Skiriu ir tiems, kam tikrai rūpi Lietuvos užsienio politika, ir tiems, kurie myli Gabrieliaus Landsbergio eksperimentus. Ateityje, pažadu, bus daugiau pavardžių, pavyzdžių ir istorijų, kurios gali būti įdomios žiniasklaidai, rinkėjams, teisėsaugai.
Visas tekstas – 15min.lt
„Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo kitos tokios Seimo kadencijos, kuri mūsų užsienio ir saugumo politiką būtų iki tokio absurdo lygio pavertusi neapgalvotu, naiviu ir tiesiog kvailu eksperimentu.
Tėvynės sąjungos vyriausybės programą 2020 m. įrašytas pažadas užsiimti „vertybine geopolitika“ nubloškė mūsų užsienio reikalus į tokį politikos atliekų sąvartyną, kad iš jo vis dar kapanojamės. Smardžiai ir kol kas – gana nesėkmingai.
Beje, stebina tai, kad kapanojamės gana vangiai. Susidaro įspūdis (tikėkimės, klaidingas), kad pernai išrinkta valdžia bijo pasirodyti mažiau „patriotiška“, mažiau „vanagiška“, nei prieš tai buvusi, todėl per daug net ir nesistengia nei keisti diskredituoto vektoriaus, nei taisyti eksperimentinės (šis žodis labiausiai tinka tam, kas įvyko) 2020–2024 m. užsienio politikos klaidų.
Jau daugiau nei pusę metų kalbama apie santykių su Kinija atkūrimą, bet žodžiai kol kas nevirto nei kūnu, nei tokia kūno dalimi, kurią būtų galima rodyti be figos lapo ir gėdos jausmo. Baisimės tuo absurdu, kurio dalimi pavirtome pataikaudami galimai korumpuotai ir galimai prorusiškai Balatarusijos opozicijai, bet nieko nedarome, kad ši situacija keistųsi.
Ir svarbiausia – toliau kariaujame visais tais nereikalingais frontais, kuriuos atidarėme, vadovaujami vėjavaikiško, įsimylėjusio save ir savo paaugliškas fantazijas užsienio politikos diskotekos didžėjaus 2020–2024 metais.
Šildės miesto kvailiai
Štai Amerika atvirai pripažįsta, kad jau negali, kitaip nei šaltojo karo metais, kariauti dviem su puse fronto – su dviem didelėmis pasaulio galiomis ir viena mažesne. Tačiau tai, ko negali Amerika, pasirodo, gali konservatorių „vertybinės politikos“ užturbinta Lietuva. Mes atsidarėme kaip tik tuos du su puse fronto, kurių JAV karo atveju tiesiog nebegalėtų sau leisti.
Po buvusios vyriausybės rengtų demaršų ir parodomųjų veiksmų nebeturime ambasadų nei Maskvoje (antirusiška Čekija – turi; antirusiška Lenkija – turi; antirusiška Suomija – irgi turi; mes – ne), nei Pekine, nei Minske. Šiuo atžvilgiu mūsų Rytų politika – tai pirmiausia Rytų politikos neturėjimas.
Problemas, kurios mums nepatinka, mes, užuot sprendę, tiesiog „atšaukiame“. Kaip ambasadorius. Amerika turi cancel culture, o mes turime cancel policy.
Mūsų užsienio ir saugumo politika kartais skamba kaip ištrauka iš vokiečių liaudies pasakos apie Šildės miestelio kvailius, kurie įsitikinę, kad yra patys gudriausi, išradingiausi ir išmaniausi, educated ir vaccinated, bet vieną po kitos daro visiškas nesąmones ir kvailystes. Gal ir mes esame tokie patys Schildbürger, tik made in Litauen?
Ne paslaptis, jog ambasados tarnauja tikrai ne tam, kad parodytume, jog labai draugaujame su valstybėmis, kuriose jas esame atidarę. Diplomatinių atstovybių paskirtis – daug platesnė. Tai nėra vien formalus atstovavimas, konsulinės paslaugos ir ryšių mezgimas. Labai svarbi diplomatinių atstovybių funkciją – informacinė. Ir šiuo požiūriu savo „vertybinės geopolitikos“ dėka mes dabar tapome kurti ir akli tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek Kinijoje.
Ačiū 2020–2024 metų kadencijos eksperimentatoriams. Ačiū ir tiems, kurie per daugiau nei 8 valdymo mėnesius šįmet nesugebėjo ištaisyti net ir tų akis badančių klaidų, kurias padarė anos kadencijos komjaunuoliai, lengva ranka įvedę nepagrįstus ribojimus mūsų šalies eksportuotojams. Nes iš didelio noro atrodyti didžiausiais Lietuvos patriotais tie blizgias ego plunksnas pasikedenę URM povai kenkė net nekaltas prekes į kokią nors Argentiną eksportavusioms mūsų įmonėms.
O dėl informacijos ir Rytų politikos neturėjimo, praradus ambasadas Rytuose, yra net pasakojimas, kurio šaltiniu nesidalinsiu ir pateiksiu kaip hipotetinį atvejį.
