Jau nebe pirmą kartą Seimo narys Povilas Gylys viešai prabyla apie sistemingai puolamą partiją Tvarka ir teisingumas: „Tik Lietuvos „elitiniams“ politologams neaišku, kad partija Tvarka ir teisingumas (PTT) yra mūsų šalies likimu manipuliuojančios grupuotės pagrindinis taikinys. „Drąsos kelias“ aplamdytas, Darbo partijos stubure pastebimi įskilimai. Socialdemokratų partija taip pat yra gerokai apkramtyta, bet iki rinkimų ši partinė struktūra išliks. Ji yra per didelis, kad ir minkštas, amorfinis kąsnis tikriesiems šalies valdytojams.Dabar jėgos sutelktos ir smūgis nukreiptas į „Tvarką ir teisingumą“. Ši partija taikiniu tapo todėl, kad dar drįsta priminti apie kažkada įvykdytą valstybės perversmą, kurio metu iš Prezidento posto buvo nušalintas Rolandas Paksas, kad ji drįsta ginti Tautą, tikrą šeimą, kad ji yra eurorealistė, nes Europos Sąjungoje mato ne tik pliusus, bet ir minusus, ir t.t.
Žodžiu, PTT yra nepatogi. O nepatogias politines jėgas reikia naikinti. Ne konkuruoti su jomis, ne remti jas prie politinės sienos svariais argumentais, bet tiesiog traiškyti. Ir tam tinka visos „po ranka esančios“ priemonės. Tokios, kaip teisėsaugos, ypač STT, atakos, žiniasklaidoje užmaišytos purvo vonios, interpeliacijos ir t.t. Ir, aišku, taip pat klasikinis metodas – vidinių intrigų skatinimas“, – teigiama P.Gylio pranešime žiniasklaidai – Ar „Tvarka ir teisingumas“ atlaikys destrukciją“.
Šią aktualią temą aptaria Juozas Ivanauskas išskirtiniame „Laisvo laikraščio“ interviu su Seimo nariu Audriumi Naku.
– Turbūt pritarsite savo kolegos P. Gylio viešai pareikštai nuomonei, jog vyksta „šalies likimu manipuliuojančios grupuotės“ puolimas prieš bene vienintelę dar likusią „pilnai neapdorotą“ partiją Tvarka ir teisingumas?
– Be abejo, sunku nepastebėti, jog yra vykdomas sisteminis puolimas prieš „tvarkiečius“. Tai patvirtina ir tas pigokas vasario 29 d. suvaidintas spektaklis, kuomet STT „medžiojo“ ir apklausė partijos Tvarka ir teisingumas pirmininką Rolandą Paksą, o iškart po to pačiame Vilniaus centre sulaikė, nusivežė į STT būstinę apklausai „Lietuvos ryto“ redaktorių Gedvydą Vainauską. Prieš keletą metų toks teisėsaugos tarnybų viešųjų ryšių „teatras“ galbūt ir suveikdavo, įtakojant viešąją opiniją, bet dabar tai ne taip gerai veikia. Galėtų sugalvoti kažką naujesnio…
Taigi, politizuotas teisėsaugas puolimas nuolatos vyksta ir, mano galva, veikiant tokiais policiniais metodais norima padaryti, kad partija Tvarka ir teisingumas pagaliau taptų „tvarkinga“, tai yra funkcionuotų kaip eilinė sisteminė partija, tarnaujanti Lietuvos teritoriją kontroliuojantiesiems.
Aš tikrai nemanau, jog tai ideali partija, bet ji dar turi galimybių tapti tam tikra atsvara likusioms sisteminėms parlamentinėms partijoms, kurios šiandien realiai yra valdžioje bei Seime – liberalams, konservatoriams, socdemams, lenkams, „darbiečiams“.
Kaip artimiausiu metu seksis „tvarkiečiams“, tikrai nežinau. Galiu tik pasakyti savo nuomonę, ką aš matau ir kaip įsivaizduoju esamą situaciją. Duotuoju momentu matau ne tik pliusus, bet ir minusus. Bendrai paėmus, partija Tvarka ir teisingumas, sakyčiau, per daug sureikšmina save ir savo problemas.
