Statistika rodo, kad 7 proc. skalūnų dujų gręžinių yra nehermetiški, o daugelyje jų nehermetiškumas ir pratekėjimai labai dideli. Tai reiškia, kad iš eksploatuojamų skalūnų sluoksnių į geriamojo vandens sluoksnius veržiasi dujos ir toksiškas hidraulinio plėšymo skystis. Nuotraukoje – skalūnų gavybos vietos JAV.
2013 metų kovo 19 dieną „Tauragės žiniose“ buvo publikuoti UAB „LL investicijos“ parengti „Atsakymai į gyventojams rūpimus klausimus apie naftos bei dujų gavybą“. Atsakymus pateikė neįvardyti „įmonėje dirbantys kvalifikuoti specialistai, turintys itin daug patirties hidraulinio uolienų plėšymo procese“. Aš pažįstu ir gerbiu daugelį savo kolegų naftininkų ir visiškai suprantu, kodėl tie pateikti atsakymai yra anoniminiai – nė vienas save gerbiantis, sąžinės turintis specialistas nepasirašytų po tokiu klaidinančiu tekstu.
Jokiu būdu negalima teigti, kad „LL investicijų“ atsakymuose nėra tiesos. Jos galbūt yra net tiek, kiek gryno švaraus vandens yra tame hidraulinio plėšymo skystyje, kurio sudėtis pateikta straipsnyje, o visa kita – tik keli procentai netiesos. Čia panašus atvejis kaip su žiurkių nuodais, kurie iš esmės atrodytų puikus maistinis produktas, mat jo sudėtyje yra 99,99 proc. maistinių kviečių grūdų ir tiktai 0,005 proc. flokumafeno ir 0,0002 proc. alfa-cipermetrino. Užtenka tos mažos dozės nuodų, kad grūdus ar hidraulinio plėšymo skystį padarytum nuodingus, tereikia šaukšto deguto medaus statinėje, kad medus pasidarytų neskanus, arba pakanka į tiesą įmaišyti šiek tiek melo, nutylėti faktus arba juos iškraipyti, kad tiesa taptų net nebepanaši į tiesą. Reikia pasakyti, kad atsakymų autoriai puikiai išmano ne tik nuodų, bet ir melo įmaišymo technologijas.
Pradėkime nuo atsakymo į pirmąjį klausimą: “Ar nebus užnuodytas vanduo ir dirvožemis atliekant angliavandenilių išteklių paieškos ir gavybos darbus?” Pats klausimas jau yra klaidinantis, kaip ir visi kiti klausimai, nes visur į vieną po terminu „angliavandenilių gavyba“ yra suplakami labai skirtingi, nesulyginami dalykai: įprastinė angliavandenilių (naftos ir dujų) gavyba iš laidžių poringų uolienų ir netradicinė dujų gavyba iš nelaidžių molio skalūnų ir argilitų. Bet apie skirtumus vėliau, o dabar apie “LL investicijų” atsakymą, kuris skamba taip: “Ne. Niekas nebus užnuodyta. Tiek vanduo, tiek dirvožemis išliks tokios pačios kokybės, kokios buvo prieš pradedant angliavandenilių išteklių paieškos ir gavybos darbus. Pagrindinė gruntinių vandenų apsaugos priemonė yra tinkamai suprojektuotas ir įrengtas gręžinys.”
Taigi, “LL investicijos” garantuoja, kad jokio vandens užteršimo nebus ir negali būti. Įdomu, kuo paremtas toks tvirtinimas, kokiais faktais? Atsakymuose rašoma, kad per pastaruosius žvalgybos ir naftos gavybos metus jokių nelaimių neįvyko, nebuvo padaryta jokios reikšmingos žalos gamtai, žmonėms. Neaišku, ką atsakymų autoriai laiko nelaime, kokia žala gamtai, jų nuomone, yra reikšminga, o kokia nereikšminga? Man per daugiau nei 25 metus dirbant naftos žvalgybos ir gavybos sferoje teko matyti ir nevaldomą naftos fontaną, ir sudegusį gręžimo bokštą, ir ne vieną naftos išsiliejimą, buvo vamzdynų avarijų, per kurias įvyko požeminiai išsiliejimai, buvo ir ne vienas gręžinių apsauginių kolonų nehermetiškumo atvejis.
