Iš po nakties apsikrėtusiųjų ir mirusiųjų nuo koronaviruso skaičiavimu Lietuva pradeda kiekvieną naują dieną. Bet yra dar kita pandemijos juodoji statistika, kurios Vyriausybė kol kas nekaupia ar bent neskelbia. Turime tik neoficialią, nustatytą ekonomisto Pauliaus Kunčino ekspertinės grupės: per vieną karantino dieną Lietuva praranda du tūkstančius darbo vietų. Padauginus šį skaičių iš trisdešimties, žodžiai „tragedija“, „katastrofa“ neatrodys per stiprūs.Didžiausias darbdavys – privatus verslas – viltingai sutiko kovo 16 d. Vyriausybės pateiktą ir Seimo patvirtintą ekonomikos skatinimo ir koronaviruso pandemijos sukeltų pasekmių mažinimo planą, kurio skaičiai darė įspūdį: paramai Vyriausybė skirs 2,5 mlrd. eurų, sunkmečiui skolinsis 5 mlrd. eurų. Šį gausybės ragą Lietuva gavo iš Europos Sąjungos, kuri krizės metu atleido fiskalinės politikos varžtus, skirdama 2 trilijonus eurų, iš jų Europos centrinis bankas – 750 mlrd. eurų, Finansinio stabilumo mechanizmas – 500 mlrd. eurų. Teisybės dėlei, Lietuvai sudarant antikrizinį planą dviračio išradinėti nereikėjo – visos ES vyriausybės, rengdamos atsaką „koronos“ sukeltai ekonominei krizei, rėmėsi tais pačiais vadovėliais arba per 2008 m. krizę išmoktomis pamokomis. Todėl Lietuvos planas buvo panašus į kitų ES narių planus, skyrėsi tik skaičiai.
Tačiau šio europietiško krizės įveikimo plano įgyvendinimas – grynai lietuviškas pačia blogiausia šio žodžio prasme. Sakytum, Vyriausybė pakvietė nacionalinį verslą į prašmatnų restoraną, tačiau neleido jam nusiimti apsauginių kaukių ar respiratorių. Gal kas pažįstate Lietuvoje verslininką ar šiaip žmogų, kurį pasiekė bent centas iš tų pažadėtų milijardų, nors jau prasidėjo antras karantino mėnuo?
Aure, Nyderlandų karalystėje pirmieji paramą gavo silpniausieji – individualiai dirbantys žmonės (patentininkai), kuriems per savivaldybes jau išmokėta minimali mėnesio alga (apie 1500 eurų), smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms (iki 250 darbuotojų) išdalintos vienkartinės 4000 eurų paramos (vienintelė sąlyga – įmonė negali būti registruota savininko namuose). Įmonių, kurių pajamos dėl karantino smuko ne mažiau 20 proc., darbuotojams vyriausybė padengia 90 proc. algos. Vyriausybė garantuoja 50 proc. nuo 50 mln. iki 150 mln. eurų banko paskolos. Nekalbant apie visų įmanomų mokesčių atostogas, bankų paskolų grąžinimo terminų, baudų mokėjimo atidėjimus.
Lietuva nėra toks turtingas, tokios galingos didelės ekonomikos kraštas kaip Nyderlandai. Bet ar neturtas trukdo įsivesti paramos skirstymo tvarką? Gal kaip tik atvirkščiai – taupant kiekvieną eurą, nusistatyti pagal verslo sektorius ir segmentus griežtus prioritetus. Ar vėl naudą išsidalins apsukriausieji ir stipriausieji, kurie pirmieji pripuls prie lovio? Be abejo, ir stambusis verslas.
UAB „Invega“ (investicijų ir verslo garantijos), per kurią daugiausia ir bus pumpuojama valstybės parama, reklamavo savo naują smulkiajam ir vidutiniam verslui finansinę priemonę poetišku pavadinimu „Avietė“. Sutelktinėms paskoloms yra skirta 4,6 mln. eurų, palūkanos – komercinės (!). Prieš Velykas „Invega“ buvo gavusi 230 smulkiojo ir vidutinio verslo paraiškų, patenkino – 50. Lietuvoje – 90 tūkst. smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių. Taigi avietė – drambliui.
Ir šalia tokio lėšų bado finansų ministras Vilius Šapoka balandžio 3 d. registruoja nutarimą skirti Ekonomikos ir inovacijų ministerijai 325 mln. eurų. Ministerijai, kuri naikinama (prijungiama), neturi ministro? Lietuvos ekonominę politiką tokiu kritišku metu formuoja reorganizuojama institucija, likusi net be galvos? Šit ir sužinosime prezidento ir valdančiosios daugumos imtynių dėl ekonomikos ir inovacijų ministro kainą. Dar vienas abejotinas prezidento sprendimas: ar laikas buvo keisti valstybės kontrolierių, kai ekonomikos traukimosi metu būtina itin akylai kontroliuoti biudžeto lėšų, o ypač tų, kurių mes neuždirbome (skolintų), panaudojimą?
O kur parlamentinė kontrolė? Anksčiau net dešimteriopai mažesnės sumos negalėjo būti išdalintos be Seimo komitetų ir plenarinio posėdžio filtro. Bet nūnai krizė, nėra kada žaisti demokratinių procedūrų.
Patyliukais, dar iki atslenkant koronavirusui, Ekonomikos ir inovacijų ministerija pasirašė dvi riebias šimtatūkstantines sutartis su viešųjų ryšių agentūromis. Kam nabašninkui viešieji ryšiai, jeigu ministerijos netrukus nebeliks? Akivaizdu, kad paramos dalintojai ruošėsi gynybai.
Bet kol kas nėra kam ruošti plano, kaip sustojus ekonomikai ir prasidėjus masiniams bankrotams, grumsimės su nedarbu, kaip saugosime ar atkursime darbo vietas, kaip mažinsime Lietuvos žmonių kančias, kai šeimos, įkalintos karantino, dramatiškai praranda pajamas. Juk tirpstant mokestinėms įplaukoms ir didėjant biudžeto išlaidoms, ilgai negyvensime skolon. Ar šis Ministrų kabinetas, šis Seimas, šis prezidentas, ši valstybė pasirengę sutikti ekonominę depresiją, kuri jau kieme? Ar ekonominė krizė tik vėl patvirtins Umberto Eko (Eco) ironiją: „Feodalinės ekonomikos laikais buvo vagiama iš turčių ir atiduodama vargšams, o atėjus rinkos ekonomikai vagiama iš vargšų ir atiduodama turčiams.“
Dar keli žodžiai apie ironiją ir avietes. Parodijuojant „Oskarus“ prieš keturis dešimtmečius buvo įsteigtas „Auksinių aviečių“ prizas, kurio niekas nenori gauti – už blogiausią Holivudo metų filmą ir vaidmenis. Būtų apmaudu, jeigu Lietuva vėl pelnytų „Avietę“, kaip ir už 2008 m. krizės įveikimą.
republika.lt