Kuo Norvegijoje užsiima vaiko teisių gerovės tarnyba „Barnevernet“? Kaip elgtis su jos veikla susidūrusiems žmonėms? Tai – ne šūkiai iš mitingo Vilniuje dėl atimtų mažamečių.
Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų ieško patys norvegai, žmogaus teisių gynėjai, kuriuos į Bergeną sukvietė savanoriška organizacija „Menneskerettighet“.
Į renginį balandžio viduryje kviečiami žmogaus teisių aktyvistai, politikai, taip pat ir „Barnevernet“ darbuotojai. Laukiami žurnalistai, ypač iš valstybių, kurių piliečiai nukentėjo nuo šios tarnybos veiksmų.
Apie šią kampaniją – pokalbis su „Menneskerettighet“ vadovu Hilsenu Magnaru Gripsgårdu.
Kokiu tikslu sukurta organizacija „Menneskerettighet“ ir kuo ji užsiima?
Mūsų tikslas yra padėti žmonėms, susidūrusiems su žmogaus teisių pažeidimais Norvegijoje – tiek imigrantams, tiek patiems norvegams. Ieškome pagalbos sprendimų.
Tiriame žmogaus teisių pažeidimus, padarytus konkrečiose bylose, pranešame apie tokius faktus dėl jų atsakingoms įstaigoms arba aukštesniems valstybiniams organams – priklausomai nuo pažeidimų dydžio. Jūsų akiratyje yra ir garsioji vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“.
Daugybė lietuvių netiki, kad tokioje valstybėje kaip Norvegija socialiniai darbuotojai atiminėja vaikus iš tėvų be labai rimtos priežasties. Ką jiems pasakytumėte?
Kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, Norvegija yra išskirtinė šalis. Tarptautiniame Žmogaus Teisių Teisme ji yra pralaimėjusi 29 kartus. Po trisdešimtojo Jungtinių Tautų Organizacija gali imtis tam tikrų represinių priemonių Norvegijos atžvilgiu. Pagyvensim – pamatysim. Beje, Norvegija jau yra sulaukusi JTO pasmerkimo ir pastaruoju metu šioje organizacijoje žmogaus teisių bylose tenkinasi tik šalies-stebėtojos statusu.
Norvegija elgiasi nepaprastai arogantiškai. Žmonės gali skųstis dėl neabejotinų savo teisių pažeidimų, o valdžios aparatas nuolat ignoruoja visus įrodymus. Taip pat atsisako susitikti su mumis ir susipažinti su tais įrodymais išsamiau. Valdžia kontroliuoja teismus (arba atvirkščiai), tad laimėti bylą net turint akivaizdžių įrodymų praktiškai neįmanoma.
Norvegija stebi, ar nukentėjusieji turės užtektinai pinigų skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui, ar ne. Dauguma tokių lėšų, žinoma, neturi ir yra priversti pasiduoti. Šitokia praktika mūsų valstybėje plačiai paplitusi.
Kas yra negerai teisinėje sistemoje, jei nukentėję tėvai taip nebetiki teisingumu, kad netgi grobia savo vaikus iš globėjų?
Norvegija į savo įstatymus įtraukė žmogaus teises, jų normos taikytinos esant įstatymų prieštaravimams. Tačiau praktiškai tai neveikia, priimantieji sprendimus į žmogaus teisių aspektus nekreipia dėmesio, konvencijų nuostatos apeinamos.
Pas mus yra specialios struktūros vaikų teisių apsaugos byloms nagrinėti – fylkesnemdos. Tai nėra teismas įprasta to žodžio prasme, tai – valstybinis organas, komisija. Ją sudaro trys asmenys, iš kurių tik vienas yra teisininkas. Kitas būna psichologas, o trečiasis – eilinis pilietis. Ir štai tokia komisija nusprendžia šeimos likimą!
Europos žmogaus teisių konvencija kiekvienam užtikrina teisę, kad jo bylą spręstų teisminis organas. Tačiau Norvegijoje ja nesivadovauja. Apie tai užsiminus Norvegijos teisingumo ministrui, jis atsako: „Tereikia rašyti skundą aukštesniajai instancijai“.
Bet vaikus iš tėvų atima jau pirmoji instancija, kuri yra neteisėta, ji – ne teismas. Vėliau susigrąžinti vaiko nebeįmanoma, nes melaginga sistema kurpia ataskaitas apie fantastišką vaiko raidą pakaitiniuose namuose.
Teisingumo aparatas beveik visada automatiškai linkęs patikėti vaiko teisių tarnyba dėl to, kad ji – viešasis organas, tad „klysti negali“.
Vaiko gerovės sistemą, grįstą atėmimu iš biologinės šeimos ir patalpinimu pas globėjus kritikuoja dalis norvegų teisininkų bei psichologų. Pavyzdžiui, garsus psichologas Joaras Tranøy parašė itin kritišką knygą apie „Barnvernet“. Kodėl į jų balsą nekreipiamas joks dėmesys?
