( Eltos archyvo nuotr.) Vytauto Landsbergio siūlymu 1996 m. lapkričio 28 d. Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, kuria pakeistas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas į „Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas“. Kodėl V.Landsbergis nepasiūlė 1988 m. spalio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimo išrinktą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą pavadinti Atkuriamuoju Seimu?Pakalbėkime faktų ir teisės, bet ne istorijos perrašinėjimo kalba.
2002 m. birželio 19 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pareiškė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigos negali būti prilygintos 1992 m. spalio 25 d. priimtoje mūsų Konstitucijoje nurodytoms Respublikos Prezidento, t.y. valstybės vadovo, pareigoms. Teismas paaiškino, kad Lietuvos Laikinasis pagrindinis įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigų, paaiškino, kad Atkuriamojo Seimo nebuvo.
1988 m. spalio 22-23 d. demokratiškai susirinkęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas išrinko 220 narių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą, 35 narių LPS Seimo Tarybą.
LPS Steigiamasis suvažiavimas sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti ar ne okupacinės valdžios parlamento rinkimuose? Tam oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, teigdama, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau buvo apsispręsta dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik jėgos ir kraujo kelias.
Įvykių raida patvirtino šio sprendimo teisingumą, nors tai buvo labai rizikinga.
Pirmą kartą galimybę dalyvauti tokiuose rinkimuose ir atstovauti rinkėjams LPS įgijo 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų vietas. Raseinių rajone Kazimieras Motieka laimėjo prieš Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelumbauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką, Šiaulių mieste Romualdas Ozolas laimėjo prieš LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną, aš – Zigmas Vaišvila – prieš LKP Šiaulių miesto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą.
1989 m. vasario 15-16 d. Kauno muzikiniame teatre vykusi LPS Seimo III sesija priėmė deklaraciją, kuria Sąjūdis apsisprendė atkurti Lietuvos valstybę, o LPS Seimo nariai prie atidengiamo Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai.
TSRS liaudies deputatais buvo išrinkti 36 LPS atstovai. TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose dalyvavo negausi Lietuvos ir dar mažesnės Latvijos bei Estijos delegacijos. Tačiau to pakako. Veikiant ne pagal Kremliaus primetamas taisykles, o pagal mūsų supratimą, siekius ir įsipareigojimus rinkėjams jau II TSRS liaudies deputatų suvažiavime sugebėjome pasiekti, kad aukščiausia okupacinė valdžia pripažintų negaliojančiais Ribentropo-Molotovo slaptuosius protokolus.
LPS Seimo darbas buvo pirmieji atgimstančio Lietuvos parlamentarizmo žingsniai. LPS Seimas ruošė įstatymų projektus, programas, kūrė ir priiminėjo nutarimus aktualiais valstybei klausimais. Taip buvo ne tik vykdomas spaudimas Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, bet ir ši buvo mokoma priiminėti įstatymus, vykdyti tarybinės konstitucijos jai priskirtą įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios kontrolės funkciją, nors Sąjūdžiui joje atstovavo tik 5 iš 350 deputatų (be trijų minėtų dar Justinas Marcinkevičius ir studentė Jūratė Kupliauskienė). TSRS liaudies deputatai, LPS Seimo atstovai dalyvaudavo šios Aukščiausios Tarybos sesijose patarimo teise. Dalis taip priimtų įstatymų ir įsakų buvo labai svarbūs: dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo, dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos, kuri drauge su Lietuvos TSR Konstitucijos 6-straipsnio, įtvirtinusio vienpartinę sistemą, pakeitimu atvėrė kelią įvairių organizacijų ir partijų kūrimuisi, daugiapartinės sistemos atsiradimui; Lietuvos TSR referendumo įstatymas, kuriuo vadovavosi ir XII-ojo šaukimo LR Aukščiausioji Taryba, paskelbusi 1991 m. vasario 9 d. visuotinę apklausą dėl Lietuvos nepriklausomybės; ir kt.
Ši LTSR Aukščiausioji Taryba, įsijungus 3-ims Sąjūdžio vadovybės nariams R.Ozolui, K.Motiekai ir man, padarė tai, ko nebuvo padaryta prieš pusmetį – pakeitė Lietuvos TSR Konstituciją. Žemė, jos gelmės, vandenys, miškai, gamtos ištekliai, gamybos priemonės, energetikos, transporto ir ryšių tinklai, bankų, įmonių, ūkių ir kt. turtas tapo Respublikos nacionaliniu turtu jos jurisdikcijoje; nustatyta Lietuvos TSR išimtinė teisė oro erdvei, kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Baltijos jūroje, panaikinta TSRS nuosavybė Lietuvos teritorijoje. Ir nustatyta, kad Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai, o TSRS įstatymai ir TSRS valdžios ir valdymo organų teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai juos patvirtinus.