Savaime suprantama, labai svarbu apsiginti, kai yra puolamas partijos lyderis ir visa partija, tačiau tikrai nevertėtų „tvarkiečiams“ pernelyg ilgai mindžiukuoti nuskriaustojo vietoje. Bet jeigu toks „nuskriaustųjų“ statusas užsitęsia, tai yra blogai pačiai partijai. Ir ypač naudinga konkurentams. Akivaizdu, jog mūsų „šauniosios“ teisėsaugos, specialiųjų tarnybų pradėtas puolimas vyks ne vieną dieną ir ne dvi. Joks rimtas politinis darinys negali visą laiką būti nuskriaustojo pusėje. Tokius dalykus būtina atskirti.
Čia kaip ir kiekvienam žmogui, visi mes turime asmeninių problemų, bet ir yra kažkokie bendri dalykai, tarkim, politikoje – veiksmų programa. Lygiai taip pat ir su partija Tvarka ir teisingumas, kuriai privalu peržengti „nuskriaustųjų“ ribą, nors ir kaip ten juos STT puola, teisingai ar neteisingai vyksta pradėti ikiteisminiai tyrimai. Jeigu „tvarkiečiai“ sugebės į kritišką situaciją pažvelgti kur kas plačiau ir, ilgai nelaukiant, ims aiškiai deklaruoti tai, ką jų manymu reikia padaryti, o ne vien tai, kas yra blogai mūsų valstybėje, tada bus galima teigti, jog šios politinės jėgos pagrindu formuojasi reali atsvara šiuo metu veikiančiai sistemai.
Juk apie tai, kas yra blogai mūsų valstybėje, nesunku sužinoti pasivažinėjus Vilniuje taksi ar nuvarius savo automobilį į bet kokį servisą. Paprasta liaudis labai greitai, glaustai ir gan išraiškingai papasakoja apie tai, kas yra blogai Lietuvoje…
Todėl aš ir sakau, jeigu „tvarkiečiai“ sugebės peržengti „nuskriaustųjų“ ribą, jeigu jie ims deklaruoti esminius dalykus, kurie iš tikrųjų svarbūs šalies gyventojams, kalbės apie tai, ką mes privalome padaryti neatidėliojant, tik tokiu atveju dar yra galimas šios politinės jėgos proveržis.
– Jeigu teisingai supratau, pačiam atrodo, kad partija Tvarka ir teisingumas nepakankamai aiškiai deklaruoja, ką reikėtų daryti nedelsiant?
– Aš manau, jog nėra pakankamai aiškiai deklaruojama valstybei būtiniausių darbų ir veiksmų programa, kadangi asmeniniai šios partijos dalykai per daug užgožia esmines problemas. Tai teigdamas aš turiu omenyje ir 2004 m. „valstybininkų“ grupuotės įvykdytą antikonstitucinį perversmą, prezidento Rolando Pakso nušalinimą iš pareigų. Neginčijamas faktas, tokia neteisybė buvo padaryta Lietuvoj. Labai aiškiai tai matosi ypač dabar, kai visiems gerai žinomi europinių institucijų, Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto priimti sprendimai, kurių Lietuvos politinis „elitas“ atkakliai nevykdo…
– Ir kadangi šios problemos sprendimas politinių oponentų dirbtinai vilkinamas, „tvarkiečiams“ nė neverta laukti, kol bus atkurtos prezidento Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje, juolab dabar, įsibėgint rinkiminei kampanijai?
– Būtent tai aš ir norėjau pasakyti. Pavyzdžiui, konservatoriai, plačiai išreklamavę savo populistinį „Planą Lietuvai“ žada, kad atėję į valdžią padidins pensijas, pakels atlyginimus, pagerins ekonomiką. Ir ko tik nepadarys tie tautos gelbėtojai!.. Jie „viską padarys“, nes elgiasi kaip tikri marginalai, patys didžiausi populistai, gerokai lenkiantys ne tik „darbiečius“, bet gal net ir visas kitas partijas kartu sudėjus.
