Nepaprastai jaudinanti daina, skirta išėjusiems. Rusų k.
https://www.youtube.com/watch?v=YiUqHAwnitE
Adomo Mickevičiaus poemos VĖLINĖS I d. (įvadas)
VĖLINĖS. Tai – pavadinimas iškilmingų apeigų, kurias ir šiandien paprasti žmonės atlieka daugelyje Lietuvos, Prūsijos ir Kuršo apskričių1 vėlių arba iš viso mirusių protėvių atminimui. Šios apeigos savo šaknimis siekia pagonystės laikus ir vadinosi kadaise „ožio švente“ , kuriai vadovavo Koźlarz3 , Huslar, Guślarz, kartu žynys ir poetas (gęślarz).
. Mūsų laikais, kai apsišvietę dvasininkai ir valdžia stengiasi išgyvendinti šitą paprotį, susijusį su prietaringomis apeigomis ir smerktinomis pagonystės liekanomis, žmonės švenčia Vėlines slaptai koplyčiose arba tuščiuose namuose netoli kapinių. Ten paprastai paliekama įvairiausių valgymų, gėrimų, vaisių ir iššaukiamos mirusiųjų vėlės. Įsidėmėtina, kad paprotį vaišinti mirusiuosius, atrodo, turėjo visi stabmeldžiai – senojoje Graikijoje Homero laikais, Skandinavijoje, Rytuose ir iki šiol tebeturi Naujojo pasaulio salose5 . Mūsų Vėlinės turi tą ypatybę, kad čia pagoniškos apeigos yra sumišę su krikščioniškosios religijos vaizdiniais, juoba kad ir ši šventė beveik sutampa su tų apeigų laiku. Žmonės tiki, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvina vėlėms skaistyklos kančias. Toks dievobaimingas šventės tikslas, nuošali vieta, nakties metas, fantastiškos apeigos kadaise smarkiai veikė mano vaizduotę; klausiausi pasakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais, ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku būdu vaizdingai išreikštą mokslą. Ši poema parašyta panašia forma, o apeiginės giesmės, užkeikimai ir inkantacijos6 daugiausia yra tikri, kai kurie net pažodžiui paimti iš liaudies poezijos.
Iš lenkų k. verte Justinas Marcinkevičius
Vėlìnės (Vė̃linės) arba Ilgės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bei kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.
Ant kapų degamos žvakutės
Vėlines šventė dar pagonys. Jie dažydavo kiaušinius raudonai irjuodai, nešdavo juos ant kapų ir tikėdavosi, kad tai atneš jiems gerąderlių ar dar ką nors.
Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Šis paprotys išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimo. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivisbūdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.
Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“,tai yra, nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų. (Vikipedia)
Nuotr.: Ginkūnų kapinės per 2010m.Vėlines