Jei demokratijos nėra, tai ją būtina suvaidinti. Ir vaidina mūsų valdžia, apgaudinėdama Tautą. Viena didžiausių apgavysčių, dešimt kartų pranokstanti Mažeikių aferą, šiandien yra Ignalinos AE veiklos pratęsimas arba naujos AE statyba Ignalinoje. Sakoma, kad pusė tiesos blogiau už melą. Tai štai, dabar visuomenei teikiama tik dalis informacijos, jos pagrindu formuojama iškreipta nuomonė bei organizuojamas referendumas, kad pademonstruoti ES Lietuvos piliečių „siekius“.
Teisybė paprasta: turime elektrinių jėgainių 9 kartus daugiau nei mums patiems reikia elektros, tačiau neturime tinklų į Vakarus, kad galėtume pelningai parduoti. Todėl priversti pardavinėti ir pardavinėti pigiai buvusiam okupantui! Tačiau, ar valdžia neslepia ir nemeluoja Tautai apie energijos stygių, kuro pabrangimą ir t. t., nes keldami šilumos kainas, tikriausia nemažą „atkatą“ nuplukdo ir į savo kišenes?..
Šiandien E. Ž. Barozas aiškiai nubraukė valdžios viltis IAE pratęsimui, todėl būtina išjungti referendumą kaip nereikalingą iš rinkimų dienotvarkės. Tačiau referendumas ir toliau organizuojamas, taip į balą išmetant milijonus mokesčių mokėtojų pinigų.
Norime, kad Lietuvos piliečiai žinotų šio referendumo ir kitų panašių renginių ruošimo šunkelius, pažeidžiant viešumo principą, interesų konfliktą, Lygių galimybių įstatymą ir konstitucinę teisę į savo nuomonę bei jos papirkinėjimą. Pateiksime buvusių manipuliacijų pavyzdžius, kad ateity visų neapgaudinėtų.
Svarstymai visuomenėje pradėti, iš pradžių gal ir nedrąsiai, mažais būreliais, tačiau procesas pajudėjo dar prieš metus. Antai piliečių „Santalka“ svarstė „už ir prieš“ naujos AE aplinkybes. Tačiau abi pusės viena kitos taip ir neįtikino. Valstybininkai įrodinėjo savo, o piliečiai – savo. Svarbiausia, kad valdžios vyrai taip ir nepateikė jokių medžiagos tyrimų ar analizės, bet „nuoširdžiai“ tikėjosi, kad jų autoritetas žodžiu atsvers informacijos stoką.
Tuo tarpu piliečiai, skaudžiai pasimokę iš Černobilio avarijos, karčiai nusivylę TATENOS ir PSO veikla, slapčiomis susitarusiosmis neskelbti avarijos padarinių, ir čia pat priblokšti išviešintų Kremliaus protokolų rezultatais, klausinėjo valstybininkų, o pastarieji gynėsi nieko nežiną.
Ar tai reiškia, kad Lietuvos Vyriausybė, neturėdama padėties analizės ir perspektyvų, sudarinėja sutartis su partneriais, o Seimas – priėmė įstatymą!? Ar tai reiškia, kad tokiu pačiu svarbiausiu Lietuvai reikalu, pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintas teises, Tauta nuo sprendimo bus nušalinta?
O ne, buvo nutarta suruošti ir referendumo farsą.
Greičiausiai, kad medžiaga naujos AE statybai paruošta. Ir paruošta kartu su partneriais, tačiau nė vienos šalies piliečiai su ja nebuvo supažindinti. Visose 4 posovietinėse valstybėse tvirtai laikomasi „geležinės uždangos“ principo, pažeidžiant demokratijos garantuojamą viešumą bei visuomenės dalyvavimą sprendime.
Tačiau piliečių dalyvavimo svarstyme imitacijos vyksta ir paukščiukai kur reikia dedami, delegatai renkami ir labai neviešuose forumuose atstovauja visiems.
Tikriausiai būtų įdomu žvilgtelėti į tokį spektaklį?
Antai, gražiame „Villono“ viešbutyje su persiškais kilimais, Venecijos stiklo sietynais ir švediškai nukrautais stalais tyliai tyliai be jokių žurnalistų ir „paparacių“ – vyko pasitarimas su Europos piliečiais. Atsitiktinumo principu atrinkti 40 Lietuvos piliečių įsitraukė į ES mąstu vykdomą akciją, kurios tikslas – nustatyti nuomonių įvairovę ar sutapimus trijose svarbiausiose gyvenimo srityse: energijos ir aplinkos, šeimos ir socialinės gerovės, Europos reikšmės ir imigracijos reikaluose.
Taigi diskusijos vyko trijose grupėse,po 13 dalyvių, dalijantis tarpusavyje pasiektais sprendimais bei pasižvalgant per internetinį ryšį į kitas grupes, diskutuojančias Austrijoje, Kipre, Ispanijoje ir Suomijoje.
Atsitiktinumo dėka į pasitarimą Lietuvoje pateko keli mokslo pasaulio atstovai, todėl diskutuojantys be rengėjų informacijos gavo ir papildomų žinių, kas suerzino organizatorius. Nors Lietuvos pasitarimo išvados atrodė pakankamai brandžios lyginant su kitų valstybių, bet buvo planuota ir tikėtasi kitokių.
To paties atsitiktinumo dėka į „energijos ir aplinkos“ grupę pateko dvi „mokslo pelėdos“, visą gyvenimą paskyrusios ekologinėms problemoms, sukaupusios didžiulį informacijos bagažą, paruošusios sprendimo būdus ir prisidėjusios prie gamtosaugnių įstatymų ir jų vykdymo struktūrų kūrimo. Būtent šių „pelėdų“ dėka buvo atmesta Lietuvos valdžios planuojama naujos AE statybos idėja kaip pavojinga dėl tektoninių zonų, dėl radioaktyvių atliekų problemos bei pavojingumo Tautos ir visos Europos sveikatai, gyvybei ir genetikai padarinių.