Žmonės gerai prisimena „darbiečių“ pažadus, jog Lietuvoje minimalus atlyginimas bus 1509 litai. Ir jeigu jau tada, prieš ketverius metus daug kas šaipėsi iš tokių kalbų, tai lyginant su dabartine konservatorių rinkiminių pažadų gelžbetoniniu bloku, populistai „darbiečiai“ tėra nekalta dulkė. Bet koks sutiktas gatvėje pilietis gali imti kliedėti panašiai, kaip dabar, pradėję savo rinkiminę kampaniją, kliedi „tikrieji“ Lietuvos patriotai – konservatoriai.
Visiškai nebūtina konservatorių pavyzdžiu sekti „tvarkiečiams“. Šiuo atveju daug svarbiau pasakyti, kokias problemas pirmiausia reikėtų spręsti mūsų valstybėje. Panašiai kaip sergant vėžiu, atrandamos pačios svarbiausios, problemiškiausios vietos, kurias pirmiausia būtina gydyti. Sakyti, kad mes padidinsime atlyginimą ar pensijas, sumažinsime PVM ar dar labiau padidinsime BVP, tai yra absoliučiai nieko nesakantys dalykai. Savaime suprantama, jog panašaus pobūdžio problemas turi spręsti ekonomistai profesionalai, kuriems tiesiog privalu daryti viską, kad visuomenei būtų geriau.
Na, o politikai pirmiausia turėtų imti spręsti tas problemas, kurios priklauso tik nuo politinės valios ir niekas be politikų negali to padaryti. Problema Nr.1 Lietuvoje, mano nuomone, yra teisėsauga bei reformoms pernokusi visa teisinė struktūra. Visi puikiai žinome, kaip rezonansines bylas tiria dabartinė Generalinė prokuratūra. Seimo nario Povilo Gylio kandidatūros į vidaus reikalų ministrus atmetimas tiesiog idealiai parodė, kiek daug politiškai suinteresuotų pusių siekia įtakoti bei kontroliuoti Vidaus reikalų ministerijos darbą.
Sakyčiau, visa teismų ir teisėsaugos struktūra yra pažeidžiama vėžinės ląstelės. Šios problemos neišsprendus, politikams kalbėti apie minimalių atlyginimų didinimą, kliedėti apie generuojančią ekonomiką ar emigrantų sugrįžimą tikrai neverta, kol visa mūsų valstybė, dėka tokios teisėsaugos, dreifuoja lyg kiauras, skęstantis laivas. Ir tas laivas toliau sėkmingai skęs, kol nebus paliesta labai neretai nusikalstamas veikas vykdanti teisėsauga. Kai teisėsauga taps tokia, kaip Vokietijoje ar Jungtinėse Valstijose, tada ir mes gyvensime kaip vokiečiai ir amerikiečiai.
Kartoju, teisėsauga – tai problema Nr. 1 Lietuvoje. Ir tai visi puikiai supranta, bet jokia sisteminė politinė partija nesiryžta nieko keisti. Ir tik labai nedrąsiai kartais užsimena, kad rimtų problemų teisėsaugos darbe vis dar esama…
Iš esmės reformuotina Lietuvos teisėsaugos struktūra partijai Tvarka ir teisingumas, sakyčiau, labai geras koziris. Net ir šios partijos pavadinimas tam labai tinka. Žinoma, jeigu ši partija yra pasiryžusi tokiam žingsniui. Neabejoju, Lietuvos žmonėms tai labai patiktų.
