Rusija jau kuris laikas vykdo savo imperinės galios stiprinimo ir teritorijų „susigrąžinimo“ politiką. Kol tos politikos apraiškos sproginėjo Europos pakraščiuose, kol buvo plėšoma Gruzija bei Moldova, didžiųjų valstybių, taip pat ir Europos Sąjungos politikai manė, kad tai tiesiog tam tikri „ekscesai“, nekeičiantys nusistovėjusios pasaulio galių pusiausvyros. Nebuvo kreipiamas dėmesys ir į primygtinius Rusijos raginimus kurti vadinamąją daugiapolę pasaulio tvarką, kurioje ir jai tektų svarbus vaidmuo. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad jis negalįs įsivaizduoti NATO kariškių istorinėse Rusijos žemėse. Ką reiškia – istorinės Rusijos žemės? Visos buvusios carinės imperijos žemės, taip pat ir rusakalbių gyvenamos teritorijos, kurios istorinėmis tampa vykdant dabartinę politiką.
Žingsnis po žingsnio naujosios Rusijos politikos smaigalys artėja prie Europai labai jautrių vietų, tad pavojų ima jausti ne viena Rusijos kaimynė. Atviras Ukrainos užpuolimas, kad ir kokiais „nekonvencinio karo“ žodžiais jis būtų pridengiamas, aiškiai parodė, kad Rusija nesitenkina jai skirtu „regioninės galios“ vaidmeniu ir savo tikslams imasi naikinti susiklosčiusią pokario saugumo sistemą. NATO viršūnių susitikimas reikšmingas tuo, kad įtvirtino pasikeitusį požiūrį į Rusiją – imti kurti realūs atsakų į agresyvius Rusijos veiksmus scenarijai. Tačiau išlieka esminis klausimas – kaip padėti Ukrainai, iš kurios Rusija savo noru jau nepasitrauks.
Svarstant Rusijos keliamą grėsmę jos kaimynėms ir pasaulio tvarkai, tenka pripažinti akivaizdų dalyką – tą tvarką ir Europos geopolitinę sistemą Rusija negrįžtamai pakeitė. Tad politikams dera žiūrėti negailestingai tikrovei į akis – nei buvusios tvarkos, nei joje puoselėtos ramybės jau nesugrąžinsime. Rusija eis strategiškai grindžiamu agresyvių veiksmų keliu. Suprantama, eis tol, kol nesusidurs su neįveikiama galia ar tą strategiją verčiančiomis keisti naujomis aplinkybėmis. Bandydami įsivaizduoti galimus Rusijos veiksmus prieš kaimynines šalis, turime pasiaiškinti, kodėl Rusija ėmėsi agresyvios, atviru melu ir demagogija grindžiamos politikos? Suprantama, niekas negali įsivaizduoti, ką ir kaip mąsto tokie didžiulę galią, tad suprantama ir pasaulinę atsakomybę į savo rankas suėmę žmonės, kaip Rusijos prezidentas. Tačiau keletą išvadų galima padaryti iš bendros pasaulio raidos ypatumų.
Manau, kad Rusijos valdantysis elitas jau gerokai anksčiau suvokė, jog nusistovėjusi pasaulio raida jų šaliai nieko gero nežada – pagal visus ekonominės ir technologinės raidos rodiklius Rusija vis labiau atsilieka nuo didžiųjų pasaulio valstybių. Atsilikimas vis didėja, jo neįveiks jokios ekonominės reformos, jokie „Skolkovai“ ir kitokie sumanymai. Sparčiai sensta ir branduolinės ginkluotės arsenalai, o kaip tik branduoliniam persiginklavimui trūksta lėšų. Tad reikia veikti su ta ginkluote, kuri kuo puikiausiai tinka regioniniams karams. Rusijos elitas kuo puikiausiai žino, kaip ir kokia apimtimi buvo išvogta ir šiuo metu išvaginėjama jų valstybė, koks joje belikęs mokslinės minties užtaisas, kaip smingama į demografinę duobę. Klausimas – ką daryti? Atsakymai paprasti. Pirmiausia stiprinti armiją, kurios gali prireikti ne tik kaimynams, bet ir savai visuomenei gąsdinti, taip pat vidiniams neramumams suvaldyti. Tačiau svarbiausia – tapti išties grėsminga regionine galia. Padedant draugiškoms ES ir kitų Vakarų valstybių karines technologijas gaminančioms firmoms. O sukaupus jėgų, kuo greičiau keisti pasaulio tvarką, nusistovėjusią galių pusiausvyrą ir ekonominę raidą. Tų tikslų siekiama vieninteliu įmanomu būdu – kur tik įmanoma skatinant vidinius ir kitokius konfliktus ir vis labiau rodant atvirą agresyvumą kaimynių atžvilgiu. Šiuo požiūriu ekonominis nuosmukis neišvengiamas, tačiau jis bus savaip kompensuojamas rusiškajam mentalitetui įprastu mobilizaciniu šovinizmu, taip pat ir vietinei publikai rodomais Vakarų nuostoliais. Mobilizacinis šovinizmas yra veiksmingas stalininės vidaus politikos paveldas. Šuo metu akivaizdžiai regime, kaip pasitelkiamos įvairios to paveldo formos ir instrumentai.