Pasisakyta už saugią, racionalią ir ekologišką energiją, įtraukiant Lietuvą į bendrą ES mokslo tiriamųjų darbų programą. Taip gal apribojant Lietuvos valdžios ambicijas bet kokia kaina likti branduoline valstybe, kai po Černobilio avarijos visos ES valstybės atsisakė atominių jėgainių. Daugelis jas jau uždarė ar uždarinėja dabar bei planuoja uždaryti (kaip ir mes) artimiausiu metu.
Tuo tarpu Lietuva – su dar 2 posovietinėm draugužėm – Bulgarija ir Lenkija apsiskelbė statysianti naują AE! Nors alternatyvios energijos elektrinių turime su 3 kartus didesniais pajėgumais nei reikia valstybės buities ar gamybos poreikiams! Perteklinė energija buvo parduodama su dideliu nuostoliu Rusijos karinėms bazėms ir Lukašenkos režimui remti. Kol tai buvo susieta su senosios AE eksploatacija, – kaip sovietinės energijos sistemos paveldas, – ES šį buvusį okupanto rėmimą išsprendė kategoriškai: arba įsipareigojate uždaryti AE, arba nepradedame derybų dėl įstojimo į ES. Ir su šia sąlyga kaipmat buvo sutikta. Tačiau naujos AE statyba, prisidengiant Lenkija, Latvija ir Estija, turint savų jėgainių 3 kartus daugiau nei reikia valstybei, – tai jau vertas KGB rezervistų tiek Lietuvos saugume, tiek Užsienio reikalų ministerijoje viražas.
Štai kam reikėjo piliečių pasitarimo – kad būtų pridengta AE statyba, „pritariant piliečiams“ tyčinio elektros energijos branginimo akivaizdoje. Todėl kelių tarptautinių organizacijų rūpesčiu buvo slaptai paruoštos priemonės, kurių tikslas – „parodyti visuomenės nuomonę“. Ir ne bet kokią nuomonę, o ištobulintais metodais apdorotą, tinkama linkme nukreiptą ir būtinai suinteresuotos grupės poreikius tenkinančią.
Būtina, kad skaitytojas žinotų, kaip šis darbelis daromas.
Tyla – gera byla.
Viešumas – demokratijos kertinis principas – daugeliu atveju pridaro bėdos: kiekvienas žingsnis sekamas ir vertinamas, kiekvienas žodis į tris versijas išverčiamas, vis kitų prasmių ieškant. O svarbiausia,visiems paviešinama. Ir aiškinkis paskui…
Todėl apie 2 pastaruosius renginius nebuvo skelbta nei spaudoje, nei per TV. Renginių patalpose nebuvo nei radijo, nei TV, nei spaudos atstovų. Buvo tik renginio organizatoriai ir tie „40 Lietuvai atstovaujančių piliečių“.
Taigi fiksuojame pirmą – viešumo – pažeidimą.
Diskusija buvo sureglamentuota, taip surežisuota ir inkorporuotais dalyviais kryptingai nuvairuota, kad tik atsitiktinumo dėka nebuvo pridaryta Lietuvai žalingų sprendimų. Taip kiekvienai diskutuojančių grupei buvo priskirti trys kuratoriai: vienas „įvedinėjo“ į kompiuterį diskutuojančiųjų mintis, antras vadovavo ir reikiamu momentu vis pasukdavo pokalbį kita linkme ar įpiršdavo kokį darbelį, kad, jau besiformuojanti organizatoriams netinkanti išvada, neišvystų pasaulio. Trečiasis temos ekspertas turėjo akcentuoti nepaminėtas temas. Tačiau… Jau vien tai, kad energetikos ir imigracijos temų ekspertai buvo suinteresuoti pareigūnai, sąlygojo tik tendencingą diskusijos kryptį bei sprendimus.
Tai jau antras – interesų konflikto – pažeidimas.
Diskusijų metu buvo panaudotas netgi atviras psichologinis spaudimas. Jam nepavykus, pritaikytos individualios priemonės: kaip senais sovietiniais laikais be kaltės kalti buvo kviečiami ant “kilimo“, taip ir nepriklausomybės metais į organizatorių tendencijas netelpanti diskusijos dalyvė buvo apkaltinta neigiama įtaka kitų diskutuojančiųjų nuomonei per išdalintą visiems medžiagą bei rezoliucijų projektus. Pasirodo, pasitarimo šūkis „tegul jus išgirsta“ taikomas ne visiems: prieš AE pasisakanti „mokslo pelėda“ buvo priversta nebedalyvauti diskusijose, kai tuo metu viena vienintelė iš dalyvių, pasisakiusi už AE statybą, buvo kaip mat perduota per internetinį ryšį visoms diskutuojančioms šalims – Austrijai, Kiprui, Ispanijai ir Suomijai.
Tai jau du pažeidimai iš karto: teisės į savo nuomonės pareiškimą apribojimas ir Lygių galimybių įstatymo pažeidimas, paskleidus dezinformaciją visai ES!
Lietuvoje šią dezinformaciją galima pataisyti, paskelbiant vienos vienintelės diskusijos dalyvės nuomonę kaip jos asmeninę. Tačiau ES narėms to jau nebeatšauksi. Juo labiau, kad už tokią individualią nuomonę studenčiokė buvo kaip mat organizatorių apdovanota – ją pasiūlyta deleguoti į baigiamąjį pasitarimą Briuselyje.
Argi tai ne tendencinga? Ar nerodo organizatorių tikrųjų tikslų?
Antra vertus, šis faktas leido įdėmiau pažvelgti ir netgi surengti greitą interviu su pasitarimo dalyviais.
