija vyksta dabar, kai net Latvija ir Estija, kuriose gyvena nemenka dalis rusų, jau yra įstatymiškai ir faktiškai perėjusios prie baigiamosios ugdymo valstybine kalba švietimo įstaigose įstatyminio įdiegimo stadijos.
O pas mus už tokios idėjos garsų išsakymą – valstybinė nuobauda, prezidento nemalonė. Kuo skiriasi rusų ar lenkų kalba vykdomas ugdymas švietimo įstaigose vietoj ugdymo valstybine kalba?!
Neabejoju, kad iškreiptas dabartinių valstybinių Lietuvos institucijų pataikavimas prolenkiškumui bus pateikiamas kaip vadovėlinis pavyzdys ateities kalbų politikos studijose ir vadovėliuose: rusų kalbos siūloma atsisakyti, o dėl lenkų esą negalima net prasižioti, nes jeigu kas lepteli ką – papeikimas ir lauk iš darbo!
Ne tik Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas, bet ir kultūros ministras – kaip jie drįsta nestoti mūru už lenkų kalbos privilegijas švietime!?