Aktualijos

Pedofilijos nėra. Kelią iškrypėliams!

Written by admin · 3 min read

Aukščiausi šalies teisėsaugos ir valdžios atstovai, po išteisinamojo nuosprendžio Drąsiaus Kedžio dukrelės galimo tvirkinimo byloje viešai sutrimitavę, kad pedofilų klano Lietuvoje nėra, turėtų prikąsti liežuvius. Akivaizdu, kad šios piktžaizdės mūsų šalyje tiesiog nenorima matyti.
 Vaikų psichiatras Linas Slušnys pareiškė jau prieš dešimtmetį žinojęs apie kraupesnius dalykus Švėkšnoje, bet teisėsaugai apie tai nepranešęs.

Į viešumą iškilę galimo vaikų seksualinio išnaudojimo atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, Viešvilės vaikų globos namuose atskleidžia, kad kalbos apie pragarišką šių įstaigų auklėtinių gyvenimą sklandė jau seniai, tačiau niekas nesiėmė veiksmų, kad vaikai būtų apginti. Kam tirti pedofiliją, jei jos, kaip bandoma įkalti į galvas visuomenei, nėra?

 

Ką rodo tokia situacija valstybėje, kai visi žino problemą, bet jos nesprendžia? – pasiteiravo „Respublika“ Seimo nario prof. Povilo GYLIO.

– Kyla klausimas, ar nėra politinio, biurokratinio pedofilų dengimo. Juk pati prezidentė prieš kurį laiką pareiškė, kad Švėkšnoje vykusiuose baliukuose dalyvaudavo ir politikai. Ir kad ten negražių dalykų buvo. Jei valstybės vadovė tai sako, iškart turi sekti ryžtingi valstybės institucijų veiksmai. O kas vyksta? Užuot aktyviai stengusis atskleisti nusikaltimą, pradedama svarstyti šių centrų naikinimo galimybę. Tą klausimą galima svarstyti. Tačiau svarbiausia yra atrasti nusikaltėlius, o jie plaukioja paviršiuje. Jei valstybės vadovė girdėjo, kad politikai dalyvaudavo Švėkšnoje rengiamuose baliukuose, jei Švėkšnos centro vadovybė ne kartą rašė pareiškimus policijai, kur tada pono Skvernelio pozicija? Kyla prielaida, kad niekas rimtai nesistengia atskleisti giluminių tų nusikaltimų šaknų. Viena, kai tenka susidurti su paprastais pedofilais, antra, kai čia galbūt yra įsivėlę įvairaus lygio politikai arba biurokratai. Prisiminkime ir Klonio gatvės įvykius, ir Pikeliškių istoriją… Gandų buvo daug, o tyrimų? Vadinasi, galime įžvelgti sistemą. Jeigu tai yra sistema, ji turi gilias šaknis. Gerai, kad prezidentė pasakė, jog ir Švėkšnos įstaigos vadovybė, ir politikai dalyvaudavo baliukuose, bet to maža. Iš tų, kurie valdo šalį, norisi veiksmų.

Kas atsakingas už tai, kad skandalai dėl vaikų seksualinio išnaudojimo išryškėja tik tada, kai jau būna įsisenėję?

– Kai Švėkšnos centro vadovė pirmą kartą kreipėsi į policiją, pareigūnai turėjo tai ištirti. Juk čia ne smulkmena, o pedofilija. Baisu, bet skelbimai apie vaikų teikiamas seksualines paslaugas pasirodo televizijoje, socialiniuose tinkluose. Tie, kurie nori gauti tokias paslaugas, apie tai žino, o tie, kurie turi žinoti apie vykdomą sisteminį nusikaltimą ir užkirsti jam kelią, nieko nedaro. Priešingai – jie netgi bando susidoroti su tais politikais, kurie sako, kad pedofilija Lietuvoje yra. Aš taip pat buvau patekęs į tą ratą, buvau teisiamas. Bet vaikus ginti privalome – gindami kitus vaikus, mes giname savo vaikus.

Kodėl ir kam gali būti paranku nematyti Lietuvoje pedofilijos, kuri vis sprogsta naujais skauduliais?