Pasirodo, 50 %. iš jų nesuprato, kas vyksta ir savo vaidmens renginyje. Apie 30 % suprato, bet bijojo pareikšti savo nuomonę, kad neprarastų darbo ar turimos socialinės padėties ir iš dalies – pažadėto uždarbio. Apie 20 % suprato ir drąsiai elgėsi.
Kilo įtarimas, kad tarp drąsiai nuomonę reiškiančiųjų yra organizatorių inkorporuotų asmenų, nes jie dažnai ėjo tartis ir laisvai jautėsi besikeičiančiose situacijose, kurios trikdė kitus dalyvius. Pažymėtina, kad pasitarimas vyko „dalykinio žaidimo“ forma, nepaaiškinus dalyviams žaidimo taisyklių, tikslo, bet labai akcentuojant rezultatus – 150 Lt dovaną už dalyvavimą pasitarime.
Tai atviras nuomonės papirkimas.
O ir ne vien ta suma.
Tarp 40-ties į pasitarimą patekusiųjų 17,5 % buvo pensininkai – labiausiai socialiai nuskriausti mūsų valstybėje. 12%. buvo namų šeimininkės – taip pat gyvenimu neišlepintos.
Taigi trečdalis pasitarimo dalyvių gal pirmą ir paskutinį kartą gyvenime vaikščiojo kilimais išklotuose rūmuose, papuoštomis barokinėmis užuolaidomis, tviskančiais Venecijos „kandeliabrais“, ir stebėjosi karališkai puotai prilygstančiomis kasdienėmis vaišėmis. Žado netekusi, lyg sapnuodama ši grupė būtent nieko nesuprato. Tik nužemintai linkčiojo į visas puses ir šimtą kartų dėkojo organizatoriams už šią dviejų dienų pasaką.
Tai akivaizdžiai paperkantis asmens sureikšminimas, tikintis organizatoriams pritariančios nuomonės.
25 % dalyvių buvo valstybės tarnautojai ir 10 % – verslininkai. Būtent šios dvi grupės prisibijojo ir labiau vertino savo socialinę padėtį nei nagrinėjamas problemas. Po 17,5 % sudarė darbuotojai ir studentai. Būtent darbuotojai jautė savo vertę ir reiškė savo nuomonę. Tuo tarpu studentai prieštaravo. Beje, ar dėl jaunystės, ar dėl kitų nežinomų priežasčių jie jautėsi drąsiai, arogantiškai, o epizodais – netgi ciniškai.
Na, jaunimas visais laikais prieštaravo vyresnei kartai. Bet lyginant studentus su tais diskutuotojais, kurie sovietmečiu prieš kareivio automatą stojo, apkabino AE ir privertė valdžią sustabdyti III bloko statybą, tai matome didžiulį skirtumą. Pasitarime buvę studentai gynė AE reikalingumą(!!?), nors žinojo, kad ši jėgainė buvo, yra ir bus naudinga tik rusų karinėms bazėms. Argi 150 Lt ir galimybė nuvažiuoti veltui į baigiamąjį pasitarimą Briuselyje svarbiau nei mūsų ateitis?
Pasirodo, taip.
Pasibaigus šiam „Europos piliečių“ pasitarimui „Villono“ viešbutyje bei piliečių „Santalkos“ organizuotoje diskusijoje, kyla vienas ir pagrindinis klausimas – kam naudinga ta AE? Dėl Lietuvos valdžios, aišku, reveransas Rusijos karinėms bazėms. Bet iš Briuselio atvykusiems Europos integracijos koordinatoriams militaristinė Kaliningrado sritis viduryje kontinento turėtų tikrai nepatikti.
Tai negi branduolinės energetikos pramoninkai tokiais keliais papirkinėja ir formuoja jiems palankią nuomonę? Jei taip, tai suprantama iš kur ta pasitarimo prabanga, atlyginimai ir dovanos…
Kažin kiek tokių „išsėtinės sklerozės“ renginių tyliai tyliai be paskelbimo ir spaudos dalyvavimo buvo organizuota Lietuvoje, Europoje ar visame Pasaulyje? Atominių labui. Pramoninkų turtėjimui ir radioaktyvaus genocido grėsmei?
Nedalyvaukime referendume, kad mūsiškiai energetikos monopolistai (LEO) negalėtų manipuliuoti Tautos vardu, o teisybėje – dar ir tuštinti Tautos kišenių!!!
PUSĖ TIESOS
Atvažiavo, apsižvalgė, pasakė esminę sąlygą ir išvažiavo iš Lietuvos Europos Sąjungos gamtosaugos komisarė Rita Bjerg. O pasakė ji, kad teks, nori-nenori teks uždaryti Ignalinos AE. Čia ir prasidėjo: visa žiniasklaida puolėsi aiškinti, kad AE uždarymas nesietinas su stojimu į Europos Sąjungą, kad Ignalinos „monstras“ dirba labai saugiai, kad komisarė buvo nustebinta tvarka Ignalinoje, kad, kad, kad…
Nieko nėra blogiau, kaip pusė tiesos.
Tiesos apie Ignalinos AE antroji pusė slypi politikoje, kuria labai suinteresuota Europos Sąjunga.
Pasvarstykite patys.
Po Gorbačiovo „glasnost“ paskelbimo, prasidėję demokratėjimo procesai Sovietų Sąjungoje, nuėmė nuo pasaulio branduolinio karo grėsmę, šaltojo karo įtampą, sumažino ginklavimosi varžybas, išvedė sovietinę kariuomenę iš Vidurio Europos valstybių bei sudarė sąlygas išsilaisvinti iš okupacijos.
Tuo pirmoji pasinaudojo Lietuva.