Ekonominis nuosmukis gali būti naudingas ir kai kuriems Vakarų šalių politiniams elitams – juk artėjančią ekonominės finansinės krizės bangą bus galima aiškinti Rusijos veiksniu. Tad įmanoma, kad aktyvės tie įtakingi sluoksniai, kurie palaikys „nekenkime Rusijai“ nuostatą. Rusija per pastarąjį dešimtmetį ganėtinai šrioderizavo Vakarus, leido nevaržomai užsidirbti jų didžiosioms korporacijoms ir bankams, tad turi nemenkas rėmėjų pajėgas. Jiems nėra svarbu Ukrainos likimas, net kai kurie žymūs tų šalių intelektualai aiškina, esą net nėra ukrainiečių tautos, o pati valstybė esanti visiškai dirbtinis darinys. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti V. Putino programinius žodžius, kad Kijevas esąs Rusijos lopšys. O juk jokia valstybė negali jaustis tvirtai neišsaugojusi ar nesusigrąžinusi savo lopšio. Rusijos strateginiame plane – padalyta ar pasidalyta Ukraina. Dalis pastarosios net siūloma Lenkijai. Apskritai Vakarų politikai ilgokai nenorėjo patikėti tuo, ką mato, bandė slėptis už savo susikurtų naujosios Rusijos „įvaizdžių“. Dar iki šiol nedrįstama pasakyti taip aiškiai ir nedviprasmiškai, kaip Kijevo ir visos Rusios-Ukrainos Patriarchas Filaretas, pasakęs, kad V. Putinas esąs naujasis Kainas ir tarnaująs Šėtonui, nes savo vykdomą politiką grindžiąs žudymu ir melu. Tačiau kol kas naivu būtų manyti, kad Rusija tenkinsis jau užimtais ir siekiamais užimti miestais, o paliks ramybėje Odesą ir jos regioną. Ukraina turi būt atkirsta nuo jūrų ir paversta nedidele žemynine valstybėle, kuri jau niekada nebegalėtų susidoroti su vis naujomis ją kankinančiomis problemomis ir nesiliaujančiu Rusijos spaudimu. Dabar lemia pačių ukrainiečių ryžtas atsilaikyti, kurį turėtų palaikyti veiksminga karinė Vakarų parama.
Didžiausia grėsmė Rusijai – jos didžioji kaimynė Kinija. Jau dabar sakoma, kad netrukus Rusija tapsianti Kinijos provincija. Nepaisant visų strateginės partnerystės apžavų. Vienintelė Kinija gali atsiplėšti Rusijos teritorijos ir niekada neslėpė ketinimų susigrąžinti savo „istorines žemes“. Galima numanyti, kad prisijungdama kaimyninių valstybių teritorijas, kitaip tariant, „grįždama“ į carinės valstybės ribas, Rusija gerins savo demografinius rodiklius, kurie labai svarbūs kaip tik santykiuose su Kinija. Paradoksalu, bet kaip tik konfliktai Europoje gali būti naudingi Rusijai jos santykiuose su Kinija, nes šitaip pastaroji „įveliama“ į europinius geopolitinius reikalus. Tad pasaulio strategams yra apie ką galvoti ir ką skaičiuoti.
tiesos.lt