Vaiko teisių apsaugos bylose viskas padaryta taip, kad byla pasukama prieš tėvus, netgi tais atvejais, kai įrodymai – itin menki. Šios rūšies bylose įrodymams keliami nedideli reikalavimai.
Daugiausiai dėmesio kreipiama į išvadas bei pasisakymus asmenų, kuriems uždarbį moka vaiko teisių apsaugos tarnyba. Dėl to „Barnevernet“ ir sulaukia tokių raportų bei eskpertizių, kokių pageidauja. Tad nenuostabu, kad tėvai pralaimi tokias bylas per 80 proc. atvejų.
Aukščiausia šalies valdžia žino apie tokią nenormalią padėtį, tačiau nieko nedaro, kad ją pakeistų. Socialinė korupcija Norvegijoje giliai įleidusi šaknis.
Kuo jūsų organizacijos savanoriai gali pagelbėti tėvams, iš kurių paimti vaikai?
Mes padedame šeimai surasti tinkamą advokatą. Taip pat – pasirinkti psichologus ir šeimos centrus, kurie nėra priklausomi nuo valstybinės sistemos. Padedame įvertinti bylas, jų sprendimo kokybę ir nurodome jų nagrinėjimo klaidas.
Stebime šeimas ir rašome objektyvias ataskaitas. Užmezgame ryšį su valstybės institucijomis, komunomis ir asmenimis, atsakingais už konkrečių bylų nagrinėjimą. Susisiekiame su profesinėmis valstybės tarnautojų ir komunų darbuotojų sąjungomis ir per jas informuojame apie bylų nagrinėjimo trūkumus.
Žinote įvairiausių istorijų, kuomet socialinės tarnybos išardo šeimą. Kaip tai vyksta?
Tokių atvejų tiek daug… Baisiausia būna tada, kai „Barnevernet“ ateina pas žmones su policija vakare ar naktį ir vaikus į pakaitines šeimas arba globos namus išveža panaudojus smurtą.
Policija, deja, jokio pasirinkimo neturi, nes pagal naujojo policijos įstatymo normas privalo dalyvauti užtikrinant valstybės ir Vyriausybės interesų vykdymą. Kartą policininkas, kuriam teko paimti iš šeimos du vaikus, sakė: „Absurdiškesnėje akcijoje dar nesu dalyvavęs“. Būti tokių įvykių liudininku yra tiesiog siaubinga.
Kodėl iš tėvų atimti vaikai atiduodami ne giminėms, bet visiškai svetimiems žmonėms, išskiriant juos vieną su kitu, netgi dvynukus?
Politikai deklaruoja, kad renkant pakaitinę šeimą pirmenybė turėtų priklausyti vaiko giminaičiams ir artimiesiems. Tačiau po to, kai „Barnevernet“ užveda bylą, tarnybos darbuotojai artimiesiems pareiškia, esą jie nesugebės būti globėjais, jei iki tol nematė prastos situacijos šeimoje ir į ją nereagavo. Jie visą vaiko artimą aplinką vertina kaip probleminę.
Vaiko teisių tarnyba trokšta pranešimų apie vaikų nepriežiūrą ar kitus galimus jų teisių pažeidimus iš pavienių žmonių arba viešųjų įstaigų. Tokių skundų pagrindu jie dažnai pradeda tėvų medžioklę. „Barnevernet“ vadovaujasi savitu supratimu apie tai, kas yra normalu. Visi, kurie nepatenka į to siauro supratimo rėmus, rizikuoja tapti tarnybos grobiu.
Kaip paaiškinti paradoksą, kad skambant gražioms frazėms apie vaiko teises, gerovę iš tiesų nebematomas nei pats vaikas, nei jo išgyvenimai netekus savo šeimos?
Vaikų patirti traumuojantys įvykiai be jokios abejonės stipriai paveikia jų psichiką, bet sistema į tai neatsižvelgia. Tarp nusižudžiusių, turinčių psichikos problemų, vartojančių narkotikus vaikų dominuoja vadinamieji „Barnevernet vaikai“, augę pakaitiniuose namuose ar institucijose. Jie yra sužlugdyti.
70 proc. „Barnevernet vaikų“ turi problemų dėl kvaišalų, jų mokslo žinių lygis daug žemesnis už šeimose augančių bendraamžių. Beveik 75 proc.tokių vaikų vėliau taip ir nesusiranda darbo.
Larsas B. Kristoffersenas 1990–2002 metais tyrinėjo vaikus nuo 0 iki 17 metų, esančius vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ sistemoje. Tyrimo metu visoje Norvegijoje 2001 metais mirė 168 minėtos amžiaus grupės vaikai. 114 iš jų buvo „Barnevernet vaikai“. Nustatyta mirties rizika tarp jų buvo 21 kartą didesnė nei tarp tokio paties skaičiaus kontrolinės grupės vaikų, nesančių „Barnevernet“ sistemoje.
