biciulyste.com redakcija atsiprašo daugelio autorių dėl jų siunčiamų str. vėluojančio perteikimo skaitytojams – atsitiko niekaip nenumatyti gedimai kompiuteriuose (virusų irgi gavome pakankamai). Spausdiname, kad ir pavėluotai.
LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO INICIATYVINĖS GRUPĖS NARYS IR
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARAS ZIGMAS VAIŠVILA.
KUR MUS VEDATE? (VIEŠAS KREIPIMASIS Į GITANĄ NAUSĖDĄ IR SEIMĄ). I DALIS
“ATSISAKYKITE ISTORIJOS PERRAŠYMO”. 2025-05-31
1988 m. birželio 3 d. sausakimšoje Lietuvos TSR Mokslų akademijos Didžiojoje salėje toks
Zigmas Vaišvila ištarė tai, dėl ko formaliai į LTSR Konstitucijos keitimų pristatymą iš tikrųjų buvo
susirinkę nuo diskusijų įkaitę renginio dalyviai – estų pavyzdžiu rinkti liaudies fronto iniciatyvinę
grupę. Pasiūliau tai, nes suvokiau, kad po vieną mus patvarkys. Deja, šiandien to mes nesuvokiame.
Pasiūliau tai pavadinti sąjūdžiu, jei bijoma žodžio „frontas“, ir pakviečiau į Iniciatyvinę grupę
Justiną Marcinkevičių, kurio iki tol asmeniškai nepažinojau. Poetas atsistojo ir ramiai ištarė:
„Nežinau. Na, bet jei siūloma, tai, matyt, reikia sutikti.“ Ir susirinkusieji pritarė. Lūžis įvyko. Ne tik
dėl troškusių laisvės Lietuvai, bet ir dėl J. Marcinkevičiaus apsisprendimo. Nes tai buvo Žmogus,
kurį Lietuvos žmonės turėjo širdyse, verkė „Mindaugo“, „Katedros“, „Mažvydo“ spektakliuose,
kuriuose skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės sudarymas ir suvienijimas, tautos gimtosios
kalbos išsaugojimo būtinybė. Taip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), per šį Lietuvos
Atgimimo laikotarpį sutelkęs Tautą apsisprendimui atkurti nepriklausomą valstybę. Anot Marijos
Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas – tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos
išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti.
Tauta su Sąjūdžiu tai įgyvendino ir laisvę iškovojo taikiu būdu. Sąjūdžio gimimas, Tautos
pakilimas ir susitelkimo išraiškos viršūnė – nepakartojamas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias –
atvedė mus į istorinius Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990
m. vasario 24 d. Šis taikus kelias grįstas skaudžių ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės tikrovės
suvokimu. Mes elgėmės taip, kaip mums tuomet atrodė būtina, suprantama ir atsakinga. Tauta
mumis patikėjo ir suteikė mums mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę, pakloti naujus jos
pamatus. Esame atsakingi už tai, ką ir kaip padarėme. Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė
susidūrė su kitais išbandymais ir patirtimis, už kuriuos atsakingi jau kiti išrinkti Tautos atstovai.
Antrajam po 388 metų (1988 m. gegužės mėn.) paskirtam Romos katalikų bažnyčios kardinolui
Lietuvoje Vincentui Sladkevičiui po 1991 m. sausio 13 d. buvo patikėtas saugoti 1990 m. kovo 11
d. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, tačiau Lietuvos valstybė sugebėjo jį
apšmeižti bendradarbiavimu su KGB ir mirusiojo neatsiprašyti.
Nauja mūsų karta taip pat gilinasi į Atgimimo istoriją, ieško atsakymų į klausimus. 2020 m.
Vilniaus universitete filologijos mokslų daktaro disertaciją „Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos
tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje“ apgynusi Viktorija Jonkutė:
„Atgimimo metu „grįžtamoji atmintis“, „grįžtamieji ryšiai“, savotiškas dabarties dialogas su
praeitimi suteikė galią ar bent galimybę atsigręžti į praėjusį laiką – nutolusį, nebepasiekiamą, bet
vis dėto turintį sąlytį su dabartimi, kuriantį erdvės ir laiko jungtis bei pasikartojimus.“ Ji rėmėsi ir mūsų kartos filosofu, Atgimimo dalyviu Arvydu Šliogeriu, kuris 1990 metais sugrįžimo tendenciją
įvardijo kaip skiriamąjį XX a. pabaigos Atgimimo bruožą: „Pakartotinai atgimstanti tauta visų
pirma atsigręžia į praeitį, nusisuka nuo dabarties ir tik akies krašteliu žvelgia į ateitį. <…>
Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities
sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią laikų grandinę ir atkuria vientisą istorinę
savimonę.“ 1
1989 m. vasario 15 d. LPS Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo Deklaraciją dėl Lietuvos
nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie atstatyto Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai: „Mes,
Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome:
Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas –
Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“ Kiek kartų mūsų nauji
politikai išdavė šią Sąjūdžio priesaiką Lietuvai?
Primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems
jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos“ skubą ir beatodairiškumą – tikslas tariamai
pateisina priemones. Abejojantieji ar mąstantieji gąsdinami terorizmu ir tais pačiais rusais, kurie
mus drąsiai gynė ir 1990 m. kovą, ir 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Veidmainystė be ribų. LPS
Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma
Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“,
„parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad
užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų
žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo
bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar
MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus
perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo
Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais.
Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire
savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos
elgetas?“ 2
Ši pranašystė tampa šiurpia tikrove. Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus –
Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės
įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka
gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai“.