Kai jau buvome atšaukę ambasadorių iš Maskvos ir likę iš esmės su viena buvusios ambasados darbuotoja, įvyko Prigožino maištas. Prigožino sukilėliai judėjo Maskvos link. Mūsų URM pabandė išsiaiškinti su tuo vieninteliu žmogumi, kas ten vyksta. Paprašė, kad pasidomėtų, pasižvalgytų. Po kiek laiko tas žmogus pranešė: „Apėjau aplink pastatą. Regis, nieko ypatinga nevyksta“.
Šai tokia ta mūsų Rytų analitika ir politika. Ne menkesnis marazmas – santykiuose su Kinija. Pažeidėme 1991 m. tarpvalstybinę sutartį, suteikdami Taivano atstovybei šios sutarties nenumatomą statusą. Kodėl taip pasielgėme?
Todėl, kad Šildės miestelio durniai raudonomis kojinėmis tuometėje URM vadovybėje eilinį kartą norėjo pasipurenti savo poviškas plunksnas ir pasidemonstuoti, kaip Lietuva Amerikos pusėje kovoja už demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje. Amerika tik gūžtelėjo pečiais, nustebusi ir prajuokinta, o Lietuva susimovė taip, kad maža nepasirodė.
Dabartinės kadencijos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas ambasadorius Remigijus Motuzas yra viešai pripažinęs, kad dėl anuomet pridarytų nesąmonių dabar esame virtę tų nesąmonių įkaitais. Bet gal jau laikas išlaisvinti įkaitus? Šįmet gruodi sukaks lygiai metai, kai dirba nauja valdžia.
Klausimų kyla ne tik dėl Kinijos ar Rusijos, bet ir dėl mūsų prioritetų, ir dėl kaimyninės Baltarusijos, kurios kaimynystę, turėjusią ir didelių minusų, ir šiokių tokių ekonominių pliusų, pavertėme tokia kaimynyste, kuri dabar turi tik riebių minusų.
Įsileidome ir suteikėme diplomatinį statusą net padėkoti Lietuvai, kai reikia, nesugebančiai veikėjai, kurios reputacija, labai švelniai kalbant, nėra gera ir iš kurios Lietuvai – jokios naudos. Mūsų ritualiniai šokiai aplink tokius abejotinos reputacijos ir prasmės objektus, kaip EHU ir Sviatlana C., vėl verčia prisiminti vokiečių pasaką apie Šildės miestelio silpnapročius.
Jei galvojame apie prioritetus, tai kas duoda daugiau naudos mūsų nacionaliniam saugumui ir interesui: biudžeto pajamos iš didesnės Klaipėdos uosto apkrovos, kurias galima panaudoti kariuomenės poreikiams, ar prezidente kažkada netapusi moteris, ištekėjusi už prorusiško vyro, kuris irgi kažkada netapo prezidentu?
Čia verta prisiminti Indijos užsienio reikalų ministerijos atsakymą JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kai šis apkaltino Delį perkant Rusijos naftą. Indai atkreipė dėmesį, kad net Europos sostinių vanagiška retorika Rusijos atžvilgiu netrukdo joms pirkti nei rusiškų suskystintų dujų, nei rusiškų trąšų.
Kitaip tariant, mūsų „vertybinės geopolitikos“ vingiai sukūrė tokią absurdišką situacija, kai, kovodami su Rusija, šauname kažkodėl ne į ją, o į savo nuosavą koją, prarasdami ambasadą ten, kur jos šiaip jau reikia ir kur ją turi ir Helsinkis, ir Praha, ir Varšuva; taip pat šauname sau į koją, susigadindami santykius su Kinija ir tenkindamiesi tokia situacija, kai Taivanui į mus tiesiog giliai nusispjauti. Panašiai – ir su Baltarusijos trąšomis, kurių tranzitas gerokai pildė mūsų biužetą: Europa rusiškas trąšas perka, o mes baltarusiškų trąšų nebepraleidžiame.
Tai kas mes eame po viso šito? Šildės miestelio „vertybiniai“ idiotai? Ar absoliučiai diskreditavusios save užsienio politikos įkaitai, kaip sakė R. Motuzas? Ir kas toliau? Kur nors pajudėjome? Kurias nors klaidas gal ištaisėme? Pasidarėme reikiamas išvadas, atlikome namų darbus, leidžiančius grįžti iš vadinamosios „vertybinės“ į sveiko proto politiką?
Nepanašu į tai. Užtat nuolat matome ir girdime, kaip savo tariamą aukštą moralę iš Seimo tribūnų mėgstantys pareklamuoti politikai aštuonis mėnesius, užuot užsiėmę rimtais darbais ir ištaisę senas klaidas, taškėsi seilėmis, rėkaudami apie kolegų nuodėmes, skeletus spintose, menamą būtinybę skraidinti šv. Marių specialiais reisais už mokesčių mokėtojų pinigus arba neįtikusią Ingos Ruginienės lietuvių kalbą.“
Artimiausiu metu – ne tik tekstai apie mūsų keistą užsienio (saugumo) politiką, bet ir (labai noriu tikėtis) – permainos.
Stebėkite, skaitykite, klauskite.
pozicija.org