1939 metų rugpjūčio 23 dieną Tarybų Sąjunga pasirašė su Vokietija taip vadinamą
Molotovo – Ribentropo nepuolimo paktą, kuris nustatė sąlygas, kad Vokietija iki 1949
metų rugpjūčio 23 dienos nepuls Tarybų Sąjungos, o Tarybų Sąjunga nepuls Vokietijos.
Ateities įvykiai parodė Stalino įžvalgumą pasirašant nepuolimo paktą. Tai suteikė Tarybų
Sąjungai 22 mėnesius santykinės taikos ir karinio pasirengimo prieš neišvengiamą būsimą
Vokiečių karinę invaziją. Paktas nutraukė Britų ir Prancūzų politiką, kuri tiesė kelią Hitlerio
kariuomenei veržiantis į Rytus link TSRS sienų. Vakarų, tiek tarybinėje istoriografijoje istorikai jau seniai teigė, kad Tarybų Sąjunga tikėjo,
kad pasirašius nepuolimo paktą, nacistinė Vokietija nepuls Tarybų Sąjungos, todėl
prasidėjus karui Tarybų Sąjungos vadovybė visuomenei teigė, kai 1941 m. Birželio 22
dieną nacistinė Vokietija nepaskelbusi karo netikėtai užpuolė Tarybų Sąjungą. Tą paneigia
Tarybų Sąjungos pasirengimas karui su Vokietija. Tuometinis JAV ambasadorius Tarybų
Sąjungai dirbęs 1936-1938 metais Josephas Daviesas nurodė, kad Tarybų Sąjunga buvo
labai gerai pasirengusi prieš Nacistinės Vokietijos ataką. Daviesas 1941 metų liepos 9
dieną oficialioje ataskaitoje JAV Valstybės departamentui rašė: „Tarybų Sąjungos karo
strategų planuotos kampanijos planas nenumatė ar neleido vykti lemiamai kovai Vakarų
fronte, nes kai kurie strategai ir komentatoriai čia (JAV) atrodė baiminosi dėl to. Plane
buvo numatyta aiški atsitraukimo strategija, kuri priverstų įvesti priešą į (TSRS) gilumą;
priverstų išplėsti priešo komunikacijas ir tiekimo linijas ir palaipsniui jį išsekintų,
priversdama jį brangiai sumokėti už kiekvieną pasistūmėjimą". (Joseph Davies, 1941.
Mission to Moscow. P. 431). Istorija parodė, kad Tarybų Sąjungos planas pasiteisino.
Dabar Vakarų ir Lietuvos žiniasklaidoje pasirodo straipsniai formuojantys visuomenės
nuomonę, kuriuose melagingai Goebbelso retorika teigiama, kad „1939 metų rugpjūčio 25
dieną Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Ribentropo-Molotovo paktą, kuris privedė prie
Antrojo pasaulinio karo, milijonų žmonių žudynių ir holokausto. Šio šiandieninio melo ir
propagandos tikslas skirtas užauginti naujus JAV/NATO Hitlerininkus ir jų pasekėjus. Šie
propagandistai yra tų pačių fašistų palikuonys.
Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Britanija ir Prancūzija jau buvo pasirašusios
bendrą nepuolimo paktą su Vokietija 1938 metais. Iš visų Europos didžiųjų valstybių
Tarybų Sąjunga buvo paskutinė, kuri sutiko su Vokietijos nepuolimo sutarties sąlygomis.
1937 metų įvykių istorija prieš ir po Hitlerio okupacijos Austrijoje kovo mėnesį rodo, kad
Tarybų Sąjunga, kaip ji darė ir anksčiau, dėjo daug pastangų, kad įtikintų Didžiąją Britaniją
ir Prancūziją išlaikyti kolektyvinę tarpusavio pagalbą, ypač vykdyti savo įsipareigojimą
apginti Čekoslovakiją nuo Hitlerinės Vokietijos agresijos.
Visos šios Tarybų Sąjungos karinės – politinės vadovybės pastangos žlugo, o Britai ir
Prancūzai atsisakė pasirašyti kolektyvinės abipusės pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga.