Profesorės iš Vokietijos Aleidos Asman (Aleida Assman) pastabos ir apie prisiminimus kaipo
įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą
1 Jonkutė Viktorija. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje. Filologijos mokslų
daktaro disertacija, p. 22; interneto nuoroda: https://doi.org?/10.15388/vu.thesis.76; https://orcid.org/0000-0003-0242-175X.
2 Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart
pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią
prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų
prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti.
Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.“
Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems bet kuriuo
klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais. Retas nori matyti istorinius įvykius
platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir
materialinės kompensacijos. M. Martinaitis 3 dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos
vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas
užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama
toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką… Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę
„Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama?
(perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė
gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine
AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji
agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu
būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).<…> Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta.
Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso.“ 1992 metais jis perspėjo, kad „Į
Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos
draugų nuosavybe.“
1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys
patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros,
nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <…> Ir bolševikai kalė į
galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį
sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo
didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš
butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <…> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume,
kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams
žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo
dabar, beviltiškai pavėlavę… Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes
ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems… Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija
perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų
vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima
apšmeižti savo tautą?“
3 Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atliktas Sąjūdžio ištakų ir
neįtikėtinai spartaus jo virsmo masiniu judėjimu tyrimas patvirtino, kad ištakų ir priežasčių reikia
ieškoti gilinantis į lietuvių istorines tradicijas, miesto gyventojų identitetą ir iš to kilusių socialinių
judėjimų tinklaveiką. 4 Tyrimo metodai leido, pavyzdžiui, nustatyti 40–60 procentų tikslumu
potencialius tuometinės opozicijos lyderius, visų pirma, LPS Iniciatyvinės grupės išrinkimo
organizatorius (5 iš 8) ir pačios LPS Iniciatyvinės grupės narius (14 iš 36). Istoriniuose šaltiniuose
minimas 35-kių LPS Iniciatyvinės grupės narių skaičius nėra tikslus. Buvo išrinkti 36 nariai, tačiau
Meilės Lukšienės prašymu jos dukra Ingė Lukšaitė, kaip antras išrinktas jų šeimos narys, buvo
atleista nuo šios veiklos. Tuo tarpu TSRS VSK (rus. KGB) atspėjo tik 4 LPS Iniciatyvinės grupės
narius. 5 Vilniaus universiteto tyrėjų nuomone, šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad VSK
nepakankamai įvertino socialinius reiškinius. Sąjūdžio ir jo pirmeivio Lietuvos žaliųjų judėjimo –
1988 metais suteikusio Sąjūdžiui sparnus, kad išeitų iš mokslininkų ir filosofų diskusijų uždarose
salėse (1987–1988 metais suaktyvėjo viešųjų diskusijų klubų, priklausiusių LKF ar „Žinijos“
draugijai, pvz.: 1969 metais įsteigto Vytauto Kazlausko vadovaujamo diskusijų klubo „Gaublys“,
1987–1988 metais veikusio filosofinių diskusijų klubo „Kultūra ir istorija“ veikla 6 ) į plačiąją
visuomenę – spartus iškilimas negalėjo būti be priežasčių. Tuo labiau kad tai vyko totalitarinės
priespaudos visuomenėje, nors ir laisvėjančioje, bet turinčioje karčios 50 metų gyvenimo nelaisvėje
patirties.
Šio tyrimo iniciatorė Ainė Ramonaitė „stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio
susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo
dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį
subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės
bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų
judėjimas“. „Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto
revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis. Brandesnio amžiaus autoritetai
daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų
jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs
Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų
būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių
gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A. Ramonaitė.“ 7
LPS gimė 1988 m. birželio 3 d. renginyje, paskelbtame kaip Valstybinės komisijos Lietuvos
TSR Konstitucijos pataisoms rengti veiklos gairių pristatymas. Tokia buvo formali priežastis, kurią
4 Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 419–419.
5 Anušauskas Arvydas. Kelias į nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, Okupacinės valdžios požiūris į Sąjūdį. Kaunas, Šviesa,
2010.
6 Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia. Vilnius, Baltos lankos, 2011, p. 183–184.
7 Interneto nuoroda: http://www.veidas.lt/kas-is-tikruju-sukure-sajudi.
Z. Vaišvila ekspromtu pasiūlė MA vyriausiajam moksliniam sekretoriui, akademikui Eduardui
Vilkui (nepainiokime su Dalia Grybauskaite, kuri savo biografijoje melagingai savinasi šias a. a.
Eduardo Vilko pareigas), kad gautų salę renginiui. Jo metu Estijos pavyzdžiu tikėtasi sutelkti
įvairias aktyvias visuomenės jėgas. Komisijos nariai buvo E. Vilkas, MA narys korespondentas
Juozas Bulavas, akademikas Antanas Buračas, Arvydas Juozaitis, Romas Pakalnis, akademikas
Raimundas Leonas Rajeckas, kiti žinomi asmenys. Komisija rengė Lietuvos TSR Konstitucijos
pataisas, kad būtų atsiliepta į Perestroikos šūkius ir atitiktų jos dvasią. Esminis klausimas buvo, ar
pats M. Gorbačiovas ir jo vadovaujama TSKP, aplinkybių priversti paskelbti pasauliui šį reiškinį,
suprato, kas tai yra ir ką jie padarė tai paskelbdami? Demokratija ar nepriklausomybė negali būti
vien tik skelbiamos! Valdžios apsisprendimas dėl Perestroikos šūkio nebuvo lengvas. Buvome
liudininkai ir to, kad Vakarams labiau rūpėjo ne okupuotų Baltijos šalių išsivadavimas, bet didžioji
geopolitika ir pragmatiški nusistovėję ekonominiai santykiai su TSRS.