Pagaliau užgriuvo vasara, atostogos. Kalendorinis gamtos ciklas nelyg gelbėjimosi ratą mums meta galimybę ištrūkti iš slogaus, valstybę krečiančio politinio šaršalo. Pasitraukt į sodybas, paupius ir paežeres, į jūros paplūdimius – padykinėti ir atsipūsti, išsivėdinti perkaitusias galvas nuo įtampų ir skandalų, kokių dar nebuvom regėję per pastarąjį amžiaus ketvirtį.
Nežinau, kas, bet gerai sugalvojo, kad vasara prasideda nuo Tėvo dienos. Šis „proginis“ literatūrinis etiudas ir bus Tėvo ir Tėvynės tema. Apie tuos didelius, amžinus dalykus gali svarstyti ramiai, be jokio erzelio ar susinervinimo. Priešingai nei apie valstybę ir netikusius jos reprezentantus – valdininkus, kurie vis paslysta, apsimeluoja, apsivagia.Šių dienų neeilinis politinės korupcijos ir kyšininkavimo skandalas yra tiesiog Dievo dovanota pamoka Lietuvai. Už ją turime būti nuoširdžiai dėkingi taip sukritusioms aplinkybėms, likimui ar Visagaliui.
Pagaliau žmonės, pramerkę plačiai nustebusias akis, suvokė akivaizdybę, kad valdžia, ėjimas į valdžią nedaug turi bendrumo su metafizine Tėvynės sąvoka, o yra tik neįmantrus, lengvai perskaitomas ir permatomas vienadienis verslo planas.
Rinkimų teatras, su savo tekstais, aktoriais ir scenografija, kuo labiau stengiasi vaidinti dramą „Tėvynė pavojuje – valstybė žlunga“, tuo labiau ji panašėja į komediją ar tragikomediją su visais tiems žanrams būdingais bruožais. Komiškumo efektas susikuria tiesiog savaime, be pastangų iš šalies. Patys tekstai, kuriuos transliuoja politinio teatro aktoriai, nedaug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų. Pagaminti pagal tą patį seną kurpalių. Skirtumas gal tik tas, kad situacija yra radikaliai pasikeitusi, pasikeitęs vaidintojo ir žiūrovo santykis. Todėl tie patys išdailinti tekstai skamba nelyg anachronizmas ir kičas. Komiškumo efektą didina ir klaidos, falšo, nesusipratimo pojūtis – lyg režisierius būtų susipainiojęs ir aktoriams išdalinęs ne to vaidinimo tekstus, dar neteisingai paskirstęs vaidmenis. Ir sakykite, kaip reaguoti atostogautojui, matančiam scenoje uabų mentaliteto klerkus, po devyniais prakaitais mėginančius suvaidinti tyruolius, pasišventėlius, filosofus, vizionierius, mecenatus, švietėjus, kūrėjus, vardan bendrojo gėrio aukojančius savo laiką, sveikatą ir talentus valstybės kūrybai. Rimtai, be šypsenos ir ironijos į tokius vaidinimus žiūrovui įsijausti neišeina. Ypač per atostogas.
Prisigyvenom, pasidarėm juokingi žaisdami rimtus žaidimus. Kažką svarbaus, matyt, buvom pražiopsoję, devynmyliais žygiuodami į sočią ateitį. Todėl kartoju – gerai, kad vasara ir atostogos prasideda nuo Tėvo dienos. Tos dienos prasmė neįsitenka įprastų ritualų lauke – paskambinti tėvui, pasveikinti, aplankyti gyvą ar kapuose, padėkoti ir atsiprašyti. Gražu, nekasdieniška, šventiška, bet ar to gana? Įsižiūrėkim į save – ką mes darom, ištikti nevilties, nelaimės ar negandos. Išsigelbėjimo ir paguodos kreipiamės testamentinės maldos žodžiais „Tėve mūsų…“ Tėvo metaforoje telpa pamatinė tėvystės idėja, saugumas, tvarka ir santarvė. Idėja, kurioje yra ir Dievas Tėvas, ir konkretus mano, tavo tėvas, grįžtantis iš parduotuvės namo, ar nugulęs amžino atilsio kokiose nors kapinaitėse. Net visiškoje našlaitystėje mes turime Tėvą, nes neišardoma ta metafizinė tikrovė, kurioje jis yra ir visos kitos Tėvo metaforos emanacijos.
Lygiai taip pat ir Tėvynė. Neatsitiktinai – bendrašaknis žodis. Valstybę gali užvaldyti atėjūnai ar vietiniai niekšai, galų gale valstybės atsiranda ir žlunga, bet Tėvynės jokios laiko ar istorijos negandos ir rūdys neįveikia, nes ji įsikurdinusi idealybės zonoje – Dievo namuose.
Tad, mano galva, operetinis ir netikslus yra Tėvynės praradimo poetizmas, labai dažnas mūsų egzilio ir tremties poezijoje. Poetai mėgsta hiperbolizuoti, pasakyti kuo jausmingiau, bet kalba juk ne apie idealiosiosios Tėvynės praradimą, o tik apie jos fizinį kūną – valstybę. Kelis šimtmečius mes valstybę buvom praradę, bet ne Tėvynę. Tarp Tėvynės ir valstybės sąvokų yra akivaizdi prasminė skirtis. Adomas Mickevičius ir Vincas Kudirka puikiai suvokė Tėvynės nelaikiškumą ir jos, it fenikso, galią išsiskleisti fiziniu valstybės pavidalu. Himnas yra amžinajai Tėvynei, o ne valstybei. Ir nereikia stebėtis, kad kur nors Kolos pusiasalyje ar prie Laptevų jūros žodžiai „Lietuva, Tėvynė mūsų, tu didvyrių žemė“ skambėjo kur kas įtaigiau ir tikriau nei atkurtos valstybės Seimo rūmuose.
Pavargę, o ir persisotinę žmonės šiandien tos skirties tarp valstybės ir Tėvynės dažnai ima nebejausti, nes per visą valstybės kūrimo laiką šiomis sąvokomis buvo manipuliuojama mėginant ištrinti prasmių skirtumus. Jei šiame istorijos tarpsnyje kuo nors turėjome nusivilti, tai tik tais Babelio statybų aikštelės prarabais ir jų puikybe pasišovus vadovauti valstybės statybai be tėviškos Dievo minties ir pagalbos.
Dabar Tėvo dieną galvoju – gal ir gerai, kad andai prieš ketvertą metų pasimirė kalėjimus ir tremtį praėjęs, visą gyvenimą tikėjęs Lietuvos moraliniu atgimimu. Gal iš ten nemato, kas čia jo numylėtoj Tėvynėj dedasi. Akimirką juk atrodė, kad valstybė ir Tėvynė gali tapti sinonimais, bet taip neįvyko. Praraja tarp tikrovės ir idėjos tik žiojasi, gilėja ir plečiasi. Todėl Dieve, meldžiu – nerodyk mano tėvui šito, prašau, jei ramybę ir amžiną atilsį esi pažadėjęs.
„Mažoji studija“, tiesos.lt