– Yra dvi grupės: tie, kurie galimai yra patys įsivėlę, ir tie, kurie nedrįsta apie tai pasakyti. Kodėl pastarieji savo pasyvumu dengia tuos nusikaltimus? Jei pradėtų tirti, galbūt paaiškėtų, kad kažkas neatliko savo pareigų. O žmonės Lietuvoje yra susiję įvairiais ryšiais: tai draugas, tai bendramokslis… Vieni bando išsukti uodegas, kiti pasyviai stebi. Jei čia būtų prezidentės, premjero ir policijos generalinio komisaro asmeninis įsikišimas raginant vidaus reikalų ministrą poną Skvernelį, manau, situacija būtų visai kitokia. Ponas Skvernelis turi ir niekieno neraginamas stengtis spręsti šią problemą, bet jis, ko gero, dairosi į viršų. O iš viršaus ženklo, kad reikia kovoti su pedofilija, kol kas nematau. Prezidentė prasitarė, o kur veiksmai?

O kodėl dalis politikų ir valdininkų žavisi, kaip ginamos vaiko teisės Norvegijoje, bet nemato, kas dedasi panosėje?

– Mes turime spręsti problemas savo šalies viduje ir padėti savo šalies piliečiams, jei jie, gyvendami užsienyje, pakliuvo į bėdą, jei su jais ten susidorojama. Esu įsigilinęs į lietuvių bėdas Norvegijoje dėl atiminėjamų vaikų, todėl galiu pasakyti, kad jose įžvelgiu susidorojimo su vaikais ir šeimomis požymius. O atsakingos mūsų institucijos užėmė labai pasyvią poziciją – atseit norvegai turi savo įstatymus ir jais vadovaujasi. Tačiau dar yra ir tarptautinė teisė. Yra Europos žmogaus teisių teisės. Tereikia pajungti tarptautinius mechanizmus ir ginti mažuosius mūsų piliečius, jų teisę mokytis lietuviškai, perimti kalbinius ir kultūrinius tėvų įgūdžius. Lietuvos valstybė turi ginti lietuvybę visur.

Vaikų psichiatras Linas Slušnys pareiškė jau prieš dešimtmetį žinojęs apie gerokai kraupesnius dalykus Švėkšnoje, bet teisėsaugai apie tai nepranešęs. Tylėjimas apie prievartą padeda aukoms?

– Jeigu jis neatlieka savo pareigos, vadinasi, jis dangsto. Ir, beje, nusikaltimo slėpimas, kiek žinau, yra baudžiamas. Kodėl jis iki šiol nepatrauktas atsakomybėn? Gal formuojamas toks ratas žmonių, kurie būtų pažeidžiami? Paskui jais galima manipuliuoti. Tai dar vienas galimas paaiškinimas. Arba pedofilai yra tokie galingi, kad jie sugeba užgniaužti bet kokią bylą – Klonio gatvėje, Švėkšnoje, Viešvilėje ar Pikeliškėse…

Kaip galima išrauti pedofilijos šaknis, jei aukščiausiu lygiu konstatuojama, kad jokio pedofilų klano Lietuvoje nėra?

– Tiems žmonėms, kurie sako, kad pedofilijos mūsų šalyje nėra, siūlau skaityti Lietuvos žiniasklaidą ir šį mūsų interviu. Išeitų, kad reiškinys neegzistuoja, kai mes žinome, kad jis egzistuoja. Jei pažvelgtume į tarptautinę praktiką, Didžiojoje Britanijoje dabar tiriami keli šimtai pedofilijos bylų. Ten į pedofiliją galimai buvo įsitraukę labai aukšti politinio elito žmonės. Dabar tos bylos, tiesa, po ilgos pertraukos, yra atverčiamos. Manau, anksčiau ar vėliau, tai bus atskleista ir Lietuvoje. Jei žiniasklaida nenutils tuo klausimu, visuomenė apie tai sužinos. Nieko nedarymas sukelia dvigubą žalą. Pirma, įsidrąsina pedofilai. Antra, žmonės labai nusivilia valdžia, kuri, žinodama apie vykstančias negeroves, apsimeta, kad jų nėra. Taip kalbantį mūsų elitą reikia priversti skaityti laikraščius. Turi kristi antpečiai – kitaip čia nieko nebus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“