Tekstas paremtas pranešimu, skaitytu 2014 m. rugsėjo 26 d. Biržuose vykusiame lituanistų ir istorikų forume „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“
Europos Sąjungos biurokratams pradėjus kalbėti apie „naują Europos naratyvą“, lietuvių politikams paskelbus apie Lietuvos įsijungimą į „propagandos karą“, o politologams ir filosofams reikalaujant imtis griežtos „istorijos politikos“, regis, pats metas aptarti Lietuvos pasakojimą mokykloje. Ar jis reikalingas? Kokia galėtų būti jo paskirtis?
Filosofas Algis Mickūnas mums primena, kad mokytojams ir švietimo politikams nuolat dera grįžti prie mokymo paskirties klausimo. Šį klausimą būtina kelti, kai pajuntame, kad ne viskas švietime gerai. Taigi stabtelėkime prie humanitarinių mokomųjų dalykų – istorijos ir lietuvių kalbos bei literatūros – paskirties. Prie jų kuriamo vienokio ar kitokio Lietuvos pasakojimo paskirties. Kodėl pasakojame? Gal galime pasakojimo išvengti, jo atsisakyti?
Pažvelkime, kaip dalyko paskirtis nusakoma dabartinėje istorijos programoje. Čia teigiama, kad svarbiausias istorijos mokymo tikslas – „padėti mokiniams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai sąlygotos ir kintančios“. Pabrėžiama, kad istorija padeda orientuotis gyvenime, projektuoti ateitį, kad „istorijos pažinimas turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir iniciatyviais piliečiais, gebančiais aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime“. Taigi akcentuojama kaita: susivokti pasaulyje reiškia suprasti, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka, vertybės yra istoriškai sąlygotos. Tai labai svarbi nuostata – padėti mokiniui suprasti, kad mūsų pasaulis yra sukurtas istorijos, sukurtas protėvių. Tačiau ar pakankama? Ar, pabrėždami kaitą, mokykloje turėtume nutylėti, kad esama gana pastovių, kaitai atsparių dalykų? Ar nederėtų daugiau dėmesio skirti tam, kas tikrovei kintant išlieka? Tai – idėjos, vertybės, simboliniai vaizdiniai, laikysenos. Jos sukuria tautinės ar politinės bendruomenės tapatybę, padeda jai išlikti savarankiškai. Ar šie pastovesni dalykai neturėtų sulaukti didesnės mokytojo, istorijos pasakotojo atidos?
Pastebėkime: programoje nusakant istorijos tikslus daromas didžiulis šuolis nuo istorinės sąmonės, kurią turėtų formuoti istorijos dalykas, iki iniciatyvaus piliečio. Tarsi jaunam žmogui padėję įgyti istorinės kaitos sąmonę, mes iškart turėsime pilietį, kuris aktyviai dalyvaus visuomenės ir valstybės gyvenime. Ar šio atotrūkio tarp tikslų nepadėtų įveikti aiškesnis istorinio pasakojimo adresato apsibrėžimas?
Šiandieniniai istorijos teoretikai ir kultūros sociologai teigia, kad rašydami, pasakodami istoriją visą laiką orientuojamės į adresatą, turime galvoje tam tikrą „atskaitos bendruomenę“, „interpretacinę bendruomenę“. Adresatas stipriai veikia mūsų istorinį pasakojimą. Taigi svarbu, į ką ir kodėl pasakojimu kreipiamės: į tarptautinius ekspertus, kolegas mokslininkus, kurie vertins mūsų tekstą iš šalies ir kurių pripažinimo siekiame, ar į savo tautinę ir politinę bendruomenę, keldami ir svarstydami jos egzistencinius klausimus? Ar mūsų istorinis pasakojimas gali pažadinti jaunimo rūpestį savos politinės bendruomenės likimu ir išlikimu? Juk tik iš tokio rūpesčio gali rastis „atsakingi ir iniciatyvūs piliečiai“.