Šiandien iš buvusios imperijos Europos viduryje beliko tik jos karinė bazė Kaliningrado srityje. O ją priglaudę po savo „politiniu sparneliu“ ir, „maitindami“ 10 kartų pigesne elektra, globoja Lietuva! Štai čia ir yra antroji tiesos pusė.
Valstybė, kuriai užtenka vieno mažo pareiškimo dėl 1945 metų Potsdamo nutarimų įvykdymo – t.y. Kaliningrado srities grąžinimo Lietuvai, ši valstybė tyli ir neprašo. Maža to – vaizduoja, kad Mažoji Lietuva jai ir nepriklauso.
Nors akivaizdu, kad būtų saugiau be buvusio okupanto pašonėje ir karinės bazės Europos vidury.
Nors akivaizdu, kad Europos Sąjungai jokiais būdais negali patikti šis „trojos arklys“ ant Lietuvos pavadėlio.
Nors akivaizdu, kad nepadoru mums prašytis į Europos Sąjungą ar NATO, kol savanoriškai „po sparnu“ priglaudę globojame rusų karinę bazę.
Štai čia ir yra tiesos antroji pusė – akivaizdžiai nenaudinga Lietuvai politika.
Rita Bjerg šią tiesą palietė tik iš ekologinės ir ekonominės pusės, nors pasekmės, kaip matome, siekė politinių tikslų: rusų karinės bazės Kaliningrade energetinės blokados. O tuo tarpu Lietuvoje buvo pasiruošta svarstyti energetikos tolesnio vystymo projektus…
Ir še tau devintinės! Toks ultimatumas…
Beje, skaitytojai turi žinoti, kad Lietuva gamino 10 kartų daugiau energijos nei jai reikėjo, kad šiandien reikėtų svarstyti klausimą atvirkštinį: kaip sumažinti energijos gamybą? Ir čia Ignalinos AE uždarymas turėjo suvaidinti pagrindinį ir lemiamą vaidmenį.
Kad antrąją tiesos pusę skaitytojai galėtų patys konstatuoti, būtina, kad žinotumėte šios problemos ekonominę, techninę ir ekologinę informaciją.
Tik palyginus (žr. AE pasaulyje) Lietuvoje gaminamos atominės energetikos dalį su kitomis valstybėmis, tampa akivaizdu, kad ne savo kepurę Jurgis nešioja.
O svarbiausia, kad net nenešioja: valdo AE rusakalbiai, savo nelojalumą Lietuvai išreiškiantys bet kokia proga ir be jos (sausio 13-oji, Medininkų tragedija). Energiją naudoja tik buvęs okupantas: 50% Iganlinos energijos eina į Kaliningradą (2 linijos), dalis į Baltarusiją (3 linijos) ir į Latviją (1 linija).
Na, o atsakomybė už saugumą, skolos kurui pirkti ir lėšos gyventojų socialiniam aprūpinimui (sveikatos apsaugai ir invalidumo pensijoms) – tenka Lietuvai. Tuo tarpu respublikai reikia tik 10% pagamintos energijos!
Tačiau blogiausia tai, kad Ignalinos AE aprūpina elektra Rusijos didžiausią karinę bazę Vidurio Europoje – tai Kaliningrado sritį. Būtent Kaliningrado krašto ir Kronštato „replėmis“ Rusija spaudžia visas Baltijos šalis.
O tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė siekia įstoti į NATO?!…
Tokia dviguba politika atrodo kaip politinis šantažas.
Stengiamės patekti ir į Europos Sąjungą – tuo tarpu dar šiandien teikiama Lietuvai užsienio pagalba, – tiek kreditai, tiek neatlygintina parama gamtosaugine technika ir technologija, – didžiąja dalimi atitenka Rusijai per energetikai perkamas kuro kainas.
Šiandien Lietuvos Seimas ruošiasi svarstyti respublikos energetikos ateities klausimą. Visa paruošiamoji medžiaga rodo pastangas energetikos pramonę išlaikyti esamame lygyje bei toliau ją plėtoti. Ir visa tai siejama tik su Ignalinos AE tolesne eksploatacija ar naujos statyba. Neatsižvelgiant į pasekmes gyventojų sveikatai, neatsižvelgiant į tai, kad ji neduoda Lietuvai naudos (pelno), kad ją praktiškai ir toliau valdo Rusija. Neatsižvelgiant į tai, kad jos saugumo (tuo rūpinosi Švedija) mes negalime garantuoti nei materialiai, nei techniškai. Maža to, visuomenė neturi pagrindinių duomenų apie energetikos vystymo būtinumą, naudingumą ir ekologinį saugumą.
Ypatingai tai pasakytina apie atomines elektrines Europos tektoninėje zonoje.
Branduolinės energetikos problema turi būti sprendžiama ne mažiau kaip 3 vertinimo kriterijų aspektu: tai ekonominė būtinybė, technologinis saugumas ir ekologiniai reikalavimai.
Politinę – jau aptarėme.
Ekonominės būtinybės Lietuvai statyti AE nebuvo nei ją planuojant (1972), nei statant (1982), nei eksploatuojant. Ignalinos AE buvo pastatyta tik okupanto poreikiams patenkinti, todėl:
– nebuvo nutiesta netgi elektros energijos linijų į Lietuvą – ją iš AE gauna tik maža Šiaurės-Rytų Lietuvos dalis, kur nėra net pramonė išvystyta;
– nebuvo sustabdytos po AE pastatymo Lietuvoje veikiančios šiluminės elektrinės, taigi nesumažėjo atmosferos oro tarša rūgščiais lietumis;
– 80% visos respublikoje pagamintos energijos buvo naudojama už respublikos ribų, taigi AE dirbo ne Lietuvos naudai.