Kita ne mažiau svarbi problema, ką visi puikiai supranta, ir tai jokia ne paslaptis, kad šita valstybė pastatyta ant melo pamatų. Būtent melas ir visuomenės dezinformacija liejasi laisvai Lietuvoje kiekvieną dieną. Totalus melas apie situaciją šalies viduje ir ypač apie situaciją užsienyje, aptariant opiausias problemas Vakarų Europoje, JAV, „Maidanas“ Ukrainoje, nelegalių migrantų cunamis iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Nesvarbu, kurią sritį bepaimtum, visur pas mus liejasi melas NON STOP kiekvieną dieną. Objektyvus visuomenės informavimas – tai be galo svarbus faktorius, žengiant pirminius žingsnius opiausių problemų, tame tarpe ir teisėsaugos darbo srityje. Nes nesutvarkius kasdienio MELO liejimosi per taip vadinamą nacionalinį transliuotoją LRT, savo kanalais pasiekiančio didžiulę auditoriją, jau nekalbant apie komercinius kanalus, kur tiktai nuo savininkų sąžinės priklauso, ką jie transliuoja.
Tik įsivaizduokime, kas būtų, jeigu per valstybinį transliuotoją LRT mūsų tautiečiai išgirstų tokią informaciją, kokią transliuoja Vakarų valstybės, ir netgi tokią informaciją, kokią gauna Rusijos gyventojai. Patikėkite, „drąsi šalis“ Lietuva taptų visiškai kitokia!..
Apgailėtina, kai toks svarbus informacijos šaltinis kaip valstybinis LRT (čia aš kalbu tik apie politines – informacines ir pramogines laidas, neliečiu antrojo LRT Kultūros kanalo), tėra tik pigi ir provinciali analogiškų Rusijos laidų parodija. Man kaip Lietuvos piliečiui tai labai nemalonu.
Sunku rasti analogą tokiam melo srautui, kuris taip gausiai pilamas ant žmonių galvų kasdien per taip vadinamą „nacionalinį transliuotoją“ LRT. Nesidomėjau Mozambiko ar Naująjosios Zelandijos žiniasklaida, tačiau Europoje nieko panašaus nematau. Tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Be abejo, ir ten yra visko, propagandos, kvailysčių, melagysčių. Bet kokiu atveju, užsienio šalyse kur kas išsamesnė informacija yra pateikiama visuomenei nei Lietuvoje.
Informacinio lauko prasme, lyginant su Ukraina, Lietuva yra visai mažytė. Labai žiauru, kas pastaruoju metu vyksta 46 milijonus gyventojų turinčioje, ES narystės siekiančioje valstybėje, bet netgi Ukrainoje yra laidų ir programų (pvz., Slaviko Šusterio vedamos TV laidos Kijeve), kurios pritraukia milijonines auditorijas, kur gali išgirsti pačias įvairiausias nuomones be jokių cenzūrų. Pasirodo, Ukrainoje yra rengiamos tris valandas trunkančios tiesioginės transliacijos laidos, kuriose gali pasisakyti gan platus spektras politikų, dešinieji radikalai, opozicija, ir ne po minutę, o rėžti ištisus monologus, tačiau vakarietiškoje Lietuvoje, deja, nieko panašaus nėra.
Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, jog visuomenės informavimo sritis yra ypatingai svarbi. Bet kai pasižiūri LRT pagrindines publicistikos laidas, pavyzdžiui, Miliūtės „Teisę žinoti“ ar Jakilaičio „Dėmesio centre“, tai ten nuolat pasirodo keli visiems gerai žinomi veidai, etatiniai kalbėtojai, šnekantys vieną ir tą patį, kad ir kas beįvyktų Lietuvoje ar pasaulyje.
Bene absurdiškiausia, jog tokiose publicistikos laidose, kaip „Teisė žinoti“, iš žmonių ATIMAMA teisė išgirsti kur kas platesnį, įvairių nuomonių spektrą, dažniausiai viskas suvedama į propagandinį modelį „rusai puola“. Pagaliau jau nebesupranti, kas ten ką puola, nes iš TV ekrano liejasi propagandinis melas.