Tačiau grįžkime prie esminio klausimo: ar galime mokykloje pabėgti nuo pasakojimo?
Jaunieji Lietuvos istorikai yra atkreipę dėmesį, kad lietuviškoji istoriografija iki šiol nėra išgyvenusi Vakarų istoriografijos XX amžiaus viduryje patirto posūkio naratyvistinės istorijos link. Ką tai reiškia? Nuo Antikos laikų istorija buvo suprantama kaip pasakojimas apie praeitį. XIX šimtmetyje istoriografija pradėjo tapatintis su moksliniais tyrimais, siekiančiais kurti mokslinį praeities vaizdą, ir stengėsi atsiriboti nuo pasakojimo. Tačiau XX amžiaus viduryje Vakarų istorijos filosofai Arthuras Colemanas Dantas, Walteris Bryce’as Gallie’is, Haydenas White’as, Paulas Ricœuras pastebėjo, kad istorikai negali išvengti pasakojimo, nes pasakojimas yra ne tik praeities įvykių išdėstymas, bet ir pats praeities pažinimo, mąstymo apie praeitį būdas. Pasak jų, pasakojimas yra minties veiksmas, suteikiantis praeičiai prasmę. Be pasakojimo mes tiesiog negalėtume pažinti praeities.
Kaip šių įžvalgų įrodymą galime pasitelkti garsaus Lietuvos Statutų tyrinėtojo Stanislovo Lazutkos išpažintį. Man ilgą laiką buvo nesuprantama, kodėl lietuvių istorikai tiek dešimtmečių kruopščiai tyrinėjo „aristokratišką“ Pirmąjį Lietuvos Statutą ir buvo apleidę Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, padėjusius pamatą bajorų demokratijai ir Didžiosios Kunigaikštystės Respublikai. Viską paaiškino prieš dešimtmetį paskelbtas profesoriaus S. Lazutkos straipsnis. Jame primenamas britų istoriko Normano Davieso išsakytas Abiejų Tautų Respublikos vertinimas: „Tai buvo drąsus demokratijos eksperimentas, pasiūlęs absoliutizmo ir religinių karų epochoje gyvybingą alternatyvą“. Tačiau lietuvių profesorius nelinkęs šiai nuomonei pritarti. Jam teisingesnis atrodo Friedricho Engelso teiginys, kad „šlėktiškoji demokratija Lenkijoje buvo viena pačių primityviausių visuomeninių formų“. Antrasis ir Trečiasis Statutai tokią primityvią formą įtvirtinę Lietuvoje. Šitaip mūsų istorikų pasirinktas F. Engelso pasakojimas apibrėžė tyrinėjimų kryptį, lėmė tai, kad šiandien neturime į lietuvių kalbą išsivertę ir aiškiau suvokę pagrindinių respublikoniškų Lietuvos teisės tekstų, kurie tris amžius kūrė tautos tapatybę.
Taigi pasakojimo neįmanoma išvengti. Negalima nuo jo pabėgti. Net tie, kurie pasakojimą neigia, juo remiasi, vienokį ar kitokį pasakojimą pasakoja. Tačiau mes galime pasakoti, savo pasakojimą reflektuodami, suvokdami, sąmoningai kurdamiesi. Arba galime tai daryti be savarankiškos refleksijos, atpasakoti tai, ką perskaitėme ir išgirdome iš kitų, inertiškai, be sąmoningesnės atrankos. Save gerbiančiai humanitarų bendruomenei, regis, svarbu nuolat savąjį pasakojimą apžvelgti, apmąstyti, vertinti: pažiūrėti, kokius vaidmenis jis atlieka, kokio pobūdžio yra, kokias reikšmes, vaizdinius, idėjas, vertybes perteikia. Mūsų pasakojimas gali būti arba savarankiškas, arba iš šalies primestas. Rišlus, junglus, nuoseklus arba fragmentiškas, chaotiškas. Gali būti daugiabalsis, įtraukiantis arba monotoniškas, nuobodus, net depresyvus, „išstumiantis“. Taigi dera klausti ir nagrinėti: kokie pasakojimai šiandien mūsų vaikams, mūsų visuomenei atveria praeitį, kokiomis idėjomis ir vertybėmis jie pagrįsti, kokiu tautinės bendruomenės supratimu remiasi, kokias sąmoningumo trajektorijas brėžia?
