Vakar kolega Arkadijus Vinokuras savo FB paskyroje „visiems J. Noreikos gynėjams“ parodė pirštu į politinį pareiškimą, kurį padarė dalis Tarptautinės komisijos sovietų ir nacių nusikaltimams įvertinti narių ir „išsikvietė ant kilimėlio“ mane, Arvydą Anušauską, Arūną Bubnį, Vytautą Sinicą, Teresę Birutę Burauskaitę „pasiaiškinti“. 
Vakar neturėjau laiko. Šiandien, jeigu Arkadijui įdomi mano nuomonė, ją čia pateiksiu. Tik nežadu leistis į „diskusijas“ ir tolimesnius „apsikeitinėjimus“ nuomonėmis, kadangi, kaip matyti iš pokalbių FB sienoje su Arvydu Anušausku ir Arūnu Bubniu, Arkadijus turi daug laiko ir nesustoja, jeigu jo žodis nėra „paskutinis“. Todėl išsyk palieku jam teisę padaryti dar vieną pareiškimą po šituo mano komentaru, bet tęsti „polemikos“ nežadu, nes turiu įdomesnių ir naudingesnių užsiėmimų negu tušti ginčai FB.
Taigi, ad rem.
Kiekviena viešoji raiška, įskaitant vertinimus, taip pat yra atvira vertinimams. Šališkų vertinimų ar teisines normas laužančių veiksmų ypatybė yra ta, kad tokiais atvejais visų pirma nukenčia vertintojų ar smurtautojų reputacija. J. Noreikos lentos daužytojas – geriausias pavyzdys. Jis ne tik sugriovė savo asmeninę reputaciją, bet sykiu sudavė smūgį ir įvaizdžiui J. Noreikos kritikų, reiškusių tam išpuoliui tylų pritarimą ar net atvirai džiūgavusių dėl šio vandalizmo akto. Kiek tai dera su teisinės valstybės piliečių elgesiu, manau, kiekvienam teisės primatą gerbiančiam žmogui yra aišku.
Minėtosios komisijos nariai šiuo pareiškimu savo reputaciją iš esmės pastatė po vandalo kūjo smūgiu. Kodėl? Todėl, kad šiuo atveju jie pasireiškė ne kaip mokslininkai-tyrėjai, bet kaip kažkieno politinius interesus aptarnaujantys asistentai. Jau A. Anušauskas teisingai atkreipė dėmesį: tai joks naujas „tyrimas“, paremtas atitinkamu įrodymų arsenalu bei deramomis priėmimo procedūromis, o tik skubotai pareikšta grupės asmenų nuomonė, kuri nebuvo paslaptis ir be to pareiškimo.
Šioje situacijoje, jeigu jie norėjo veikti kaip mokslininkai, mažų mažiausiai turėjo išlaikyti pauzę, kol padėtis teisinėmis priemonėmis bus sugrąžinta į buvusią iki vandališkojo išpuolio. Bet jie neišlaikė. Smeigėsi įsiterpti į išskirtinai teisinį procesą ir daryti politinį spaudimą miesto vadovybei (Remigijus Šimašius), apsisprendusiai elgtis teisiškai korektiškai, nepriekaištingai viešosios tvarkos užtikrinimo mieste atžvilgiu.
Dar daugiau. Šis pareiškimas yra orientuotas ir kaip politinio spaudimo priemonė būsimam apeliaciniam teismui. Kadangi ieškovo, kaip skelbiama, netenkina priimtas teismo sprendimas ir jis nutartį žada skųsti toliau. Neatmestina prielaida, kad vandališkas išpuolis buvo beatodairiška desperacijos išraiška ir netiesioginis atsakas į teismo sprendimą bei pastanga visuomenę įbauginti.
Taigi, komisijos nariai į šį procesą jungiasi ir jau iš anksto mėgina daryti poveikį bei ruošia viešąją opiniją nutarties „peržiūrėjimui“. Tai visiškai priešinga LGGTC laikysenai, kuris kaip tik stengėsi išvengti poveikio teismui, susilaikydamas nuo viešų vertinimų ir pasisakymų, kol vyko teismo procesas.
Dėl šių priežasčių pareiškimas negali būti vertinamas kitaip, kaip politinis įrankis beatodairiškai siekti politinių tikslų, nesivaržant netgi stotis ant tos pačios platformos, ant kurios stovi teisinius valstybės pagrindus niekinantys asmenys.
Šis pareiškimas vargu ar bus naudingas visuomenės konsolidavimui, susipratimo tarp jos grupių paieškai. Greičiau priešingai. Jis toliau eskaluos įtampas ir visuomeninę priešpriešą, kadangi netiesiogiai skatina dvigubų moralinių standartų taikymą – tie komisijos nariai neprotestuoja prieš atminimo lentas kur kas didesniu laipsniu į kolaboravimą su okupaciniais režimais įsitraukusiems asmenims: J. Noreikos išdavikei ir iš esmės jo mirties kaltininkei V. Valsiūnienei (Vilniuje), Kauno geto policijos viršininkui J. Zupavičiui (Kaune), Kauno geto judenrato pirmininkui E. Elkesui (Kaune), Kaniukų kaimo skerdynių dalyviui A. Kovneriui (Vilniuje). Iškreipiant istorinę tiesą ir paminant teisingumą šie žmonės ten pristatomi kaip „poetai“, „žydų gelbėtojai“, „pasipriešinimo dalyviai“, „rašytojai“.
O dėl pačios pareiškimo vertės? Na, žmonės turi nuomonę. Ją pareiškė. Daug kas asmeniškai ir kolektyviškai nuomones reiškia. Kiti turi kitą nuomonę. Kodėl S. Sužiedėlio, Š. Liekio ar E. Zingerio nuomonė yra vertingesnė, tarkime, už A. Anušausko, A. Bubnio, R. Zizo ar kitų? Tai yra tiesioginis prieštaravimas Europos Parlamento rezoliucijai „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kurioje pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“, „nepaisant to, profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“ (visą rezoliuciją skaitykite ČIA).
