Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad “vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą , ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.”
Šita nuostata realizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnyje : “kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo
pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanona,- per atstovą ir piimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai.”
Kėdainių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl Deimantės Kedytės gyvenamosios vietos nustatymo , tiesiogiai jos neišklausė.
Buvo paskirta ambulatorinė teismo psichologinė ekspertizė, kurios akto Nr.103 MS – 143 išvadomis teisėjas Vitalijus Kondratjevas pagrindė 2011 m gruodžio 16 d. sprendimą.
Akivaizdu, kad ekspertų išvados yra prieštaringos ir keliančios rimtas abejones. Ekspertai nustatė, kad tiriamosios protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka jos amžiaus normas. Tiriamosios asmenybei būdingi individualūs psichologiniai ypatumai atitinka jos amžiaus tarpsnį, tiriamoji gali teisingai suprasti konkrečius faktinius įvykius ir duoti apie tai parodymus; pagal savo amžių gali suformuluoti ir išsakyti savo nuomonę jai suprantamose situacijose, tačiau yra matoma, jog subjektyviai ar objektyviai sudėtingesniais klausimais mergaitė vengia atvirai kalbėti, iškart keičiasi jos psichologinė būsena. Visa tai įvertinus nustatyta, jog mergaitė pagal savo amžių dar negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo. Nors mergaitė sako norinti gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje, tačiau savo noro pagrįsti, paaiškinti negali. Tiriamoji nesugeba paaiškinti ekspertizės metu savo žodžių, jog nenori gyventi su mama. Neabejotina, kad Deimantei šios temos yra sudėtingos, todėl ji pradeda kalbėti tyliau, vengia atsakinėti į klausimus apie tai, keičiasi jos nuotaika (nuliūsta, stebimas prislėgtumas), nutrūksta produktyvus kontaktas su ja.
Ekspertų išvada: “D. Kedytė, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį , individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, dar negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos, todėl ji dar nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo. Atsižvelgiant į visą tai, D. Kedytę apklausti teismo posėdyje nerekomenduojama “(Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 d.sprendimo 21 psl.).
Pagal ekspertus D. Kedytė savo norą gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje turėjo pagrįsti aukštąjį teisininko išsilavinimą turinčio asmens lygio argumentais, nes jų teigimu “mergaitė negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeimyninės situacijos”.
Ar ne per didelius reikalavimus ekspertai kelia 8 -erių metų amžiaus vaikui?
Tačiau tiek Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnis įpareigoja vaiką išklausyti tiesiogiai ir atsižvelgti į jo norus.
O kodėl Deimantė vengia atsakinėti į klausimus, susijusius su jos nenoru gyventi pas biologinę motiną Laimutę Stankūnaitę? Ekspertų tai nedomino, nors mergaitė daug kartų psichiatrams ir psichologams, o taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnams aiškino apie motinos bute patirtą seksualinį prievartavimą.
Antsolio Valdo Zubino 2012 m. sausio 9 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad filmavimo metu mažametė Deimantė Kedytė pasakė: “Aš nenoriu gyventi su Laima… Aš nenoriu gyventi su Laima todėl, kad jos draugai man kišo į burną pimpalą. Laima stovėdavo ir ne kartą žiūrėdavo. Ir net vieną kartą sakė, kad tylėčiau ir nepasakyčiau, kad man kiša į burną pimpalą, nes tada gali man įdurti… su peiliu sakė. Su Neringa aš noriu gyventi, kad man yra labai… ji man gero nori labai. Aš tik su ja noriu gyventi, su Laima labai nenoriu gyventi. Nenoriu su Laima gyventi, tik su Neringa. Dar Orintai (nužudytos V. Naruševičienės dukrai, o mergaitės pusseserei – Z.Š.pastaba) kišdavo jai į burną pimpalą… dar būdavo pririšę … Su Neringa aš noriu gyventi.”
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 218 straipsnis nurodo, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.