Norėdami sąmoningiau pasakojimą sekti, turėtume geriau suvokti jo kultūrines galias. Verta prisiminti šių dienų vokiečių istoriko Jörno Rüseno, kurį kolega Alfredas Bumblauskas jau minėjo, įžvalgas. Šiam istorijos didaktikos tyrinėtojui pavyko išryškinti esminius pasakojimo vaidmenis. Pasak J. Rüseno, pasakojimas yra prasmės kūrimo veiksmas, kuriuo asmuo ir bendruomenė apibrėžia ir įtvirtina savo tapatybę. Būtent istorinis naratyvas sutelkia tautos atmintį ir sutvirtina žmonių bendruomenę solidarumo saitais. Jis duoda asmens ir tautos gyvenimui gaires – moralinius orientyrus. J. Rüseno pastebėjimu, nuo istorinio naratyvo priklauso ir visuomenės laisvė: jei jaunajai kartai vaizduojame praeitį kaip dėsnių nulemtą tikrovę, mes auginame žmones, netikinčius laisva asmens valia, ir slopiname visuomenės laisvę. Ir priešingai, jeigu atskleidžiame istoriją kaip laisvų žmonių kūrinį, kaip žmogaus galimybių erdvę, parodome, kaip žmonių idėjos, apsisprendimai, moralinės laikysenos kuria tikrovę, mes stipriname jaunų žmonių tikėjimą laisve ir taip suteikiame daugiau laisvės visuomenei.
Pasakojimas gali padaryti ne tik praeitį, bet ir dabartį prasmingesnę: „praeities vaiduoklius“ jis gali paversti protėviais – iškalbingais ir išmintingais mūsų pašnekovais. Pasakotojas gali „pagerinti praeitį“: atskleisti praeities reikšmes ir prasmes, kurių to meto žmogus neįžvelgė. Pasakojimas turi galios užtikrinti kultūrinį asmens ir bendruomenės nemirtingumą. J. Rüseno teigimu, pasakojimas yra demortalizacijos – mirties įveikimo – aktas. Pasitelkiamas Šachrazados vaizdinys: kad liktų gyva, ji turi pasakoti. Galime tarti: tautinė bendruomenė gyva tol, kol pasakoja. Pasakojimu ji teigia savo būtį, savo gyvenimą.
Istorijos ir literatūros mokytojams šiandien galėtų būti svarbios ir istorijos semiotikų įžvalgos. Istorijos reikšmes tyrinėję kultūros istorikai Borisas Uspenskis, Jurijus Lotmanas pastebėjo, kad pats istorinis pasakojimas kuria istoriją. Šis pasakojimas atrenka bendruomenei svarbius įvykius ir dalykus, juos išskiria, sureikšmina. O sureikšminti dalykai veikia tolesnį bendruomenės elgesį kaip savita ateities programa – lemia vienokias ar kitokias jos laikysenas, vienokius ar kitokius apsisprendimus. 1990 metais sociologas ir kultūros istorikas Vytautas Kavolis pagrįstai klausė: ar drąsaus, herojiško naujausių laikų lietuvių laisvės žygio nebus nulėmusi jų istorinė atmintis – pasakojimai apie laisvės gynimą Viduramžiais, apie XIX šimtmečio sukilimus, apie savanorių ir pokario partizanų kovas? Taigi pasakojimu mes kuriame savo istoriją.