Niekam ne paslaptis, jog didelė dalis Lietuvos auditorijos – tai pagyvenę žmonės, kurie beveik nesinaudoja internetu ir šventai tiki tuo, ką išgirsta LRT žinių laidoje „Panorama“. Mūsų pensininkams LRT tampa lyg kokia ikona. O kitas dalykas, mūsų jaunimas apskritai nesidomi politika. Emigravusieji iš Lietuvos gyvena savo gyvenimus airijose ar anglijose, ir jiems apskritai nedaug terūpi, kas čia pas mus vyksta.
Kitaip tariant, kiekviena civilizuota, demokratiška, teisinė valstybė privalo sukurti tokį informacijos šaltinį, kuris būtų kokybiškas ir pateiktų žmonėms išsamią, objektyvią informaciją, nežiūrint patinka tai kam nors ar ne. Bet kai pasižiūri, tarkim, mano minėtas valstybinio transliuotojo LRT laidas, sakyčiau, tai informacinių laidų parodijos. Tiesiog apgailėtina, kad Lietuva turi tokį „nacionalinį transliuotoją“, kuris absoliučiai neatstovauja nacionalinių interesų!..
Paliečiau tik kelias esmines problemas, išties kritišką situaciją teisėsaugos srityje bei mūsų žiniasklaidoje. Tad jeigu partija Tvarka ir teisingumas iš pagrindų imsis būtent šių problemų, be jokių didelių, populistinių pažadų, tai didžioji dalis visuomenės juos tikrai palaikys. Žmonės tuščių politikų pažadų jau nebenori girdėti. Esu tikras, daugumai žmonių šiandien labiausiai reikia, kad mūsų valstybėje būtų tvraka ir teisingumas. Būtent dėl šių tikslų, siekiant tvarkos ir teisingumo, žmonės dar gali pakentėti.
Tačiau kai visuomenė yra gausiai maitinama šizofreniškomis konservatorių reklamomis, unikaliomis savo bukumu, tada žmonės tiesiog užsidaro. Dauguma tautiečių tampa tiesiog apolitiškais ir net nesiruošia dalyvauti rinkimuose. Apskritai žmonių pasyvumas šiuo metu vykstantiems procesams Lietuvoje ir mūsų valstybės raidai turi labai neigiamos įtakos. Kiekviena padori valdžia turėtų skatinti žmones būti pilietiškais ir politiškais, nesvarbu kokiam lygmeny. Net ir tie, kurie neketina dalyvauti rinkimuose, kurie nebalsuoja rinkimuose, jie vis tiek savotiškai „balsuoja“, savo nedalyvavimu įtakodami galutinius rinkimų rezultatus.
– Vis tiktai, ar nemanote, kad tik ką įvardintas valstybės problemas, kur kas efektyviau būtų galima spręsti, tapus komandos žmogumi, kitaip sakant, pasekus kolegos P. Gylio pavyzdžiu, Audriui Nakui papildyti Tvarkos ir teisingumo frakciją?
– Matyt, tikrai verta apie tai pagalvoti. Nors ir nedidelė „tvarkiečių“ frakcija, bet ji yra valdančioje daugumoje. Todėl, mano galva, tai būtų logiškas ėjimas. Juolab kad Mišri frakcija, kuriai priklausau, tai apskritai jokia frakcija, neturinti savo krypties. Ten susirinko tie, kurie yra niekur ir „ne prie ko“. O kai Seime esi vienas, tai ne kažin ką ir begali nuveikti.
Aš mielai žengčiau tą žingsnį ir prisijungčiau prie Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas, jeigu partijos vadovybei priimtina tai, apie ką esu kalbėjęs interviu pradžioje. Būtent ties šiomis problemomis, ypač teisėsaugos srityje, aš esu pasiryžęs ir dirbčiau pilna koja. Tiesą sakant, man ir pačiam būtų didžiulė parama tie žmonės, kurie šiuo metu yra „tvarkiečių“ frakcijoje. Manau, apsijungimo atveju galėtų vykti abipusiai naudingas, konstruktyvus darbas. Kaip žinote, aš nesu absoliučiai vienas, turiu savo komanda, kuri darbuojasi internetiniame portale ekspertai.eu ir ne tik. Visuomeninės grupės B-3, „Mūsų gretos“, be abejo, galėtų gan efektyviai prisidėti prie bendro darbo „Vardan tos Lietuvos“.