Vietoj to, Britai ir Prancūzai 1938 metų rugsėjo 29 dieną pasirašė Miuncheno sutartį su
Vokietija ir Italija, kuris leido Vokietijai prisijungti Čekoslovakijos Sudetų kraštą. Britanijos ir
Prancūzijos vadovybė nurodė Čekams patenkinti Hitlerio reikalavimą ir nesipriešinti prieš
nacistinės Vokietijos agresiją ir davė Vokietijos nacistams žalią šviesą pradėti išpuolius
visoje Europoje. Dar prieš Miuncheno susitarimą Britanijos ir Prancūzijos vadovybė nurodė
Čekoslovakijos prezidentui Eduardui Benesui nesikreipti karinės pagalbos į Tarybų
Sąjungą, nes tai tariamai galėjo išprovokuoti dar viena Vokietijos agresiją. Nors jau tuo
metu buvo aišku, kad Čekoslovakijos Sudetų krašto atidavimas Vokietijai nesustabdys
Vokietijos užimant visą Čekoslovakiją ir buvo aišku, kad nei Britaniją, nei Prancūzija
nepajudins piršto, kai Hitleris užims likusią Čekoslovakijos dalį ir aneksuos Klaipėdos
kraštą.
1939 m. kovo mėnesį praėjus penkioms dienoms, kai nacistinė Vokietija okupavo visą
Čekoslovakiją, Hitleris pareikalavo gražinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Britanija ir
Prancūzija laikėsi politikos, kad Lietuva neturėtų priešintis Vokietijai, o Italija ir Japonija
atvirai palaikė nacistinę Vokietiją. 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta atiduoti
Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai.
Miuncheno sutartis buvo tokia akivaizdi pasaulio tautų išdavystė, kad net Winstonas
Churchilis parlamente kaltino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką: „Jums buvo
suteiktas pasirinkimas tarp karo ir negarbės. Jūs pasirinkote negarbę ir turėsite karą.“
Todėl, susidūrus su Britų ir Prancūzų išdavyste, Tarybų Sąjungai nebuvo kito pasirinkimo,
kaip imtis bet kokių priemonių, kad galėtų apginti save.
Išslaptinti archyvų dokumentai, kurie apima laikotarpį nuo 1938 metų pradžios iki karo
protrūkio 1939 metų rugsėjo mėnesio 1 dieną rodo, kad Tarybų Sąjunga pasiūlė pasiųsti
dideles karines pajėgas, kad įtikintų Britaniją ir Prancūziją sudaryti anti-Hitlerinį aljansą.
Toks susitarimas galėjo užkirsti kelią Hitlerio sutarčiai su Stalinu, kuri jam leido kariauti su
kitomis Vokietijos kaimyninėmis šalimis (Suomija ir Lenkija).
Likus dviems savaitėms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 metų rugpjūčio 15 dieną
Kremliuje TSRS aukščiausioji karinės vadovybės delegacija vykusiame susitikime su
Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės atstovais pasiūlė savo dideles karines pajėgas
padedančias sulaikyti Hitlerio kariuomenę, jei pirmiausia būtų įveikti Lenkijos
prieštaravimai Raudonajai armijai kertant Lenkijos teritoriją. (Atsižvelgdama į Stalino ir
Hitlerio klaidas dabar NATO deda pastangas, kad NATO puolamosios pajėgos galėtų
netrukdomai kirsti bet kurios ES šalies narės teritoriją judant link Rusijos sienų). Tačiau
Britų ir Prancūzų pusės – iš anksto įgaliotos savo vyriausybių vesti derybas, bet
neįgaliotos vykdyti įpareigojančius susitarimus neatsakė į 1939 metų rugpjūčio 15 d.
Tarybų Sąjungos karinės vadovybės pasiūlymą.
1939 metų rugpjūčio 15 dieną Kremliuje vykusiose derybose TSRS gynybos liaudies
komisaras maršalas Klimentas Vorošilovas ir Raudonosios armijos generalinio štabo
viršininkas Borisas Šapošnikovas pasiūlė karo Vakaruose atveju Vokietijos pasienyje
dislokuoti 120 pėstininkų divizijų (po 19 tūkst. karių kiekvienoje), 16 kavalerijos divizijų,
5000 sunkiųjų artilerijos vienetų, 9,500 tankų ir iki 5,500 karinių lėktuvų ir bombonešių.
Tačiau Britų delegacijos vadovaujamas admirolas Reginaldas Draxas Tarybinei karinei
vadovybei sakė, kad jis neturi įgaliojimų sudaryti susitarimų. Paklaustas, kokias pajėgas
Britanija galėtų dislokuoti Vakaruose prie Vokietijos sienų prieš galimą nacistų agresiją,
admirolas Draxas atsakė, kad tik 16 kovai parengtų divizijų.
Lenkija, kurios teritoriją turėjo kirsti didžioji Raudonosios Armijos kariuomenės dalis, kad
pasipriešintų Vokietijai, buvo tvirtai nusistačiusi prieš tokį anti-Hitlerinį aljansą su Rusiją.