Įsidėmėtina: labai panašiai apie istorijos paskirtį Lietuvos bajorams – „visai šlovingai ir narsiai Riterijai, tikriesiems Tėvynės Sūnums“ – XVI amžiuje kalbėjo istorikas Motiejus Strijkovskis. Tarp jau aptartų pasakojimo vaidmenų, jis ypatingai pabrėžė pasakojimo galią kurti Respubliką – savarankišką laisvų piliečių bendruomenę. Istorija esanti „svarbiausias žmogaus gyvenimo lobynas“, kurio piliečiai „niekada neturi iš rankų paleisti“. Istorija sujungianti gyvu moraliniu ryšiu tautos protėvius, dabarties kartas ir palikuonis. Ji priartina protėvius, prikelia ir sugrąžina juos į viešąjį tautos gyvenimą. Būtent istorinis pasakojimas, M. Strijkovskio teigimu, „kaip skaidriausias veidrodis“, leidžiąs mums „stebėti protėvių darbų ir dorybių pavyzdžius“, šiame pasakojime mes galime „kaip su gyvais šnekučiuotis su proseneliais“ – „su didžiu džiaugsmu regėti jų veidus prieš savo veidus“. Taip kuriamos piliečių bendruomenei būtinos meilės, ištikimybės, įsipareigojimų jungtys. Istorinis pasakojimas susieja žmogų su valstybe, pilietį su Respublika. Jis parodo, kaip protėvių žygiai sukūrė dabartinę Respubliką, ir įpareigoja ja rūpintis bei perduoti sveiką būsimoms kartoms. Pasakojimo šerdį sudaro dialogas, kartų pašnekesys apie tai, kas yra svarbu, dėl ko verta aukotis ir guldyti galvas.
Taigi, kiek daug galių turi ir kokią didelę atsakomybę turėtų jausti pasakojantieji: nuo jų pasakojimo priklauso ir bendruomenės laisvė, ir gyvenimo prasmė, ir būtis. Pabrėždamas tautai svarbias vertybes ir idėjas, protėvių moralines laikysenas ir imperatyvus, pasakojimas užduoda tautos ateitį. Jis primena pareigą bendruomenės pasakojimą tęsti.
O dabar pažvelkime į šiandien mokykloje sekamą Lietuvos pasakojimą – kokius vaidmenis jis atlieka, kokiomis galiomis remiasi? Pastebėsime, kad jis gana inertiškas, fragmentiškas, nelabai savarankiškas, autentiškų praeities asmenybių balsų stokojantis, į monologą linkęs, didesnių tikslų ir uždavinių vengiantis. Kaip sakė Alfredas Bumblauskas, praeities plotai milžiniški – kaip juose save atrasti? Taigi tampa svarbus mūsų pasakojimo atskaitos taškas: iš kur pasakojame – iš Paryžiaus, Romos, Briuselio, Peterburgo, Varšuvos ar Vilniaus? Ar pajėgiame šiandien tęsti savarankišką Vilniaus pasakojimą – įžvelgti ir kalbėti su protėviais apie tai, kas buvo svarbu jiems? Ar galime pamėginti atkurti savarankišką, polilogišką Lietuvos naratyvą, kuris per okupacijos metus buvo išskaldytas, sudurstytas iš kitų, svetimų pasakojimų gabalų? Ar galime savo praeitimi, savu pasakojimu pasitikėti? Ar turime pilietinės drąsos atsiverti visai savo praeičiai, kurti savo naratyvą be nutylėjimų?
Dar neseniai grupė istorikų siūlė atkurtai mūsų valstybei remtis „modernesniu“, „vakarietiškesniu“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasakojimu ir jį priešino „atgyvenusiam“ XX amžiaus pradžios nacionaliniam naratyvui. Šiandien žinomi filosofai, politologai kalba apie būtinybę „istorijos politikos“ priemonėmis reguliuoti „tautos atmintį“ ir siūlo atsiriboti nuo „lietuvių tapatybei pavojingos“ LDK tikrovės, susitelkti į XIX amžiuje subrandintą ir XX amžiuje sukurtą tautinę valstybę. Regis, ir vieni, ir kiti „praeities sutramdymo“ scenarijai kyla iš praeities baimės, iš nepasitikėjimo Lietuvos dabartimi, iš klaidingo įsitikinimo, kad istorinis pasakojimas yra tik mūsų valios pastangomis pagal dabarties poreikius formuojamas konstruktas, kuriam tiesa nėra svarbi. Tačiau gyvas ir gyvybingas tautos pasakojimas gali būti tik tęsiamas: jis kuriamas „šnekučiuojantis su protėviais“, įsiklausant į jų balsus, gerbiant jų egzistencines patirtis ir siekiant tiesos. Neužmirštant pamatinių Marko Tulijaus Cicerono žodžių: istorija, tik būdama tiesos šviesa – lux veritatis, bus gyvenimo mokytoja.
