Blogas tas užsienio reikalų ministras ar ambasadorius, kuris nesistengtų pagerinti pasaulio akyse savo atstovaujamos šalies įvaizdžio. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui Lietuvą apdergti per praėjusią savaitę pavyko du su puse karto.
Pirmiausia L.Linkevičius surengė plačiai išreklamuotą vizitą į LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) būstinę pareikšti šiai bendruomenei solidarumo dėl smurto prieš ją ir aptarti susidariusios padėties. Nors policija itin greitai išsiaiškino ir oficialiai paneigė, jog nusikaltėliai veikė prieš LGBT, bet tai ministro nesustabdė: neveikė, bet galėjo veikti. Coming soon.Kokią žinią pasauliui pasiuntė užsienio reikalų ministras? LGBT atstovams Lietuvoje nesaugu, nes čia gyvena niūrūs ir pikti barbarai, seksualinių mažumų už kiekvieno kampo tyko agresyvūs lietuviai.
Puse karto galima pavadinti L.Linkevičiaus išsišokimą dalinant nurodymus Vilniaus merui ir savivaldybės tarybai. Ką tai byloja apie Lietuvą? Apie nebrandžią jos demokratiją, leisgyvę savivaldą, menką politinę kultūrą, nes kiekvienas ministras gali šokdinti net sostinės merą.
Bet svarbiausia – šio nurodymo Vilniaus miestui turinys: kuo skubiau nukabinti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą, nes ministro rankose – nenuginčijami įrodymai, jog jis kolaboravęs su naciais, taigi, prisidėjęs ir prie holokausto.
Neabejotina, šią žinią savo vyriausybėms perdavė visi Vilniuje reziduojantys ambasadoriai: Lietuvoje garbinami nacių talkininkai ir holokausto vykdytojai, tai pripažino pats jos užsienio reikalų ministras.
Keista, jog L.Linkevičių, kuris visuomet atokiai laikėsi nuo vidaus politikos reikalų, ūmai principingumo, kaip ir solidarumo su LGBT, priepuolis ištiko prieš pat popiežiaus Pranciškaus vizitą.
Kaip Užsienio reikalų ministerija pristatė Lietuvą, į kurią buvo nukreiptas viso krikščioniškojo pasaulio dėmesys, plūdo maldininkai ir turistai? Kaip tamsų, atsilikusį ir nesvetingą kraštą, kur persekiojamos seksualinės mažumos ir garbinami nacių parankiniai. Kam dirba Lietuvos užsienio reikalų ministras?
Be abejo, savo karjerai ir užsienio rinkai. L.Linkevičius, visais laikais gebėjęs pritapti prie gerojo pono, nutuokia, kad pavasariop, po rinkimų gali keistis Vyriausybė, todėl žvalgosi į Vakarų sostinių kabinetus, kuriuose stačiai gaudoma kiekviena naujiena apie Rytų ir Vidurio Europoje siautėjančius dešiniuosius radikalus, fašistuojančius politikus ir homofobus.
Tačiau bala nematė „paties riebiausio Lietuvos komjaunuolio“. Tikiuosi, ministras išsakė tik savo, o ne Vyriausybės poziciją, kurios, tiesą sakant, niekad ir nebuvo. Todėl Lietuva visus tuos dešimtmečius po nepriklausomybės atgavimo priversta teisintis ir gintis. Ją prie gėdos stulpo statė tiek svetimi, tiek savi, kaip nūnai L. Linkevičius, kuriam mielai pritartų tūlas mūsų intelektualas, apžvalgininkas ar istorikas.
Antai istorikas Linas Venclauskas, net pristatydamas Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nario Adolfo Damušio knygą, neslepia kritiško žvilgsnio į Laikinosios Vyriausybės laikyseną žydų klausimu: „Padėtis sudėtinga ir įtempta, realiai mąstant, ir sunkiai pakeičiama, todėl galbūt nematyti didelės prasmės energiją švaistyti ten, kur rezultatu abejojama, viską aiškinant stereotipiniu teiginiu – nebuvo galima ką nors padaryti, nors kitų šalių – Danijos, Švedijos, Bulgarijos – elgesys liudija ir kitokio veikimo galimybes“.