Šiandien, kai su sovietinės kariuomenės išvedimu iš Lietuvos pasitraukė visa karinė pramonė, gamyba respublikoje sumažėjo 70%. Taigi ir elektros energijos poreikis sumažėjo tiek pat, tai yra net buvusių 30% dabar bereikia trečdalio (10%). Akivaizdu, kad šiandien Lietuvai tereikia 10% visų savo energijos jėgainių pajėgumų, t.y.tik trečdalio jėgainių net be AE!!!
Pažymėtina, kad Lietuva neturi energetikos pramonei būtino kuro. Nei naftos, nei dujų, nei radioaktyviojo, todėl esame priversti jį pirkti. Ir pirkti iš buvusio okupanto…
Pasaulyje yra žinoma, kad per enegetiką galima sužlugdyti bet kokią valstybę, todėl visi stengiasi turėti kelis terminalus, kelis tiekėjus, kad nepakliūti ekonominėn priklausomybėn.
Lietuva šiandien pilnai priklauso tik nuo Rusijos kuro tiekimo. Sumažinę elektros gamybą iki Lietuvos poreikių – išvengtume didelių kreditų ir procentų mokėjimų, kuriuos skolinamės kurui pirkti iš pasaulio bankų. O kurą esame priversti pirkti iš Rusijos ir aukštesnėmis nei pasaulinėmis kainomis. Vienok perteklinę elektros energiją tai pačiai Rusijai pardavinėjame 6-10 kartų pigiau negu moka mūsų valstybės vartotojai.
Šių kainų skirtumas yra esminis faktorius, žlugdantis valstybę, rodantis, kad Lietuvai neapsimoka nei vystyti, nei palaikyti esamo elektros gamybos lygio.
Ekonomiškiau būtų jos gamybą sumažinti iki Lietuvos poreikių, tuo 10 kartų sumažintume skolas užsieniui ir 10 kartų sumažintume Rusijos įtaką mūsų ekonomikai. Imamus kreditus galėtume investuoti į alternatyvios energetikos vystymą, garantuojantį ir ekologinį saugumą.
Technologinis saugumas galingiausioje pasaulyje Ignalinos AE priklausė ne nuo įvairių šiandien vydomų saugos programų, o nuo pačio reaktoriaus principinio veikimo, kurio neįmanoma buvo pakeisti. Būtent jis buvo nepatikimas, ką parodė ir avarija Černobylio ir Fukušimos AE. Būtent dėl šio seniausio modelio reaktoriaus 1989 metais buvo sustabdyta III bloko statyba Ignalinoje ir, maža to, – analogiškų tipų reaktorių statybos visoje SSSR teritorijoje!!! Ignalinos I ir II blokų veikimas buvo griežtai apribotas jų veikimo garantiniais terminais. Jiems pasibaigus – reaktorių darbas turi būti sustabdytas, elektrinė – užkonservuota, o radioaktyviosios atliekos saugiai palaidotos. Būtent – terminų nesilaikymas ir pratęsimas sąlygojo branduolinę katastrofą Fukušimos AE, kas patvirtino privalomą ir griežtą technologinių sąlygų laikymąsi.
Būtina neužmiršti, kad iki reaktorių sustabdymo visos papildomo saugumo programos Ignalinos AE finansuojamos Vakarų demokratinių valstybių. Daugiausiai Švedijos. Tai milijoninės negrąžintinos sumos, teikiamos Lietuvai pagelbėti ir Europos saugumui garantuoti. O praktiškai jos atiteko Rusijai – per jai parduodamą pigią elektros energiją.
Akivaizdu, kad užsienio valstybės nerems Ignalinos AE kapitalinio remonto arba naujo reaktoriaus statybos, nes energijos poreikis Lietuvai sumažėjo iki 6% lygio, o remti Rusiją kitos valstybės priedanga – nepolitkorektiška. Kaip ir neplitkorektiška pelnytis būsimos pavojingos AE sąskaita, šelpiamos kitų…
Žinoma, kad buvęs Ignalinos AE galingiausias pasaulyje reaktorius – ydingas. Jo veikimo principų neįmanoma pakeisti jokiomis saugos programomis. Jo nepatikimumą patvirtino avarija Černobylyje, bei analogiškų reaktorių statybų sustabdymas visoje SSSR ir Ignalinoje III bloke. Tačiau planuojamas blokas ir toliau nepakintamai grasina ekologine katastrofa Lietuvai bei Europai, nes jėgainė bus pastatyta dar ir žemės drebėjimų zonoje, todėl geologiniai ir technologiniai faktoriai nepakintamai sudaro didžiulę avaringumo riziką bei radioaktyvaus užteršimo grėsmę ir dėl atliekų problemos laidojimo neišspręstumo. Ir vėl gi – šias prielaidas patvirtino Fukušimos katastrofa.
Ekologiniai reikalavimai Ignalinos AE pažeisti tiek vietos parinkimu, tiek dėl ekologinio spaudimo padidėjimo, o būtent:
– šiluminių elektrinių tarša nesumažėjo, nes jos nebuvo sustabdytos,
– atsirado radioaktyvių atliekų laidojimo problema, kuri nesprendžiama,
– rizikos laipsnis ekologinei katastrofai išaugo neproporcingai turimai ekonominei naudai.
Tačiau nepataisoma blogybė – netinkamas AE vietos parinkimas. Europoje yra 7 aktyvios tektoninės zonos, kur Žemės plutos sprūdis yra pralaidus vidinei energijai prasiveržti į paviršių. Ignalina – viena iš šių vietovių. Žemės drebėjimas, žemės vidinės energijos prasiveržimai ir ypatingo pavojaus objektas – AE vienoje vietoje, – yra būtent tai, kas nepataisomai grasina viso kontinento katastrofa. Bet AE yra pastatyta, ir kapinynas radioaktyvioms atliekoms statomas, ignoruojant geologinę situaciją ir visada rezonuos su įvairiais technologiniais trūkumais. Todėl Ignalinos AE veikimo terminas jokiu būdu ar pretekstu negali būti tęsiamas. O naujos AE projektavimas tektoninėje zonoje – net planuoti negali būti pradėtas. Net užkonservavus, sustabdytas reaktorius, nestabilios geologinės sąlygos visada grasins avarija, nors ir mažesne, todėl net radioaktyvių atliekų laidojimas negali būti siejamas su Ignalina.