1989 m. gegužės 18 d. Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ ir kreipimąsi į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir TSRS vyriausybę, kuriame politiškai įvertintas 1939 m. Vokietijos ir TSRS sandėris, TSRS prievarta Lietuvai ir reikalauta paskelbti neteisėtais šio sandėrio slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento.
Tačiau Sąjūdžio ir LKP konkurencija darant įtaką XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos darbui artėjo prie kritinės ribos. Akivaizdi dviprasmybė prasidėjo 1989 m. lapkričio 18 d., šiai Aukščiausiajai Tarybai patvirtinus Prezidiumo įsakus dėl valstybinės kalbos, trispalvės ir Tautiškos giesmės pripažinimo Tarybų Lietuvos valstybiniais atributais.
LKP ir LPS dvikova vyko ir dėl valdžios monopolį prarandančios LKP siūlymo keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir tiesiogiai rinkti Respublikos Prezidentą tikintis, kad A.Brazausko populiarumas padės dvikovoje su LPS. Šį entuziazmą sustabdė žmonių remiamas Sąjūdis. LPS Seimo Tarybos 1989 m. spalio 31 d. pareiškime buvo sakoma, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“. 1990 m. sausio 15 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku vietoje atsistatydinusio V.Astrausko buvo išrinktas A.Brazauskas.
Sąjūdis ir surinkti 0,5 mln. parašų privertė Aukščiausiąją Tarybą panaikinti Aukščiausiosios Tarybos deputatų ir vietinių tarybų deputatų rinkimo įstatymų straipsnius, leidusius balsuoti Tarybinės armijos kariams.
Po istorinio II TSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimo dėl Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais 1990 m. vasario mėn. vykusioje paskutinėje XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Juo paskelbta, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, pareikšta, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto, pasiūlyta TSRS pradėti derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Pasak V.Landsbergio, šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas buvo esminis žingsnis Lietuvos nepriklausomybės kelyje.
Tačiau Nepriklausomybės atkūrimą skelbti jau turėjo XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios deputatai (Sąjūdžio keltų kandidatų dauguma) turėjo šį Tautos mandatą ir pasiruošimą tai daryti. Būtina prisiminti a.a. prof. Kazimiero Antanavičiaus suburtą Sąjūdžio darbo grupę, paruošusią įstatymų projektus dėl perėjimo nuo tarybinės centralizuotos ekonomikos valdymo sistemos į rinkos ekonomiką.
1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Atstatymo Aktas unikalus tuo, kad jis nutylėjimo būdu pasirėmė Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijomis, kuriose buvo numatyta tarybinių respublikų teisė išstoti iš TSRS, tik nereglamentuota, kaip tai daryti. Akte sakyti, kad išstojame iš TSRS, būtų reiškę, kad pripažįstame šį priverstinį įstojimą. Iš kitos pusės, būtina buvo užtikrinti prievarta nutraukto valstybingumo tąsą. Visa tai buvo padaryta visu komplektu dokumentų, kuriuos tą dieną priėmė ne mistinis neegzistavęs Atkuriamasis Seimas, bet aukščiausias okupacinės valdžios organas – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Dokumentu Nr.4 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinkome Sąjūdžio atstovą Vytautą Landsbergį. Dokumentu Nr.10 patvirtinome rinkiminius Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimus atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Dokumentu Nr.11 pakeitėme valstybės pavadinimą iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką. O visiems žinomas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo yra dokumentas Nr.12. Dokumentas Nr.13 – Įstatymas dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo, kuriuo buvo užtikrintas valstybės tęstinumas. Kadangi praktiškai gyventi pagal šią Konstituciją buvo neįmanoma, todėl priėmėme dokumentą Nr.14 – Įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio įstatymo, kurį sukūrėme per tris dienas ir naktis. Po to kreipėmės į pasaulio tautas ir į Lietuvos žmones kviesdami santaikai.
Tai – faktai ir istorija. Todėl nereikia jos perrašinėti. Mes galime ir turime teisę didžiuotis unikalia ir išskirtine istorine patirtimi – Sąjūdis ir mūsų Tauta taikiai atvedė aukščiausią okupacinės valdžios organą iki mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo! Bent aš kito tokio atvejo nežinau. Tai kodėl tuo nesididžiuoti, kodėl atbuline data dangstytis neegzistavusiu Atkuriamuoju Seimu?
Tad didžiuokimės unikalia Lietuvos patirtimi, nevadinkime Atkuriamaisiais Seimais nei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, nei XI-ojo, nei XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Visos jos buvo būtinos Sąjūdžio ir Tautos pasirinktame Atgimimo kelyje.
Zigmas Vaišvila, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras