2019 m. balandžio 1 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Egidijaus Klumbio ir Zigmo Vaišvilos, buvusios Europos Parlamento narės ir finansų ekspertės Margaritos Starkevičiūtės spaudos konferencija Seime „Tarptautinės teisės agonija. Kosovas, Brexitas, Golano aukštumų pripažinimas Izraeliui“.
2019 m. kovo 29 d. turėjo nutrūkti visi Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos sutartiniai santykiai. Tokios yra Europos Sąjungos sutarties po Lisabonos sutarties pasirašymo ir ratifikavimo sąlygos – per dvejus metus nuo valstybės – narės paraiškos išstoti iš Europos Sąjungos nesusitarus dėl išstojimo sąlygų besąlygiškai nutraukiami visi šios valstybės ir Europos Sąjungos susitarimai.
Tačiau dėl vidinių Jungtinės Karalystės ir JK konservatorių partijos politinių peripetijų bei Europos Sąjungą valdančiųjų administratorių įpročių ignoruoti teisę ir tarptautinius susitarimus, niekieno nerinkti ES administratoriai sprendžia, kad ši nežinia dar gali tęstis. Gal iki š.m. balandžio 12 d., gal ilgiau. Požiūris labia paprastas – norime, nuspręsime vienaip, norime ir nuspręsime kitaip. Tarptautiniai susitarimai tik popieriuje. Toks požiūris į ES teisę – nuo pat Lietuvos narystės ES pradžios. Lietuvos įstojimui į ES reikėjo, kad už tai balsuotų 75% visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Per dvi referendumo dienas (neaptarinėsime, kaip vyko šis referendumas) balsavo tik 57%. Ir to “nepamatė” nei Lietuvos valdžia, matyt, svajojusi tik apie ES išmokas Lietuvai, bet ir ES valdantys administratoriai.
Neaptarinėsime vidinius JK politinius klausimus. Tai – britų reikalas. Aptarkime tai, kas mums turi rūpėti – kaip priimami ES sprendimai, t.y. kaip ir kokiu teisiniu pagrindu mus valdo, kaip Lietuva pasiruošė abiems Brexito scenarijams, t.y. JK išstojimas pagal sutartį ir be sutarties.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vis dalyvauja Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimuose, kuriuose šie susirinkusieji kažką nutaria ir dėl Brexito. Lietuvos Prezidentės ryžtingi pareiškimai nei informacijos mums teikia, nei teisiškai reiškia kažkokius teisės aktus – nei Lietuvos, nei ES.
EVT sprendimai nėra net ES teisės aktai. EVT sprendimai tik nustato bendrą ES politikos kryptį ir prioritetus. Privalomus vykdyti ES teisės aktus priima ES Taryba, t. y. 28 ES valstybių narių įgalioti atstovai, turėtų būti Vyriausybių atstovai, konkrečioje srityje. ES Taryba, remdamasi Europos Komisijos pasiūlymais, vykdo derybas ir priima teisės aktus, dažniausiai kartu su Europos Parlamentu pagal bendro sprendimo procedūrą. Ši procedūra taikoma tose politikos srityse, kurios yra išimtinė ES kompetencija arba dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis. Pvz., vaikų teisių apsauga yra išimtinė nacionalinių valstybių kompetencija. Tačiau Lietuva nepraktikuoja nei nacionalinio parlamento, t.y. Seimo dalyvavimo ES valdymo procedūrose, o paskutiniuosius dešimt metų ir Lietuvos Vyriausybė praktiškai nusišalinusi nuo dalyvavimo ES valdyme. Viską užgožia Lietuvos Prezidentės dalyvavimai EVT. Tačiau EVT nutarimai, deja, jie neturi ES teisės akto statuso. Todėl Lietuvos dalyvavimas ES valdyme yra ne tik nedalykiškas, bet ir faktiškai nevyksta.
Lietuva nusišalino ir nuo ES derybų su JK. Verta buvo ne tik žinoti, nesuprantama dėl ko, įslaptintą šių derybų turinį, bet ir dalyvaujant galima buvo teikti pasiūlymus ES sutarčiai su JK. Ir ne tik dėl mūsų emigrantų, gyvenančių JK, bet ir dėl verslo, pvz. dalies finansų sektoriaus funkcijų galimo perkėlimo iš JK ir į Lietuvą.
Tik dabar Lietuvos Seimas pradėjo svarstyti būtinus teisės aktus tam atvejui, jei ES ir JK sutartis dėl JK išstojimo nebūtų pasirašyta. Tačiau pagal galiojančią ES sutartį nuo š.m. kovo 30 d. visi susitarimai de jure yra nutrūkę. Todėl nuo š.m. kovo 30 d. nežinioje atsidūrė ir Lietuvos piliečiai Jungtinėje Karalystėje, ir Jungtinės Karalystės piliečiai Lietuvoje, verslas abiejose valstybėse, o ir pačios mūsų valdžios institucijos.
Todėl ši padėtis turėtų padėti susivokti ir Lietuvos Seimui, ir Vyriausybei, ir būsimiems Respublikos Prezidentui ir europarlamentarams iš Lietuvos. Priminsime, kad po dviprasmiškos Lisabonos sutarties ratifikavimo Lietuvos Seime, ES sutartyje atsirado ir neigiamų, ir teigiamų dalykų. Visų pirma, išstojimo iš ES teisė ir nacionalinių parlamentų, piliečių dalyvavimo ES valdyme instrumentai, kuriuos Lietuva ne tik nenaudoja, bet ir neaiškina Lietuvos piliečiams apie tai. Matome, kad ir Lietuvos Seimo nariams pravartu sužinoti daugiau apie tai. Ir pradėti dirbti šioje srityje.
Priminsime, kad pagal 2009 m. pasirašytos Lisabonos sutarties nuostatas Lietuvos Respublika ES Taryboje beturi 0,58% balsų. Toks yra Lietuvos valstybės lygiateisiškumo Europos Sąjungoje matas. Iki Lisabonos sutarties pasirašymo ir ratifikavimo (mūsų tautai Lietuvą valdantieji, pažeidę Lietuvos Konstituciją, ją ratifikavo Seime, neišdrįsę pateikti ją ratifikuoti Tautai dėl to balsuojant referendume) mes, kaip ir visos valstybės-narės, turėjome veto teisę, kuria mus gundė prieš stojimą į “lygiateisį” džentelmenų klubą.
Todėl būtina kalbėti apie Seimo ir Vyriausybės atsakomybę dėl jų neveikimo ES valdyme net pagal turimas kompetencijas. Atsakomybės klausimas labia svarbus, nes iškart po mūsų Nepriklausomybės pripažinimo ir Rytų Europos išlaisvėjimo iš TSRS įtakos pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos pertvarkymą į Europos Sąjungą atvirai numatė šio proceso tikslą. Italų istorikas, vienas iškiliausių Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovų Roberto de Mattei 1992 m. Europos Parlamento nariams rašytame laiške, kuriame Europos Ekonominės Bendrijos pavertimą Europos Sąjunga jis pavadino nihilistine Europos sunaikinimo svajone. Pagrindė tai ir pranašiškai perspėjo: “Mastrichto planas sukelia ne Europos vienijimosi procesą, tačiau veikiau jos nacionalinių valstybių dezintegraciją; ir kadangi Europa negali atmesti nacionalinių valstybių, kurios sudaro jos stuburą, šių valstybių išardymas yra tapatus Europos sunaikinimui vardan pačios Europos!” Mastrichto sutarties tikslas – Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės – savaime įpareigoja ne tik mus, bet, visų pirma, mūsų valdžią žinoti ES sutartį ir žinoti, ką būtina daryti ginant Lietuvos valstybės ir mūsų piliečių interesus kiekvieną dieną. Ne tik laukiant, kas bus be mūsų nutarta Briuselyje.
Matome, kaip elgiasi pasaulio didieji ir galingieji. Tai patvirtina, įvykiai Afganistane, Irake, Jugoslavijoje, Sirijoje, Ukrainoje, Libijoje, Venesueloje ir ką tik JAV paskelbtas Izraelio okupuotų Sirijai priklausančių Golano aukštumų pripažinimas Izraeliui, kurio nepripažino visos Arabų šalys.
Visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ignoravimas šiandieniniame pasaulyje be protingos ir subalansuotos užsienio politikos Lietuvai gręsia nemaloniomis pasekmėmis. Todėl Lietuvos elgesys ir užsienio politika turi būti išskirtinės atidos ir profesionalumo derinys. Bet ne pasyvus laukimas.
Lietuvos Prezidento rinkimų dalyviai apie tarptautinę politiką praktiškai nekalba. Ir tai yra labai blogai. Turime iš kandidatų į Prezidentus reikalauti konkrečių įsipareigojimų veikti, ne tik gražių pakalbėjimų.