Linui Slušniui
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkui
Vokiečių g. 4/2, LT-01130 Vilnius
KREIPIMASIS DĖL NEKALTUMO PREZUMPCIJOS PRINCIPO TAIKYMO
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (toliau tekste – Komisija) 2012-09-24 svarstė žurnalistės Astos Kuznecovaitės publikaciją „T. Stankūnienė: jie darė viską, kad mus sužlugdytų“, kurioje žurnalistė teigia: „Spalio 5-ąją sueis dveji metai, kai Drąsius Kedys nužudė Violetą Naruševičienę ir Joną Furmanavičių <..>“.
Lietuvos žmogaus teisių centras nori atkreipti Komisijos dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad asmuo gali būti paskelbtas kaltu nusikalstamos veikos padarymu tik įrodžius jo kaltumą šio Kodekso nustatyta tvarka ir pripažinus jį kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Pažymėtina, jog žurnalistė aukščiau nurodytu teiginiu pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nurodytas asmuo nėra pripažintas kaltu dėl nužudymo nusikaltimo padarymo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d. nustatyta: “Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą“.
Norime priminti, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs aiškią ir nedviprasmišką nuostatą, jog nesant teismo apkaltinamojo nuosprendžio asmens kaltumas negali būti konstatuojamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų analizė rodo, kad nekaltumo prezumpcijos laikymosi problema gali būti aktuali tais atvejais, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas nepriėmus galutinio sprendimo dėl jame nagrinėtų kaltinimų esmės. Tokiais atvejais nutraukiant procesą, asmens kaltumas negali būti konstatuojamas, nes procesas iš esmės pabaigiamas neišsprendus kaltumo klausimo; vadinasi, nekaltumo prezumpcija lieka nepaneigta.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė leistų daryti išvadą, kad jeigu baudžiamasis procesas nepabaigtas sprendimu dėl kaltinimo esmės, tam tikrų įtarimų, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, išreiškimas yra toleruojamas, nors ir šiuo atveju atitinkamų sprendimų formuluotės turi būti parenkamos kuo apdairiau. Antai galima manyti, kad iki proceso nutraukimo jame pasiektų rezultatų išdėstymas iš esmės neprieštarautų nekaltumo prezumpcijai, nors dėl surinktos informacijos turinio gali susidaryti įspūdis, jog, pavyzdžiui, buvo asmenį kaltinančių įrodymų, galbūt jis netgi buvo nuteistas (neįsiteisėjusiu) teismo nuosprendžiu arba nepagrįstai išteisintas. Tačiau svarbu skirti bylos rezultatų nurodymą, kuris, minėta, kai kuriais atvejais iš esmės gali reikšti tam tikrų įtarimų konstatavimą, ir to, kad asmuo neabejotinai padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios kaltintas, konstatavimą. Pastaruoju atveju nekaltumo prezumpcija bus pažeista. Pažymėtina, kad, kaip ir viešų pareiškimų atveju, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą sukelia ne tik pažodinis asmens kaltumo konstatavimas, bet ir kitokie sprendimą priimančios institucijos (pareigūno) motyvai, samprotavimai, iš kurių matyti, kad asmuo laikomas kaltu.
Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad informacija būtų pateikiama diskretiškai ir apdairiai, užtikrinant nekaltumo prezumpcijos gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog turi būti daromas esminis skirtumas tarp pareiškimo, kad kažkas tiesiog įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, ir aiškaus paskelbimo, nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, kad asmuo yra padaręs tokią veiką.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad nekaltumo prezumpcija pažeidžiama ne tik tiesiogiai konstatuojant, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, bet ir tais atvejais, kai tokia pasisakančio asmens nuomonė išplaukia iš viso pasisakymo formuluočių, kurios gali būti ir nevisiškai apibrėžtos, dėstomos vartojant įvairias kalbos formas, skirtas pasisakymo prasmei perteikti (tokias kaip metafora ir panašiai), asmuo konkrečiai nenurodomas, bet iš apie jį pateiktų duomenų galima nesunkiai nustatyti tapatybę ir t. t.
Tikimės, jog Komisija, priimdama sprendimą dėl aukščiau nurodyto žurnalistės teiginio publikacijoje, atsižvelgs į nekaltumo prezumpcijos esmę ir turinį, kuris yra apibrėžtas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos nacionalinių teismų.
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorius
Gediminas Andriukaitis
Vilnius, 2012-09-26