Pasaulyje AE statomos, siekiant sumažinti šiluminių elektrinių taršą atmosferos orui, t.y. rūgščius lietus. Lietuvoje po AE pastatymo Ignalinoje, šiluminės veikia ir toliau. Taigi, ekologinis spaudimas nesumažėjo, o rizikos padidėjimas siekia Kontinento mąstą.
Akivaizdu, kad okupantas nesiskaitė su respublikos poreikiais. Tačiau šiandieninė valdžia turėtų nuimti ekologinį spaudimą nuo Lietuvos ir Kontinento, juo labiau, kad tai mums padeda padaryti kaimynės. Be to yra pakankamai daug alternatyvių išeičių.
Kaip minėta, sumažėjus gamybai mums mažiau (t. y. 10 kartų mažiau nei pagaminame!) bereikia energijos, taigi esančių šiluminių elektrinių galingumų pakanka ir ilgai pakaks gamybos vystymosi atveju. Per tą laiką būtina ir galima įsisavinti alternatyvias energijos gavybas. Pirmoje eilėje – Žematijos terminius vandenis. Tai sudaro 10-15% viso mūsų elektros poreikio, be to – sumažintų teršimo nuošimtį. Galime sėkmingai vystyti mažųjų elektrinių (hidro) projektus. Tai sudarytų antrą tiek. Didžiausią – iki 50% – naudą energetikoje duotų – energijos taupymas, pastatų renovacija. Tik paminėtos altenatyvos garantuotų pusę visos šiandien reikalingos energijos. Tai ką bekalbėti apie veltui pūvančią miškuose medieną, biologines dujas, saulės ir vėjo jėgaines ir t. .
Pažymėtina, kad mūsų Vyriausybė uždraudė sparčiai besiplėtojančių vėjo jėgainių netgi planavimą!!!
Atrodo, kad avarija Černobilio ir Fukušimos AE labai aiškiai parodė „taikingo atomo“ juodąsias puses. Atrodo, kad po 25 metų akivaizdžiai pamatėme pasekmes žmogaus sveikatai, nors sovietmečiu ir labai slepiamas: Lietuvoje kas 9-as žmogus su negalia, kas antras jaunuolis medikų atleidžiamas nuo karinės tarnybos. Iš jų – kas penktas dėl psichinių problemų. Sumažėjo gimstamumas, padidėjo išsigimimai, sutrumpėjo mūsų amžius.
Pažvelgus į radioaktyvaus užteršimo žemėlapius – akivaizdžios tampa priežastys. Ir mūsų mintys tik krypsta į sovietinį monstrą – Ignalinos AE, kurią labai aktyviai gynė komunistai, o dabar jau ir „dešinieji“o, pasitelkę „specialistus“ į pagalbą, naują stato.
Akivaizdu, kad turime išeitis, padeda kaimynai, todėl privalome likviduoti katastrofa grasinančią, tik Rusijai ekonomiškai ir politiškai naudingą, buvusią ir planuojamą Ignalinos AE, bei orientuoti Respublikos energetikos pramonę Lietuvai naudinga linkme, tuo pačiu garantuojant mūsų Tautos saugumą.
Akivaizdu, kad tiek praeityje, tiek ir dabar didesnę dalį pagaminamos elektros energijos Lietuva eksportuoja. Kadangi respublika neturi kuro resursų, tai skolų sąskaita bei milijonus kainuojančios techninės kaimynų pagalbos dėka vystyti energetiką kitų valstybių naudai neracionalu nei politine, nei ekonomine, nei ekologine prasme.
POLITIKŲ MORALĖ
Tikroji valstybės nepriklausomybė – tai savas energetinis ūkis, nuo kurio priklauso ir gamybos kaštai, ir gyventojų buitis.
Lietuva visus energetinius resursus (dujas, naftą, radioaktyvujį kurą) perka iš Rusijos. Todėl ekonomiškai esame priklausomi nuo buvusio okupanto kainų diktato. Todėl labai svarbu žinoti, kiek Lietuva turi savų resursų, kiek reikia energijos, ir ar galime visai atsisakyti Rusijos kuro tiekimo. Patikrinus visus duomenis, rasta:
– iš visų jėgainių turimų galingumų (su buvusia IAE ) Lietuvos elektros energijos poreikiams reikia tik 6 %.,
– perteklinė elektros energija nuostolingai buvo parduodama (po 4 ct už kW) Rusijai, Baltarusijai ir Latvijai,o ateity žadama ir ES , prieš tai iš mokesčių mokėtojų kišenių (20 milijardų) pastačius elektros energijos perdavimo linijas, tačiau pelną įsidėjus į savo kišenę!!!
– praktiškai Lietuvoje pagaminta elektros energija buvo naudojama Kaliningrado srityje įkurtų branduolinio ginklo raketinių aikštelių aprūpinimui energija,
– tokia nuostolinga ir Europos taikai pavojinga Lietuvos energetinė politika buvo nekorektiška ES valstybių atžvilgiu bei skurdino šalies gyventojus ir darė nekonkurencingą gamybą,
– turime 47-is savos kokybiškos naftos gręžinius, savo hidroelektrinę ir terminius vandenis Žemaitijoje, kurių apimtys yra tolygios visų esamų šiluminių elektrinių galingumui,
– ES skiria lėšas būtent šiai alternatyviai, ekologiškai švariai energijos gamybos rūšiai įsisavinti bei apmoka IAE uždarymo kaštus.