Dėl tokio galimo bendradarbiavimo aš neseniai kalbėjausi Seime su „tvarkiečių“ frakcijos seniūnu Petru Gražuliu. Manau, dabar viskas priklausys nuo partijos Tvarka ir teisingumas vadovybės. Ar jie siekia kažkokių minimalių rezultatų, ar kažko daugiau? Šiuo atveju aš esu maksimalistas.
Mano įvardinti skauduliai kaip trombas, kaip keli kraujo krešuliai valstybės kūne, kurie neleidžia Lietuvai pilnavertiškai egzistuoti. Atlikus būtiną operaciją ir tuos krešulius pašalinus, visi įkvėptume gryno oro ir valstybė po truputėlį pradėtų darytis tikra, save gerbiančia ir kitų gerbiama, nemeluojančia ir teisinga valstybe.
Manau, partija Tvarka ir teisingumas turėtų gerai suprasti, apie ką aš kalbu, ir aktyviai imtis konkrečių veiksmų, net ir veikiant sisteminės „apgulties“, teisėsaugos persekiojimo sąlygomis, o ne kažkada vėliau.
Pavyzdžiui, liberalai žada „Didesnę Lietuvą“, konservatoriai siūlo grandiozinį „Planą Lietuvai“. Visi supranta, kad tai tik tuščios, nelabai išradingų reklamos agentūrų sugalvotos frazės. O kaip jie tuos savo pažadus įgyvendins – nieko konkretaus, vien tiktai tuščios frazės. Bet kadangi aš esu pragmatikas, tai pirmiausia norėčiau imtis tų darbų, apie kuriuos čia kalbėjau. Tai yra būtini pirminiai žingsniai – teisėsaugos bei visuomenės informavimo srityse, be kurių ir visų kitų mūsų valstybės problemų sprendimas nepajudės iš mirties taško.
Dabar tikrai ne tas metas, kai galima taškytis nepagrįstais kaltinimais ar apsiriboti politinių oponentų kritika. Situacija velniškai įtempta. Visa Europa tarsi ant parako statinės. Pastaruoju metu itin suaktyvėjusioje geopolitinėje konfrontacijoje tarp Rytų ir Vakarų niekas negali žinoti, kuo visa tai baigsis. Daugumai europiečių norėtųsi, kad viskas baigtųsi paliaubomis ir galų gale įsivyrautų taika. Tačiau nėra jokių garantijų, kad dviems branduolinėms valstybėms – Rusijai ir JAV pavyks pagaliau rasti taikų sutarimą esminiais geopolitikos klausimais, tarkim, dėl Ukrainos bei „aneksuoto“ Krymo, kur situacija jau antri metai tebėra gan įtempta, arba dėl paliaubų Sirijoje, dėl Artimųjų Rytų, kur siautėja ISIS teroristai, ir t. t.
Tie žmonės, kurie šiandien yra atsakingi už mūsų valstybės likimą, kurie turi valdžios svertus savo rankose, jie turi padaryti viską, kad Lietuva ne tik išliktų po visų tų geopolitinių konfliktų, bet ir turėtų iš to kuo daugiau naudos sau. Lietuva negali laukti, kol šitą teritoriją užvaldys Rytai, Vakarai ar dar kažkas. Tai yra mūsų žemė, kuria pirmiausia mes patys turime rūpintis, puoselėti ir tausoti. Būtent savo valstybę kurti, o ne kažkuo kitu rūpintis, juolab ne „demokratijos eksportu“ Ukrainoje. Todėl ir užsienio politikoje turėtume elgtis kur kas protingiau, išmintingiau, išmokti pagaliau taikiai sugyventi su visais savo kaimynais, ko dabar, deja, nėra.
– Dėkoju už pokalbį.