Su vaiko teisių tarnyba susidūrę vaikai užaugę jos vertinami kaip ypač rizikingi tėvai. Pvz., lytinį priekabiavimą patyrę mažieji irgi bus priskirti ypatingos rizikos grupei. Jiems sukūrus šeimą, neteks ilgai laukti naujo susitikimo su „Barnevernet“. Tada prasideda naujas globos teisių atėmimo raundas.
Pagalbos reikalingos besilaukiančios poros ar vienišos mamos nukreipiamos į vadinamuosius Motinų namus, kuriuos dažnai palieka jau be kūdikių… Žinau, kad turite daug informacijos apie šių įstaigų veiklą, tad kas gi ten iš tiesų vyksta?
Motinų namai yra tikrų tikriausi globos teisių atiminėjimo fabrikai. Pranešimai tarnybai „Barnevernet“ juose sukurpiami per naktį. Būtinai tokie, kad globos teisių netenkama nedelsiant. Jie šeimas ar vienišas motinas ištisai stebi, filmuoja.
Man gerai žinomuose namuose vaikas pažadinamas vidurnaktį, kad ataskaitoje būtų galima įraityti, jog jis naktimis nemiega. Tėvams pastatomos nepatogios lovos, tokios, kuriose jie neišsimiega ir nuolat jaučiasi pavargę. Tada jiems pakišamos pildyti neteisėtos anketos, kuriose tėvų surašyti atsakymai esą parodo, kad jie yra depresyvūs.
Nakties metu prisukamas šildymas, kad žmonės jaustųsi blogai. Tokio terorizavimo pasekmės registruojamos ataskaitose, kurios panaudojamos kaip įrodymai, jog tėvai nesugeba pasirūpinti savo vaiku.
Vaiką gali atimti dėl to, kad jis gavo „per daug motinos pieno“ arba dėl to, kad peršalusiam jam buvo sugirdyta gleives skystinančių preparatų. Šeimai paliekant tokią įstaigą, visa medžiaga sunaikinama, nors tai prieštarauja įstatymams. Motinų namų, apie kuriuos kalbu, veikla šiuo metu kaip tik tiriama dėl neteisėto archyvų naikinimo.
Nesunku būtų suprasti, kodėl vaikai atiminėjami iš emigrantų šeimų. Tačiau išties trikdo, jog tai patiria pirmiausia etninių norvegų bei mišrios šeimos…
Tai yra pinigų klausimas. Norvegija turi be galo daug pinigų. Mano manymu, jos valdymo sistemoje veikia žmonės, kurie bando pralobti patys arba padeda kitiems tai padaryti, atradę priėjimą prie valstybės iždo.
Pavyzdžiui, komunos – o būtent jos atima vaikus – be pinigų, gaunamų iš valstybės biudžeto už vaiko teisių apsaugos bylas, neišsiverstų. Už vieną vaiką komunai iš valstybės biudžeto pervedama mažiausiai 1 mln. kronų per metus. Iš šio milijono 400 tūkst. kronų tenka globėjų šeimai, o 600 tūkst. – komunai.
Komunos veiklai ir reikmėms per metus reikia daug milijardų kronų. Kaip tik dėl šios priežasties būtent valstybė, o ne šeimos privalo laimėti vaiko teisių apsaugos bylas.
„Barnevernet“ bylose psichologai už kiekvieną ataskaitą gauna 100–170 tūkst. kronų ir gali nesunkiai uždirbti 2–3 mln. kronų per metus. Tie patys psichologai teikia samdomų ekspertų paslaugas teismuose nagrinėjant vaiko teisių apsaugos bylas.
Jei byloje dirbantis psichologas nori būti samdomas ir ateityje, jis „Barnevernet“ akyse turi pasirodyti „rimtas“. Vadinasi, teismuose privalo liudyti taip, kad bylą laimėtų vaiko teisių apsaugos tarnyba. Daugelis psichologų raportų parengiami net neapklausus ir neištyrus žmonių, apie kuriuos tie raportai rašomi.
Profesionalių globėjų šeima per metus gali uždirbti iki 600 tūkst. kronų. Su tokia šeima sudaroma trumpalaikė sutartis. Globotinio kartu su jo nešamomis pajamomis ji gali netekti kad ir per vieną naktį, jei staiga neįtiktų „Barnevernet“. Vidutiniškai vaikas toje pačioje pakaitinėje šeimoje praleidžia devynis mėnesius.
Tačiau kodėl pati norvegų visuomenė iki šiol nepasako tokiai vaiko teisių apsaugai „stop“?
Norvegai yra bailiai. Jie pasitiki sistema, be to, per žiniasklaidą nuolat girdi, kad gyvena geriausioje pasaulio šalyje.
Politikai veidmainingai aiškina, jog sistema veikia gerai. Be to, daugelis iš jos uždirba ypač didelius pinigus. Kasmet Norvegijos vaiko teisių tarnybai „Barnevernet“ skiriama 8 milijardai kronų.
lrytas.lt, tiesos.lt