Akivaizdu, kad Lietuvai nereikia nepelningos, šimtą kartų didesnės, nei yra valstybės poreikai, elektros energijos gamybos ir priklausomybės nuo kuro tiekėjo – Rusijos, bei rizikingo sveikatai ir gyvybei aplinkos užteršimo.
Todėl būtina:
– informuoti gyventojus apie tikrąją energetikos padėtį Lietuvoje ir politikų skleidžiamą dezinformaciją;
– skubiai išplėsti Žemaitijos terminių vandenų įsisavinimą bei uždrausti vėjo jėgainių plėtos ribojimą,tačiau palaipsniui uždarant visas šilumines elektrines.
– paskelbti atomines elektrines (AE) pavojingas žmonijos sveikatai, gyvybei ir genetikai, reikalaujant ES uždrausti planuoti, statyti ar eksploatuoti ekologiškai pavojingas AE tektoninėje Europos zonoje (nuo Apeninų iki Kolos pusiasalio), bei uždrausti genocidu gręsiančiuose objektuose dirbti okupantų, kolonistų ar emigrantų specialistams, kaip prevencinę priemonę užkirsti kelią galimiems teroristiniams aktams.
Štai tokius duomenis, ES visuotinai žinomus, mūsų valdžia slepia nuo savų gyventojų.
Maža to, kad visaip išsisukinėja nuo derybų su ES, dar sugalvojo ir naujos AE statybą! Šiuokart jau prisidengiant Lenkija, Latvija, Estija ir Korėja. Tačiau esmė lieka ta pati – Lietuva savo pagamintos energijos dalimi aprūpins kitus, o pelną pasisavins „investuotojai“…
Kas gali paneigti, kad tokie Rusijai naudingi planai ne KGB rezervistų darbas?
Antra vertus, derėtų prisiminti, kad Lietuva iki šiol neatstatė žalos Černobylio avarijos likvidatoriams. Iš visų nukentėjusių buvusios sovietinės imperijos respublikų (Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos), Lietuva vienintelė paliko be pagalbos, kompensacijų ir netgi be moralinės (pagarbos) paskatos savo tyliuosius didvyrius! Didvyriams, kurie plikomis rankomis užkimšo tą pragaro skylę, kurie tyliai serga, miršta ir nebelieka netgi žinomi jų vardai… Užmirštieji Europos gelbėtojai.
Čia reikėtų ne tik paviešinti dar vieną slaptą pasaulinio masto sutartį tarp TATENOS ir PSO (pasaulinės sveikatos organizacijos) dėl avarijų pasekmių branduolinuiose objektuose neviešinimo, bet ir būtiną baudžiamąją atsakomybę už ją! Taigi, dar viena geležinė uždanga! Ir to „dėka“ nei Europa, nei Pasaulis nežinojo Černobylio avarijos žalos mastų. O šiandien slepiama – Fukušimos tragedijos žala bei apimtys.
Šiandien Europoje mirtingumas viršija gimstamumą. Taip yra vieninteliame Žemės kontinente. Tokia Černobylio avarijos kaina. O kokia kainą sumokės Pasaulis už Fukušimos radioaktyvųjį šleifą? Japonijos bombardvimu Hirosimoje ir Nagasakyje prasidėjo atomo piktadarystės, Fukušimoje – turėtų ir užsibaigti! Tai yra moratoriumo branduolinei energetikai paskelbimu Pasaulyje.
Todėl Pasaulis sustabdė AE planavimą ir statybas, masiškai uždarinėjamos veikiančios jėgainės ir persiorientavo savo energetinę politiką į alternatyviąją, o ypač į ekologiškai švarią energetiką!
Lietuva turi Žemaitijos terminius vandenis, kurių pagal šios dienos poreikius užtektų 100 metų! Bet politikai tai slepia. Per tą laiką būtų praktiškai įdiegtos alternatyvios kitos energijos gamybos rūšys. Taigi, problemos neturime! Bet ją mums kuria politikai. Iš materialinių paskatų ir rezervistinių sąsajų su Rusija.
Ne veltui Enšteinas yra pasakęs, kad branduolinės energijos atradimas ne pavojingesnis už degtuko atradimą, viskas priklauso nuo politikų moralės!
O ta politikų sąžinė pajuodus, ji sutaisė broliui nuodus… „polivalentiniu sindromu“ vadinamus. Ar neraudos likusi gyva žmonija ir ar nepavydės mirusiems nuo Fukušimos radiacinio šleifo?
TĖVYNĖS UŽMIRŠTI
Minint Černobylio katastrofos 25-sias metines Tarptautiniame kongrese, įvykusiame Minske 2011 m. balandžio 17-20 dienomis, Lietuvos premjeras A. Kubilius ėmė ir pasigyrė, visam Pasauliui pasigyrė apie pasakiškų milijonų sumą, išleistą Lietuvos Černobyliečių labui!!!
Gal apsiriko?
Nedrįsčiau net įtarti, kad melavo, nors černobyliečiai neigia bet kokią paramėlę gavę…
Pirmosios didžiausią radiaciją gavo Baltijos šalys, o per savaitę spinduliuotė paplito po visą Europą. Radiacijos smūgis palietė 70 milijonų žmonių, kurie iki šiol serga, kankinasi bei miršta nuo odos ir kraujo vėžio, nuo „nespecifinių“ „polivalentinių“ ligų ar paaštrėjusių chroninių susirgimų… Ir Lietuva – taip pat. Tačiau sveikatos apsauga nei milimetru nekryplelėjo šios problemos sprendimui.
Išgelbėję Europą avarijos likvidatoriai – per prievartą nuvežti, be jokių apsaugos priemonių prie peragaro vartų numesti, be minimalių vaistų dešimtmečiais palikti ir be jokio žalos atlyginimo amžiams pasmerkti…
Ar žino Lietuva savo tyliųjų didvyrių vardus ir pavardes? Ar pastatė jiems Kryžių kalne koplytstulpį ar kryželį? Ar paminėjo juos nors vienu geru žodeliu šventėse, džiaugsme ar maldose?