(Lenkijos gen. Pilsudskis buvo Hitlerio sąjungininkas, tačiau po dviejų savaičių buvo greitai
Hitlerio išduotas). Praėjus vos savaitei po Rusijos, Britanijos ir Prancūzijos aukščiausios
karinės vadovybės slaptų derybų Kremliuje Tarybų Sąjunga buvo palikta viena akistatoje
su būsima nacistinės Vokietijos karine agresija ir Stalinas buvo priverstas atsigręžti į
Vokietiją pasirašydamas garsųjį nepuolimo susitarimą su Hitleriu, kad gautų laiko
pasiruošiant akivaizdžiai būsimam karui su Vokietija. Molotovo-Ribentropo paktas, pavadintas šių dviejų šalių užsienio reikalų sekretorių vardu, buvo pasirašytas 1939 metų rugpjūčio 23 dieną – tik likus savaitę prieš nacistinei Vokietijai užpuolant Lenkiją.
Prancūzijos beviltiškas bandymas atgaivinti derybas su TSRS vadovybe 1939 metų
rugpjūčio 21 dieną buvo atmestas, nes slaptos Tarybų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos
derybos jau buvo gerokai pažengusios į priekį. Po 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytos
Ribentropo – Molotovo sutarties, Vokietija ir Rusija 1940 metų vasario mėn. 11 dieną
pasirašė ir metų laiko Vokietijos – Tarybų Sąjungos Komercinę sutartį.
2008 metais Rusijos Vidaus Žvalgybos Tarnyba išslaptino archyvinius duomenis susijusius
su 1938 metais sudarytu Mincheno susitarimu. Pavyzdžiui, siųstame susirašinėjimo
dokumente Nr. 8604, kuris buvo Rusijos žvalgybos tarnybos išsiųstas iš Prahos į Maskvą
likus kelioms dienoms iki Miuncheno susitarimo pasirašymo, rašoma: „Rugsėjo 19 dieną
Britų ambasadorius Newtonas ir Prancūzijos ambasadorius De Lacroix perdavė Milanui
Hodzai (Čekoslovakijos Ministrui pirmininkui ėjusiam pareigas nuo 1935 iki 1938 m.)
Chamberlaino ir Daladiero vardu: „Vadovaudamiesi aukštais principais siekiant išsaugoti
taiką Europoje, jie mano, kad Vokietijai būtina prisijungti Sudetų kraštą. Reikėtų panaikinti
abipusės pagalbos susitarimų sistemą su kitomis šalimis."
Nesąžiningi Britų ir Prancūzų veiksmai sunaikino pasipriešinimo prieš nacistinę Vokietiją
esamus kolektyvinės sistemos elementus.
Tai buvo Miuncheno sutartis, kuris buvo galutinis veiksmas privedęs prie Antrojo
pasaulinio karo, milijonų žmonių žudynių ir holokausto.
Fašistinė Vokietijos kariuomenė, kaip ir buvo tikimasi, galiausiai 1941 metų birželio 22
dieną įsiveržė į Tarybų Sąjungą pradėdama didžiausią Vokietijos karinę operaciją
„Barbarosa“.
Didvyriškas ir ilgai trukęs Tarybų Sąjungos karių pasipriešinimas prieš fašistinę Vokietijos
kariuomenę lėmė 1943 metų vasario 2 dieną Stalingrado mūšyje laimėtą kovą, kuri baigėsi
300 tūkst. Vokiečių kariuomenės karių apsupimu ir pasidavimu į nelaisvę. Po to įvyko dar
viena ryžtinga Tarybų Sąjungos pergalė Kursko mūšyje.
Šios pergalės pradėjo galingą Tarybinių karių kontrpuolimą, kuris privertė Vokiečių
Hitlerinę kariuomenę nuosekliai trauktis atgal iki galutinio Trečiojo Reicho žlugimo. 1945
metų Gegužės 9 dieną Tarybų Sąjunga paskelbė pergalę prieš fašistinę Vokietiją, kuri
pripažino pralaimėjimą ir paskelbė besąlygišką pasidavimą.
Antrojo pasaulinio karo metu pasaulyje žuvo daugiau, kaip 66 mln. žmonių (tikslaus
skaičiaus nėra), tarp kurių žuvo 26,600 tūkst. TSRS gyventojų iš jų apie 8,668,400 tūkst.
Karių. Antrojo pasaulinio karo metu žuvo ar buvo nužudyti 345 tūkst. Lietuvos gyventojai,
tarp jų 25 tūkst. kariai tarnavę TSRS ar Vokietijos pusėje.