Iš tikrųjų „energija buvo švaistoma“, bandant išgelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, lyginami nelyginami dalykai: Švedija – neutrali nepriklausoma valstybė, Bulgarija – fašistinės Vokietijos sąjungininkė, Danija, nors ir okupuota, išsaugojusi savo karalių ir vyriausybę, kuri, kaip neseniai paaiškėjo, savo iniciatyva išsiuntusi (deportavusi) į mirtį 17 tūkstančių žydų.
Tuo tarpu Lietuva naciams buvo Sovietų Sąjungos dalis, savo statusu nesiskirianti nuo Baltarusijos. Hitlerio planuose nebuvo numatyta atkurti Stalino sunaikintos valstybės. Todėl antisovietinis 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos sukilimas nesulaukė Reicho vadovybės mažiausio pritarimo.
Atvirkščiai, sukilimo įkvėpėjas ir organizatorius Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa buvo uždarytas Berlyne namų areštui (paskui iki karo pabaigos internuotas), Lietuvių aktyvistų frontas po pareikšto memorandumo – protesto okupacinei valdžiai nuginkluotas ir išvaikytas, o sukilimo vadovas Leonas Prapuolenis išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą.
Vokietija nepripažino fakto, kad Lietuva 1941 m. birželio 23 d. sukilimu išstojo iš Sovietų Sąjungos (savaime suprantama, niekad nebuvo įstojusi) ir atkūrė nepriklausomą valstybę, visiškai ignoravo ir izoliavo Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio) Laikinąją Vyriausybę, kuri nuolat buvo skundžiama gestapui, kaip pernelyg krikdemiška, simpatizuojanti prancūzų ir anglų demokratijai. Nei Berlyne, nei Kaune nepripažinta Laikinoji Vyriausybė, negalėdama įgyvendinti savo pagrindinio tikslo – Lietuvos suvereniteto, buvo priversta pereiti į pogrindį.
Kova už valstybingumą buvo tęsiama pogrindyje. Antinacinis pogrindis turėjo savo žmones ir vokiečių civilfervaltunge, tokius kaip Jonas Noreika (būsimasis generolas Vėtra) ar švietimo tarėjas Germantas Meškauskas, užtat abu – Štuthofo koncentracijos stovyklos kankiniai.
Sugrįžę sovietai laisvės kovotojus jau naikino ne tik fiziškai, kaip J.Noreiką – generolą Vėtrą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, ar Juozą Lukšą, bet ir dvasiškai, ištisus dešimtmečius visais įmanomais būdais ir kanalais jiems klijuodami nacių kolaborantų, atsakingų už masines žydų žudynes Lietuvoje, etiketes. Taip buvo kompromituojama pati nepriklausomos valstybės idėja. Šie KGB dezinformacijos šaltiniai užsienyje ir net Lietuvoje kritiškai neperžiūrėti ir neįvertinti iki šiol.
Tai galėtų padaryti bent Lietuvos atkurtos valstybės 100-mečio proga Vyriausybės suburta rimtų istorikų darbo grupė, kuri, nesitenkindama NKVD/KGB šaltiniais, iš esmės imtųsi antinacinio pogrindžio tyrimo, tikrų nepaneigiamų dokumentų paieškos ir klastočių identifikavimo.
Tokiam save gerbiančios valstybės žingsniui, kuris sumažintų visuomenės nesantarvę ir nesusikalbėjimą, galėtų įkvėpti popiežiaus Pranciškaus padrąsinantys žodžiai mums: „O šita tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų himno eilutė „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.“ Mes neturime ko gėdytis.
respublika.lt