Laisvos bendruomenės pasakojimas visada bus atviras ir polilogiškas, jungiantis skirtingų pasaulėžiūrų ir ideologijų patirtis. Įveikę praeities baimę ir savąjį egocentrizmą, išvysime akivaizdžias jungtis tarp senosios Kunigaikštystės ir modernios Lietuvos Respublikos asmenybių, tekstų, vaizdinių, idėjų, idealų ir elgsenų. „Laisvas žmogus laisvoje tėvynėje“, – taip lietuvių tautos imperatyvą legendinio Traidenio sūnaus Rimanto lūpomis XVI amžiuje nusakė Motiejus Strijkovskis. „Laisvas žmogus laisvoje tautoje“, – tokį siekį po keturių šimtmečių, 1988-aisiais, lietuvių visuomenei kėlė literatūrologas Albertas Zalatorius.
Tradicinis Lietuvos pasakojimas buvo daugiabalsis. Tad ir šiandien turėtume matyti skirtingų ideologijų, pasaulėžiūrų, kilmės žmones, kūrusius Lietuvos tikrovę. Štai kolega Alfredas Bumblauskas mums rodė neseniai žemaičių įsidėtas Telšių katedros duris, kuriose iškalti visi didieji žemaičiai. Tačiau jose nerasime tikro žemaičio Martyno Mažvydo, nes jis nebuvo katalikas. Nerasime ir Žemaičių vyskupystės kanauninko, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autoriaus Motiejaus Strijkovskio, nes jis buvo mozūrų kilmės lietuvis. Šie žmonės kūrė mus kaip bendruomenę, bet šiandien iš savo simbolinio naratyvo juos išstumiame, jų atsisakome. Panašiai siauriname savo pasakojimą, atsisakydami tai kairiųjų intelektualų, tai radikalesnių tautininkų. Aprėpti visumą, tęsti pasakojimą kaip dramatizmo ir įtampos nestokojantį laisvų žmonių dialogą ir ginčą nėra lengva, bet svarbu rūpinantis dabarties visuomenės laisve, jos moraline klausa. Būtent ugdydami jaunimo moralinę klausą negalime nutylėti negarbingų ir tragiškų Lietuvos praeities dalykų, kaip ilgą laiką buvome linkę nutylėti lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žydų žudynėse, kaip šiemet nutylėjome prieš septynis dešimtmečius vykusias Glitiškių ir Dubingių žudynes.
Taigi sekdami Lietuvos pasakojimą saugome ir kuriame savo tapatybę ir laisvę, priešinamės nebūčiai, puoselėjame viltį, brėžiame bendros ateities gaires. Neseniai skaitydama Arvydui Šliogeriui skirtą paskaitą profesorė Viktorija Daujotytė priminė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žodžius, praėjusio amžiaus pradžioje parašytus apie Kristijoną Donelaitį: jo „Metai“ visada trauks mus savo „giedria dvasia“, nes juos yra persmelkęs „ramus savęs žinojimas“.
Ar negalėtų rišliau, sąmoningiau, atsakingiau sekamas Lietuvos pasakojimas dabartiniame informacijos gausme suteikti jaunajai lietuvių kartai šio ramaus, patikimo „savęs žinojimo“ ir dvasios giedros?
tiesos.lt