Kalbos apie tinkamą gręžinio suprojektavimą ir įrengimą, kitaip sakant, apsauginių kolonų nuleidimą ir patikimą jų užcementavimą, kaip garantuotą priemonę, apsaugančią nuo vandens užteršimo, verčia abejoti “LL investicijų” kompetencija ar sąžiningumu. Pirma, cementavimo kokybę dažnai lemia geologinės sąlygos. Lietuvoje labai dažnai, prasigręžus į vandeningas kaverningas Permo uolienas, įvyksta visiškas gręžimo skiedinio sugėrimas į jas. Nuleidus apsauginę technikinę koloną, kokybiškas, hermetiškas cementavimas yra beveik neįmanomas dėl gręžinio griuvimo ir cemento skiedinio susigėrimo į kavernas. Viršutiniai geriamojo vandens sluoksniai faktiškai lieka neizoliuoti nuo apačioje esančių sūrimų, taip pat ir nuo naftingų sluoksnių.
Antra. Jeigu net neįvyksta geologinių komplikacijų, kaip rodo apsauginių kolonų cementometrijos tyrimai, tik atskiruose intervaluose cementas gerai sulimpa su apsaugine kolona, o cemento idealus sulipimas su uoliena, padengta irstančiu praplovimo skiedinio sluoksniu, vargu ar išvis įmanomas. Yra ir faktai. JAV, Pensilvanijos valstijoje, atlikta skalūnų dujų gręžinių inspekcija parodė, kad daugiau kaip 7 proc. skalūnų dujų gręžinių yra nehermetiški, o daugelyje jų nehermetiškumas ir pratekėjimai labai dideli. Iš eksploatuojamų skalūnų sluoksnių per nehermetišką apsauginių kolonų cementą į geriamojo vandens sluoksnius veržiasi dujos ir toksiškas hidraulinio plėšymo skystis (žr. http://catskillcitizens.org/learnmore/PSECementFailureCausesRateAnalysisIngraffea.pdf; http://www.desmogblog.com/2013/03/05/pennsylvania-failing-sanction-drillers-fracked-well-failures). Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl skalūnų dujų eksploatacijos rajonuose gyvenantiems žmonėms iš geriamojo vandens čiaupų teka nuodingas, degus skystis.
Kaip jau buvo minėta, mano kolegos suplaka į vieną tradicinę ir netradicinę (iš molio skalūnų) angliavandenilių gavybą. Taip, ir vienu, ir kitu atveju gręžiami gręžiniai, tradicinėje naftos ir dujų gavyboje, kaip ir netradicinėje, gali būti gręžiamos horizontalios atšakos, daromas hidraulinis uolienų plėšymas, bet, išgaunant dujas iš skalūnų, itin skiriasi darbų mastai. Tą skirtumą lemia tai, kad skalūnų dujos yra išgaunamos iš nelaidžių, beveik neporingų uolienų, ir tam, kad būtų išgautas toks pat dujų kiekis, kaip iš įprastinių poringų uolienų, reikia išgręžti apie 50 kartų didesnį skaičių gręžinių. Filtracijos plotui padidinti gręžiniai turi būti horizontalūs, o uoliena, kurioje yra skalūnų dujų, turi būti suardoma hidrauliniu plėšymu.
1 kvadratinio kilometro plote paprastai gręžiami 1-5 gręžiniai su iki 2 km ilgio horizontaliomis atšakomis per skalūnų sluoksnį. Faktiškai visas skalūnų paplitimo plotas išgręžiojamas panašiu į požeminius melioracijos kanalus tinklu. Padaromi pradiniai plyšiai sprogdinant, o vėliau suardomas ir uolienos sluoksnis, pumpuojant didžiuliu slėgiu milžiniškus kiekius hidraulinio praplėšimo skysčio. Lietuvos mokslininkų duomenimis (LMA. Komisijos dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai vertinimo išvados), dujų turintys skalūnai Lietuvoje yra paplitę 15 000 kvadratinių kilometrų plote (ketvirtadalis Lietuvos teritorijos). Taigi, gavybai gali reikėti keliolikos tūkstančių gręžinių. O pagal statistiką 7 proc. jų yra nehermetiški!
