(I dalis. TSRS griūtis ir Vakarų persiorientavimas.) 2023-12-04
1988 – 1991 metais susitelkę valstybę atsikovojome taikiai. Tačiau taikiai ir praradome.
Apsvaigusius nuo laisvės mus paprasčiausiai apgavo. Ir straipsnio autoriai iki šiol nebuvo
visapusiškai įsisąmoninę, kaip tai įvyko su mumis ir visa Rytų Europa po TSRS išformavimo
1991 m. pabaigoje. Atgautą išsvajotąją nepriklausomybę iš mūsų atėmė apgaule, pažeidžiant
Lietuvos Respublikos Konstituciją formaliu mūsų įrašymu į Europos Sąjungą, į kurią teisiškai taip
ir nesame įstoję. Nes už tai mūsų Tauta net nebalsavo. Tad pabandykime suvokti, kaip ir kodėl
atsidūrėme tokioje teisinėje padėtyje? Panašiai buvo nutikę ir 1940 metais. Skiriasi tik Lietuvos,
Latvijos ir Estijos suverenitetus pasiglemžusieji bei jų veiksmai. Tuomet mūsų valstybės
inkorparavimo į Tarybų Sąjungą Vakarai teisiškai nepripažino. O šiandieninis mūsų
inkorporavimas į Europos Sąjungą? Kas mūsų laukia? Ar pravers mums šis teisinis argumentas?
1985 m. į valdžią atėjus TSKP CK Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, Tarybų
Sąjungoje prasidėjo viešumo ir persitvarkymo reformos, kurių pasekoje baigėsi po Antrojo
pasaulinio karo prasidėjęs Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų, tačiau atvedė prie taikaus TSRS
iširimo. Po 1991 m. rugpjūtyje Maskvoje nepavykusio perversmo (ar jo iliustracijos) TSRS
Prezidentas M. Gorbačiovas faktiškai prarado valdžią, jam atvirai diktavo 1991 m. birželio
12 d. tiesioginiuose rinkimuose 57 % balsų Rusijos TFSR Prezidentu išrinktas Borisas Jelcinas.
TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui pritarus, 1991 m. lapkritį buvo parengtas naujos sąjungos
sutarties projektas dėl Suverenių Valstybių Sąjungos (SVS) įkūrimo konfederacijos pagrindu.
Sąjungos narės būtų turėjusios bendras ginkluotąsias pajėgas ir užsienio politiką, bet
nepriklausomą vidaus politiką.
1991 m. lapkričio 14 d. Rusijos TFSR, Baltarusijos TSR, Kazachstano TSR, Kirgizijos
TSR, Tadžikistano TSR, Turkmėnistano TSR ir Uzbekistano TSR vyriausybės susitarė gruodžio 9
d. Baltarusijos sostinėje Minske pasirašyti naują konfederacijos sutartį. Armėnijai, Azerbaidžanui,
Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai atsisakius prisijungti prie planuojamos konfederacijos, gruodžio
8 d. B. Jelcinas ir Baltarusijos bei Ukrainos Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkai Stanislavas
Šuškevičius ir Leonidas Kravčiukas Baltarusijoje pasirašė Belovežo susitarimą, kuriuo sutarta dėl
TSRS suirimo ir paskelbta apie Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukūrimą. Trijų
valstybių parlamentai šį Susitarimą ratifikavo gruodžio10-12 dienomis. Gruodžio 21 d. pasirašytas
Almatos protokolas, kuriuo prie NVS prisijungė dar 8 valstybės. Gruodžio 25 d. atsistatydino
TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas.
1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją nutraukti TSRS
egzistavimą, nes sukurta NVS. 1991 m. gruodžio 31 d. JTO tenkino Rusijos prašymą ir pripažino
Rusijos Federaciją TSRS teisių ir pareigų paveldėtoja. TSRS nustojo egzistuoti.
Ilgai nelaukę, veiksmų ėmėsi ir Vakarai, kurie iki 1991 m. rugpjūtyje žlugusio pučo
Maskvoje rėmė M. Gorbačiovą. Nes Šaltojo karo metų pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų buvo
sudėliota ne tik dėl tarpusavio susinaikinimo grėsmės branduolinio karo atveju, bet ir abipusiais
ekonominiais interesais.
Todėl 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva matė ne Vakarų paramą ir
mūsų valstybės pripažinimą, bet priekaištus dėl trukdymo M. Gorbačiovo paskelbtai pertvarkai.
Jei Rusija buvo penktoji, pripažinusi atkurtą Lietuvos valstybę (1991 m. liepos 29 d. tai padariusi
po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos, o JAV tai padarė 45-oji – 1991 m. rugsėjo 2 d., t.y.
po pučo Maskvoje žlugimo).
Jau 1992 m. vasario 7 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos
Ekonominės Bendrijos (pervadintos į Europos Bendriją) pertvarkymo į politinę valstybių sąjungą,
kuriai buvo perduota bendra užsienio ir saugumo politika (kuo skiriasi nuo SVS ar NVS? – ZV ir
EV) ir net teisingumo bei vidaus reikalai! Europos Parlamento įgaliojimai teisėkūroje ir priežiūroje buvo padidinti, nustatant bendro sprendimo procedūrą ir išplečiant bendradarbiavimo
procedūros taikymo sritį. Mastrichto sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. po jos ratifikavimų.
Teisinis instrumentas politiškai perimti buvusias TSRS respublikas ir Rytų Europos bloko
(gynybinės Varšuvos sutarties) valstybes buvo paruošas.
1993 m. lapkričio 1 d., Mastrichto sutarties įsigaliojimo dieną, Džordžas Sorošas „Open
Society Foundations“ („Atviros visuomenės fondas“) paskelbė straipsnį „Link naujos pasaulio
tvarkos: NATO ateitis“ www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-world-order-the-future-
of-nato/. Straipsnyje ne tik dalykiškai išanalizuoti Šaltojo karo aspektai ir M. Gorbačiovo
paskelbto persitvarkymo įvertinimas (svarbiausia – scenarijaus neturėjimas), bet ir tai, kad TSRS
sugriuvimui, t.y. dviejų sistemų, palaikiusių pusiausvyrą pasaulyje dėl tarpusavio grėsmės viena
kitai, nebuvo pasiruošta ir Vakaruose. Nepasiruošta dėl pasaulį užklupusio nusistovėjusios tvarkos
sugriuvimo, o ir dėl Vakarų visuomenės psichologinio nepasiruošimo tam. Rytų pusės visuomenę
Dž. Sorošas vertino kaip psichologiškai atsparesnę šiems revoliuciniams pasikeitimams.
Šiuo straipsniu Dž. Sorošas paskelbė jo Revoliucinių pasikeitimų teoriją. Jo teiginiai
pamokantys, kviečiantys mus visus tiesiog susitaikyti su tuo, kas vyksta: „Mano istorijos teorija
remiasi pripažinimu, kad mūsų supratimas apie pasaulį, kuriame gyvename, iš prigimties yra
netobulas. Turime veikti visiškai nežinodami faktų, nes faktus sukuria mūsų sprendimai. Negali
būti jokio atitikimo tarp mūsų požiūrio į pasaulį ir tikrosios reikalų padėties, nes tikroji reikalų
padėtis nėra pateikta savarankiškai ir mūsų požiūris į pasaulį neturi nieko konkretaus, ką būtų
galima atitikti. Todėl visada turi būti neatitikimas tarp dalyvių mąstymo ir tikrosios reikalų
padėties, ir tas neatitikimas yra raktas į istorijos eigą.”… “Tačiau kartais nesutapimas tarp
suvokimo ir tikrovės yra labai didelis ir nerodo jokios konvergencijos tendencijos. Tokiais
atvejais įvykių eiga vyksta visiškai kitaip ir įprastos taisyklės netaikomos. Šios toli nuo
pusiausvyros esančios sąlygos atsiranda dviem kraštutinumais – viena vertus, nekintamumo arba
nelankstumo ir, kita vertus, kintamumo arba nestabilumo.”
Pirmuoju tokiu ekstremaliu atveju jis nurodo Josifo Stalino laikų tarybinę sistemą, kurioje
visuomenė buvo labai reguliuojama su dideliu visuomenės sluoksnių atotrūkiu vienas nuo kito be
jokios tikimybės jų suartėjimui. O antru tokiu ekstremaliu atveju Dž. Sorošas nurodo tarybinę
visuomenę nuo 1987 m., kurioje visuomenės mąstymas nebespėjo sekti paskui įvykius. Tad įvyko
katastrofiška dezintegracija, kurios „juodoji skylė“ dar, matyt, nepasiekta. Todėl Dž Sorošas
tarybinei visuomenei, t.y. vienai iš „uždarų visuomenių“, pasiūlė savo „atvirą visuomenę“, kaip
labiau pažangią ir socialiai orientuotą. Nes būtina sutramdyti tokias tendencijas, kaip Serbijos ir
Jugoslavijos Federacijos Prezidentu tapusio Slabodano Miloševičiaus, kuris, anot Dž. Sorošo,
suprato, jog reikia persiorientuosi iš komunistų partinio vadovo (Belgrado komunistų partijos
vadovo) į nacionalinės valstybės idėją, o po to sugriovusio sėkmingas Jugoslavijos ekonomines
reformas. Taigi, nacionalizmas trukdo stabiliai globalizmo ekonominei plėtrai.
Dž. Sorošas trumpai apžvelgė ir Rumunijos, Vengrijos, Ukrainos pavyzdžius.
Taigi, pavojų daug, o kas, anot Dž. Sorošo, pasistengs, kad jų nebūtų? Reikia kolektyvinio
saugumo. TSRS grėsmė išnyko, tačiau tai sukūrė kolektyvinio saugumo problemą. Ką daryti? Tuo
labiau, kad „Europa į sovietų žlugimą ir Vokietijos susijungimą reagavo paspartindama Europos
bendrijos integraciją. Tačiau Vokietijos susivienijimas sukėlė dinamišką Europos pinigų sistemos
pusiausvyros sutrikimą, o bandymas sukurti bendrą Europos užsienio politiką Jugoslavijoje buvo
labai netikėtas. Kaip paaiškinau kita proga, Mastrichto sutartis virto pakilimo ir nuosmukio seka,
kuri dabar savaime sustiprėja neigiama kryptimi. Neįmanoma pasakyti, kiek nutols irimo
procesas, tačiau jis gali nueiti daug toliau, nei tikimasi šiuo metu, nebent bus imtasi ryžtingų
veiksmų jam pakeisti.”
Prieš tai 1993 m. rugsėjo 29 d. apdairusis Dž. Sorošas “Europos dezintegracijos
perspektyvose“ perspėjo, kad “Jungtinės Tautos galėjo tapti veiksminga organizacija, jei jai
vadovautų dvi viena su kita bendradarbiaujančios supervalstybės. Jungtinės Tautos jau žlugo kaip
institucija, kuri galėtų būti paskirta vadovauti JAV kariams. Dėl to NATO lieka vienintele
kolektyvinio saugumo institucija, kuri nepasisekė, nes nebuvo išbandyta. NATO turi potencialą
tapti naujos pasaulio tvarkos pagrindu toje pasaulio dalyje, kuriai labiausiai reikia tvarkos ir stabilumo. Tačiau tai galima padaryti tik iš naujo apibrėžus jos misiją. Neatidėliotinai reikia
giliai pamąstyti apie NATO.”
Ir ką gi siūlo Dž. Sorošas? Štai jo teorija – NATO turi ginti “atvirąją visuomenę”, nes
“NATO pradinė misija buvo ginti laisvąjį pasaulį nuo sovietų imperijos. Ta misija pasenusi;
tačiau sovietų imperijos žlugimas paliko saugumo vakuumą, kuris gali virsti „juodąja skyle“. Tai
kelia kitokią grėsmę nei sovietų imperija. Tiesioginės grėsmės iš regiono NATO šalims nėra;
pavojus slypi regione ir jis susijęs tiek su sąlygomis valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių.
Todėl, jei NATO apskritai turi kokią nors misiją, tai projektuoti savo galią ir įtaką regione, o
misija geriausiai apibrėžiama atviros ir uždaros visuomenės požiūriu.” Pasirodo, uždaroms
nacionalinėms visuomenės, anot jo, reikia vidinio ar išorinio priešo. Todėl jis teigia, kad JAV
siūlomo NATO bendradarbiavimo dėl taikos nepakanka. Tereikia, kad regionai (ne valstybės! –
ZV ir EV) taptų demokratiniais su atvira rinka ir visuomene: “Tam reikia asociacijos ar aljanso,
kuris yra daug platesnis nei kariniai reikalai ir apima reikšmingą ekonominės pagalbos elementą.
Tiek kariniai, tiek ekonominiai aljanso aspektai turi būti susiję tiek su vidaus politiniais pokyčiais
valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių, nes taika ir saugumas regione, visų pirma, priklauso
nuo sėkmingo perėjimo į atvirą visuomenę. Tikra partnerystė taikos labui.”… “Partnerystėje
taikos labui nebūtų jokių automatinių garantijų, kurios suteikė NATO įtaką. Dabartinėmis
nestabiliomis sąlygomis tai būtų neįsivaizduojama. Jos pagrindinė užduotis būtų padėti
pertvarkyti į atvirą visuomenę. Šiuo tikslu ji turi sutelkti dėmesį į politinius ir ekonominius
pertvarkos aspektus.”
Taigi, Dž Sorošas jau 1993 metais paskelbė, kad Mastrichto sutartimi įkurta Europos
Sąjunga ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o
NATO, kuri yra daug platesnė nei kariniai reikalai, turi kištis į valstybių vidaus politinius
pokyčius ir santykius tarp valstybių! Įsiminkime šią „priedangą“ neslepiamam teiginiui, kad
NATO turi teisę reguliuoti valstybių gyvenimą ir likimą! Ar ne taip ir vyksta visu smarkumu?
O kaip tai įgyvendinama? Pirmieji rimčiausi Dž. Sorošo teorijos išbandymai – NATO
karinės operacijos Jugoslavijoje: 1995 m. dviejų savaičių trukmės bombardavimai (operacija
„Deliberate Force“ – „Sąmoninga jėga“) ir 78 dienų trukmės bombardavimai („Gailestingasis
angelas“ – „Merciful angel“). Be JTO mandato (https://infa.lt/927/gailestingasis-angelas-1999-
nato-bombarduoja-jugoslavija). 1998-1999 metais pasaulio masinės informacijos priemonės rašė,
kad tarptautinės organizcijos, panaudodamos NATO, turi įsikišti į Jugoslavijos įvykius, kadangi
Kosove pažeidžiamos albanų teisės. Atseit, albanai neturi autonomijos, nors šie autonomiją turėjo
nuo 1946 m. Teigta, kad vykdomi etniniai albanų valymai, nors statistika skelbė, kad albanų
skaičius Kosove 30 metų didėjo, o nuo 1981 m. vyko serbų iškeldinimai. Bet… Jugoslavijoje
būtina įvesti vakarietišką demokratiją. Po to Hagos karo nusikaltimų tribunole S. Miloševičius
buvo apkaltintas genocidu, buvo nuteistas, numirė.
Tai tapo Vakarų propagandos klišėmis. Tačiau, ar ne panašiomis klišėmis ir Kosovo
nepriklausomybės pripažinimu be Jugoslavijos sprendimo 2008 m. pasirėmė ir Rusija, pripažinusi
nuo Gruzijos atskilusias Abchaziją ir Pietų Osetiją? Juk ir Dž. Sorošo teorijoje analizuojamas J.
Stalinas buvo pasakęs sparnuotą mintį, kurią galima perskaityti ir su šypsena, ir rimtai: „Aš visada galvojau, kad demokratija – tai liaudies valdžia, tačiau štai draugas Ruzveltas man maloniai paaiškino, kad
“tai demokratijai – tai Amerikos liaudies valdžia.“
Nuotraukoje – 1989 m. sausio 15 d. papildomi rinkimai į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR
Aukščiausiąją Tarybą. Šiaulių m. Žemaitės rinkiminės apygardos Nr.109 Rinkimų apylinkė Nr.8.
Po balsavimo išnešama balsavimo urna. Neša Rinkimų apylinkės Nr.8 komisijos nariai Antanas
Pniauskas (kandidato į deputatus Zigmo Vaišvilos patikėtinis) ir kitas komisijos narys.
Nuotraukos autorius nežinomas. Reginos ir Zigmo Vaišvilų asmeninis archyvas.