Teisėjas V. Kondratjevas savo sprendimą pagrindžia nutarimais nutraukti ikiteisminį tyrimą, nors jie irgi nėra teismui privalomi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis “Atleidimas nuo įrodinėjimo”). Mažametės Deimantės Kedytės parodymus apie patirtą seksualinį smurtą teisėjas V. Kondratjevas savarankiškai nevertino ir atsisakė tiesiogiai išklausyti mergaitę. Todėl Deimantės Kedytės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas šiurkščiai pažeidžiant Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus.
Deimantė Kedytė nebuvo teisme tiesiogiai išklausyta, į jos norus neatsižvelgta.
* * *
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis nurodo, kad valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių socialinių ir švietimo priemonių.
Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.
Lietuvos Respublikos pareigūnai nereagavo į Drąsiaus Kedžio pranešimus apie jo mažametės dukrytės seksualinį prievartavimą. Bylai įgijus didžiulį visuomenės susidomėjimą, tiktai vienam asmeniui – Andriui Ūsui pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 straipsnį (mažamečio asmens tvirkinimas). Tačiau pagal mergaitės parodymus akivaizdūs ne tvirkinimo, o seksualinio prievartavimo požymiai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, kai tokie veiksmai atlikti mažamečiui asmeniui.
Seksualinis mažamečio asmens prievartavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnį – labai sunkus tyčinis nusikaltimas, o mažamečio asmens tvirkinimas – tiktai apysunkis tyčinis nusikaltimas. Susipažinus su mažametės Deimantės Kedytės parodymais, nekyla abejonių, kad tiek Andriaus Ūso, tiek kitų jos nurodytų asmenų veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje. Kadangi mergaitė seksualiai prievartaujama buvo jos motinos Laimos Stankūnaitės nuomojamame bute, kurio nuomą apmokėdavo Andrius Ūsas, būtina išsamiai ištirti galimą jos bendrininkavimą su nusikaltimo vykdytojais.
Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai to neatliko. O Deimantės Kedytės seksualinio prievartavimo byla, pažymėta ne tiktai jos tėvo žūtimi neaiškiomis aplinkybėmis, bet ir Andriaus Ūso, Violetos Naruševičienės, Jono Furmanavičiaus ir kitų smurtinėmis mirtimis.
Deimantės Kedytės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas neatsižvelgiant į galimo jos sesksualinio prievartavimo aplinkybes, nors daug kartų psichologai ir psichiatrai konstatavo, kad mergaitė nelinkusi fantazuoti ir prasimanyti nebūtus dalykus. Todėl pažeistas ne tiktai Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis, bet ir 34 straipsnis, pagal kurį Konvencijos dalyvės – valstybės įsipareigoja“ ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų”.
Pirmojo bandymo prievarta įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą 2012 -03- 23 mažametė Deimantė Kedytė buvo sužalota: nustatytas kaklo dešinės pusės apatiniame trečdalyje 6,5 x 0,3 cm nubrozdinimas, analogiško pobūdžio nubrozdinimai nustatyti krūtinės ląstos kairėje pusėje 5 x 0,6 cm, lygiagrečiai 1,5 x 0,2 cm, o kairės pažasties duobėje 0,8 x 0,6 cm rausva poodinė kraujosrūva (teismo med.gydytojo dr.P.Petreikio išvada). Be to, Psichikos sveikatos centro gydytojai konstatavo “potrauminio streso sutrikimą” ir nurodė “griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės – emocinės prievartos naudojimas.”
Tačiau nepraėjus net dviem mėnesiams po kovo 23 d. įvykių, 2012 gegužės 17 d. prieš Deimantę Kedytę buvo panaudota ir fizinė, ir emocinė prievarta.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių.
Deimantė Kedytė patyrė žiaurų, nežmonišką ir jos orumą žeminantį elgesį valstybės vardu, nes Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 d. sprendimas neteisėtai buvo vykdomas skubiai ir nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 764 straipsnio “Teismo sprendime nurodytų vaikų perdavimas išieškotojui” nuostatų.
Per tris mėnesius 2012 m. kovo 23 d. padarytas nusikaltimas prieš mažametę Deimantę Kedytę neištirtas, nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso antrasis straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis nurodo, kad “imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai.”
Valstybės vardu atliktas smurto aktas prieš mažametę Deimantę Kedytę prieštarauja tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, skelbiančioms, kad vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami.
Dr. Zita Šličytė