Būtina pabrėžti, kad gręžinio nehermetiškumas (nehermetiškų gręžinių skaičius ir nehermetiškumo mastas) priklauso ir nuo laiko. Natūralu, kad laikui bėgant vyksta apsauginių plieninių kolonų korozija, cementinio žiedo skeldėjimas, irimas. Gręžinys tampa skyle, kuri jungia sluoksnius su skirtingais slėgiais, vandens mineralizacijomis. Kadangi apačioje esančių sūrimų sluoksnių slėgis yra didesnis negu aukščiau slūgsančių, tai didelės mineralizacijos vanduo gręžskyle neišvengiamai pradės tekėti į aukščiau esančius geriamojo vandens sluoksnius. Skalūnų dujų gavybos atveju turėsime tūkstančius tokių skylių, per kurias į geriamojo vandens sluoksnius plūs ne tik sūrimai, bet ir dujos, ir toksinės hidraulinio plėšymo skysčio medžiagos…
„LL investicijos“ savo atsakymuose pateikė vieno naftos gręžinio gavybos intensifikacijai daryto hidraulinio plėšymo skysčio kiekį ir sudėtį. Bet tai vėlgi klaidinanti informacija, nes, darant hidraulinį skalūnų plėšymą, būtina naudoti didesnį skaičių chemikalų rūšių, kurių dauguma yra ypač toksiški, turintys kancerogeninių ir mutageninių savybių, nesuyrantys ilgą laiką. Be to, skirtingai nuo įprastinių gręžinių, darant hidraulinį plėšymą skalūnuose, naudojama ne apie 200 kubinių metrų, o 100 kartų daugiau – nuo 15 000 iki 45 000 kubinių metrų toksiško hidraulinio plėšymo skysčio vienam gręžiniui. Pradėjus dujų gavybą apie 50 procentų šių nuodų lieka uolienose ir teršia žemės gelmes bei vandenis, kita dalis su dujomis grįžta į žemės paviršių ir teršia orą, gruntinius bei paviršinius vandenis. Net vieno gręžinio nuodų kiekis atrodo kraupiai, o ką jau sakyti apie pramoninę skalūnų dujų gavybą iš tūkstančių gręžinių – turėsime dešimtis milijonų tonų toksinių medžiagų po žeme ir tiek pat paviršiuje. Ką su jomis daryti? Niekas pasaulyje neturi supratimo, kaip tokius kiekius utilizuoti, neutralizuoti. Ar darysime taip, kaip daro Chevronas ir kitos skalūnų dujas išgaunančios kompanijos – paliksime tyvuliuojančius nuodų ežerus, pilsime juos į upes, jūrą? O kur kelsimės gyventi, kai Lietuva bus tam nebetinkama?
„LL investicijos“, remdamosi Europos Sąjunga, aplinkosaugos ekspertais ir specialistais, teigia, kad tokia veikla nekelia grėsmės nei žmonėms, nei gamtai, nei kraštovaizdžiui. Bet kodėl skalūnų dujų entuziastai nesiteikė savo atsakymuose pateikti jokios nuorodos į ES dokumentus ar įvardyti nors kokį aplinkosaugos ekspertą ar specialistą, kalbantį apie skalūnų dujų gavybos nepavojingumą aplinkai ir žmonėms? Nepateikė, nes, matyt, nėra tokių dokumentų, nėra ir tokių ekspertų bei specialistų. Rimtas specialistas ar ekspertas nepliurps tokių nesąmonių.
Yra trys Europos Parlamento ir Europos Komisijos užsakymu parengtos studijos, kuriose įvertintos skalūnų dujų gavybos rizikos, poveikis aplinkai ir galima skalūnų dujų gavybos ekonominė nauda (žr. http://ec.europa.eu/environment/integration/energy/pdf/fracking%20study.pdf; http://www.europarl.europa.eu/committees/en/studiesdownload.html?languageDocument=LT&file=66729). Jas parengė išties aukšto lygio specialistai ir ekspertai.
