Prieš dvidešimt šešerius metus, 1991 m. rugpjūčio 21 dieną, žlugo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Po keturių mėnesių subyrėjo ir Sovietų Sąjunga.Tačiau ankstyvą rugpjūčio 19-osios rytą viso to dar nežinota. Kad vyksta kai kas itin reikšmingo, buvo aišku vos įjungus televizorių – tokiu paros metu rodomas „Gulbių ežeras“ nieko gero nežadėjo.
Neilgai trukus buvo pranešta, jog Michailas Gorbačiovas pasitraukia iš SSRS prezidento pareigų „dėl sveikatos priežasčių“. Valdžią perėmęs ir ypatingąją padėtį paskelbęs aštuonių narių Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) perskaitė pranešimą, kuriame, be kita ko, sakoma, kad M.Gorbačiovo reformos patekusios į aklavietę.
Į Maskvos gatves išriedėjo tankai, o į aikštes ėmė rinktis žmonės. Kai Borisas Jelcinas, sovietinės Rusijos respublikos prezidentas, užsiropštęs ant tanko rėžė liepsningą kalbą ragindamas visuomenę nepaklusti, tūkstančiai maskviečių liko budėti prie Baltųjų rūmų.
Ir Maskvoje, ir Vilniuje buvo aišku, kad tomis dienomis sprendžiasi ne tik Lietuvos Nepriklausomybės, bet ir visos imperijos – nusilpusios, bet vis dar pavojingos – likimas. Savo tikslo – sustabdyti ant visiškos politinės teisinės nepriklausomybės slenksčio stovinčias respublikas – pučistai net neslėpė.
Jūsų dėmesiui siūlome Zenono Langaičio 1991 m. rugpjūčio 19 dieną filmuotus kadrus iš Lietuvos Seimo prieigų, kur gynėjai ir civiliai rinkosi budėti aiškiai suvokdami, koks pavojus iškilo Lietuvos atkurtai nepriklausomybei, ir kokios jų, beginklių, galimybės ją apginti.
tiesos.lt