Ne.
Nežino tauta, kad daugiau kaip 7000 jos vyrų kaip ąžuolų nuvežė į Černobylį ir pakišo po spinduliuojančios šmėklos dalgiu. Nežino Lietuva, kad apie 2000 jų neatlaikė ir jau išėjo Anapilin…
Nežinome mes, apie tuos tyliuosius didvyrius, kurie plikomis rankomis, be jokių apsaugos priemonių užkimšo tą pragaro skylę – likvidavo Černobylio katasrofą. Nežinome nei jų vardų, nei jų atliktų darbų masto, nei jų kapų. Taip ir paliko juos „užmirštų Europos gelbėtojų“ statuse.
Išvežė, prievarta nugabeno į Černobilį 7000 mūsų vyrų: be dozimetrų, be švaraus vandens, be apsaugos drabužių. Išvežė ir privertė 3 mėn. dirbti ten, prie reaktoriaus, kur ilgiau kaip 3 min. pabuvus gaudavo 100 rentgenų. Tokių tarp Lietuvos likvidatorių yra 12 %. Šiek tiek palengvintom sąlygom – prie reaktoriaus ir 30 km zonoje dirbo 20 %. mūsų vyrų. Prie reaktoriaus, 30 km zonoje ir toliau už jos – dirbo 30 %. Lietuvos piliečių. Likusieji dirbo už 30 km zonos.
Kiek jie gavo rentgenų – neaišku, nes niekas nematavo. Tik faktas, kad gydytojai, prižiūrėję gaisrininkus-likvidatorius, patys gavo spindulinę ligą! Štai kokie radiacijos mąstai buvo: 190 tonų radioaktyvaus kuro pasklido per orą po visą Europą, o jei radiacijos poveikis neturi minimalių ribų, tai tik matematiškai galime apskaičiuoti žalą.
Ji bus apytikrė.
Tai Hirosimos 150000 aukų padauginti iš 400–500 kartų padidėjusios spinduliuotės ir gausime apie 70 milijonų apšvitintų europiečių. Tiksliau galėtume lyginti pagal Černobylio katastrofos likvidatorių duomenis, tačiau ir šių duomenų niekas neveda.
Epizodinių anketavimų duomenimis Lietuvoje kas dešimtas likvidatorius mirė. Realiai manoma, kad – dvigubai daugiau. Kas trečias likvidatorius tapo invalidu. Bet šį skaičių labai koreguoja Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos kvotos invalidumui. Jei palyginti su Latvijos duomenimis, kur kvotų nėra, ten pusė likvidatorių turi invalidumą . Ir pensijinį aprūpinimą taip pat.
Gaila, bet vienintelė Lietuva negina savo didvyrių, kurie visose buvusiose SSSR respublikose jau seniai pripažinti tokiais bei remiami, kaip didvyriai, išgelbėję Europą nuo tokios Pasaulyje dar negirdėtos katastrofos. Ar palyginti įstatyminę bazę, ar materialinę pagalbą ar socialinę būklę – Lietuvos černobiliečiai labiausiai nuskriausti. Neturi jokios pagalbos, kompensacijų ar garantijų. Antai Ukrainoje buvo išskirta 13 proc. Biudžeto avarijos pasekmėms ir likvidatorių socialinėm reikmėms patenkinti. Tik Lietuva neišskyrė nei lito, nors turime 7 000 likvidatorių ir visa Lietuva gavo 400–500 didesnę nei normą radiaciją. Mūsų kaimynų latvių likvidatoriai gauna 3 kartus didenes pensijas, o invalidumą gauna visi sveikatos neturintys, o ne pagal kvotas.
Paradoksalu?
Bet taip yra 25 metai, kaip Černobilio avarijos likvidatoriai politikų ignoruojami, po įvairias institucijas stumdomi, biurokratų žeminami, parlamentarų apgaudinėjami.
Ir taip yra tik Lietuvoje!
O juk pašaukė juos ir siuntė į Černobilį – kariniai komisariatai? Taigi jie atliko karinę prievolę!!! Savo sveikatos, savo gyvenimo, savo vaikų ateities kaina jie atliko karinę prievolę, todėl ir socialinis jų aprūpinimas turi būti Krašto apsaugos ministerijos įstatymais reglamentuojamas. O ypač dabar, kai ministrė – moteris ir dar medikė! Ir kriterijai tam yra pakankami: tarp avarijos likvidatorių – 35 % buvo su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu, – taigi juos galima prilyginti karininkams. Daugiau kaip pusė, – 52,7 % – su viduriniu išsilavinimu – puskarininkiams bei 12,5 %. su nebaigtu viduriniu, galėtų būti prilyginti kariūnams ir kariams. Karių ir kariūnų socialinis aprūpinimas Lietuvoje yra žymiai aukštesnis nei Sodros pensininkų, todėl černobiliečiai ir jų šeimos bent jau skurdo neskurstų.
O nubraukus skurdą, būtina pagarsinti mūsų Lietuvos didvyrius, jų vardus aukso raidėm išrašius ir matomiausioje sostinės vietoje – ant Tauro kalno – patalpinus, kad visi juos žinotų ir geru žodžiu minėtų.
Svarbiausia, kad Tėvynė jų nepamirštų.
Begalinėj, begalinėj žemėj
Aš toksai mirtingas be tavęs,
Aš toksai tamsus be tavo rankų.
Kur dėt man tą akmenį – save –
Jei, gimtoji, ne po tavo durim,
Kad lengviau būt žmogui po darbų
Slenkstį peržengti į tavo meilę… J. Marcinkevičius