Visų tų studijų išvados yra kardinaliai priešingos „LL investicijų“ teiginiams. Pavyzdžiui, AEA kompanijos EK parengtoje didelės apimties studijoje išnagrinėta visa faktinė ir teorinė skalūnų dujų gavybos medžiaga ir patirtis, įvertinta galima rizika ir galimas poveikis visose skalūnų dujų gavybos stadijose visiems aplinkos komponentams: paviršiniam vandeniui, gruntiniam ir arteziniam vandeniui, orui, gyvūnijos ir augalijos įvairovei, žemės poreikiui. Analizės išvados teigia, kad reikšmingo neigiamo poveikio rizika visiems šiems aplinkos komponentams, vykdant skalūnų dujų gavybą, yra aukšta. Vadinasi, yra labai maža tikimybė, kad vykdant skalūnų dujų gavybos darbus nebus apnuodytas geriamasis vanduo, užteršti paviršinio vandens telkiniai ir oras, sunaikinta augalija ir gyvūnija. O kaip žmogui gyventi be tų visų komponentų, be oro, vandens?..
Skalūnų dujų pramoninė gavyba neišvengiamai veda į ekologinę katastrofą. Juk ne šiaip sau Europos Komisija ir Parlamentas rekomenduoja Europos valstybėms susilaikyti nuo skalūnų dujų gavybos, ne šiaip sau dauguma Europos šalių atsisakė skalūnų dujų gavybos ar paskelbė moratoriumą, ne be priežasties, pamačiusios pasekmes, viena po kitos JAV valstijos skelbia atsisakančios skalūnų dujų gavybos (žr. http://keeptapwatersafe.org/global-bans-on-fracking/).
Žinant, kokios katastrofiškos yra galimos skalūnų dujų gavybos pasekmės, tiesiog juokingos atrodo UAB „LL investicijos“, turinčios kelių milijonų litų įstatinį kapitalą, kalbos apie jų pajėgumą padengti visus galimus nuostolius. Kaip apskritai pinigais įvertinti gyvybės šaltinį – geriamąjį vandenį? O kiek kainuoja žmonių sveikata, gyvybė? Kaip iš esmės tokius dalykus galima – ar įmanoma – kompensuoti? Užtenka pasidomėti, kaip elgiasi ir ką po savęs palieka pagrindinis “LL investicijų“ akcininkas „Chevron“ kitose pasaulio vietose, kur jie vykdo angliavandenilių gavybą, kad išsisklaidytų visos iliuzijos. Akivaizdu, kad tai – vien tik pelno besivaikanti kompanija, besivadovaujanti principu „po manęs – nors ir tvanas“.
Savo atsakymus į klausimus „LL investicijos“ pabaigia savo norais prisidėti prie Lietuvos, kaip klestinčios valstybės, kūrimo. Aišku, tam, kad Lietuva suklestėtų, jų nuomone, tereikia pradėti skalūnų dujų gavybą. Ar gali tokia veikla prisidėti prie Lietuvos žmonių gerovės kūrimo? Net jeigu atmestume sunkiai išvengiamą ekologinę katastrofą, kurios padaryta žala būtų nepalyginti didesnė nei pinigai, gauti už parduotas išgautas dujas, esant dabartinei Lietuvos įstatymų bazei, nauda visuomenei bet kokiu atveju būtų labai menka. Dujas išgaunanti kompanija mokėtų tiktai nuo 2 iki 16% išteklių mokestį nuo parduoto dujų kiekio, dar tą menką mokestį sumažindama išlaidų žvalgybai apimtimi.
Pradėjus eksploatuoti skalūnų dujas, visuomenė neturėtų tikėtis ir pigesnių dujų. Išgautos dujos bus parduodamos rinkos, o gal ir gerokai aukštesne nei rinkos kaina, nes dėl anksčiau išdėstytų priežasčių skalūnų dujų gavybos savikaina yra keliasdešimt kartų didesnė už įprastinių dujų gavybos savikainą (žr. http://www.counterpunch.org/2013/02/20/shale-gas-bubble-looms/).
Baigdamas noriu pareikšti savo susižavėjimą, pagarbą ir padėką Tauragės rajono žmonėms už jų sąmoningumą, aktyvią poziciją saugant Lietuvos žemę, geriamąjį vandenį, orą, gyvenamąją aplinką. Tikėkimės, kad žemaičiai, ne kartą istorijos bėgyje išgelbėję Lietuvą nuo sunaikinimo, ir šį kartą ją išgelbės nuo gresiančios didžiulės nelaimės – planų pradėti skalūnų dujų gavybą.
Vytautas Švanys, naftos ir dujų gavybos inžinerijos magistras