biciulyste.com redakcija atsiprašo daugelio autorių dėl jų siunčiamų str. vėluojančio perteikimo skaitytojams – atsitiko niekaip nenumatyti gedimai kompiuteriuose (virusų irgi gavome pakankamai). Spausdiname, kad ir pavėluotai.
LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO INICIATYVINĖS GRUPĖS NARYS IR
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARAS ZIGMAS VAIŠVILA.
KUR MUS VEDATE? (VIEŠAS KREIPIMASIS Į GITANĄ NAUSĖDĄ IR SEIMĄ) I DALIS
“AR JUMS PRIIMTINAS VIEŠAS KVIETIMAS ŽUDYTI?” 2025-06-01
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukūrimą tiesiogiai paskatino 1 1988 m. balandžio 13 d. Tartu
valstybinio universiteto ekonomistų dėl ekonominio Estijos TSR savarankiškumo idėjos sukurtas
Estijos Liaudies Frontas. Estijoje tai įvyko Lietuvoje neįsivaizduojamu būdu – žinia apie Eestimaa
Rahvarinne įsteigimą buvo paskelbta tiesioginiame televizijos eteryje ir dienraštyje „Postimaa“ (est.
„Pašto šalis“). 1988 m. gegužės 27 d., penktadienį, Lietuvos Mokslų Akademijos institutuose
pasklido žinia, kad MA Didžiojoje salėje kažkas vyks. Po darbo su bendradarbiais nuskubėjome ten.
Renginiui pirmininkavo MA mokslinis sekretorius akademikas E. Vilkas. Renginyje dalyvavo ir tuo
metu viešai jau žinoma profesorė K. Prunskienė. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institute, kurio
direktoriaus pavaduotoja ji dirbo, tuo metu vyko žemės ūkio ekonomikos mokslininkų renginys.
Profesorė pristatė svečią – vieną ELF steigėjų ekonomistą Ivarą Raigą (Ivar Raig), nors Vilniuje
viešėjo ir renginyje turėjo dalyvauti ir kitas ELF iniciatorius – akademikas Michailas Bronšteinas
(Michail Bronstein). I. Raigas papasakojo apie ELF įsteigimą, ragino susirinkusius tą patį daryti ir
Lietuvoje. E. Vilkas susirinkusiųjų užsidegimą ir diskusijas stabdė. Po renginio salėje pasilikome
apie 30 dalyvių ir tęsėme diskusijas. Nutarėme pabandyti tai padaryti. Buvo išrinkti trys atstovai,
kad jie susitartų su MA vadovybe dėl salės tokiam renginiui, – Jaunųjų ekonomistų klubo
pirmininku prisistatęs Alvydas Medalinskas (vėliau sužinojome, kad jis buvo K. Prunskienės
aspirantas), paminklosaugos klubo „Talka“ pirmininkas Gintaras Songaila ir MA ekologijos klubo
„Žemyna“ pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila.
Pirmadienį mus tris pasikvietė MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus
bendradarbis Saulius Lapienis ir palydėjo iki E. Vilko kabineto. E. Vilkas prieštaravo, iškvailino
estus dėl jų iniciatyvos, nesileisdamas į kalbas dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Z. Vaišvila,
žinodamas, kas vyksta Mokslų akademijoje (buvo MA Fizikos instituto jaunųjų mokslininkų
tarybos pirmininkas), E. Vilkui savotiškai paantrino: „Teisingai, kvailiai tie estai. Pabandykime
padaryti lietuviškai.“ Ir pasiūlė: „Jūs esate valdžios su MA sudarytos komisijos Lietuvos TSR
Konstitucijos pataisoms ruošti narys. Surenkite šios komisijos susitikimą su visuomene – po 10
minučių idėjų pristatymui ekonomikos, teisės, ekologijos ir kt. temomis. Bus susirinkusiųjų
klausimai, komisijos narių atsakymai – ir diskusijoje rasime lietuvišką kelią.“ Netikėtai E. Vilkas
sutiko. Sutarėme, kad renginys vyks 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, 17 valandą, ir išskubėjome į
S. Lapienio kabinetą. Jis atspausdino renginio skelbimą, padaugino MA žibaliniu dauginimo
1 Vaišvila Zigmas. Birželio 3-iosios Sąjūdis – Tautos susitelkimas. 2020-06-03; interneto nuoroda: http://alkas.lt/2020/06/03/z-vaisvila-
birzelio-3-iosios-sajudis-tautos-susitelkimas/.
aparatu „Era“. Išsidalijome ir iškabinome jį visur, kur tik spėjome – mokslo institutuose, kūrybinėse
organizacijose, aukštosiose mokyklose ir kt. Kito būdo pranešti apie renginį nebuvo. Be abejo,
kvietėme ir žodžiu.
Po kelių dienų Z. Vaišvilai skambina S. Lapienis: „Zigmai, skubiai pas Vilką!“ Į MA atskubėjęs
Z. Vaišvila koridoriuje sutiko E. Vilką. Šis pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Z. Vaišvila paklausė:
„Kodėl?“ E. Vilkas tylomis ranka parodė ta kryptimi, kur tuometiniame Lenino (dabar – Gedimino)
prospekte buvo Lietuvos TSR VSK (KGB) rūmai. Bandžiau aiškinti, kad prastai atrodys Mokslų
akademija. Neįtikinau. Tuomet E. Vilko paklausiau: „O kaip ir kokiu būdu paskelbti atšaukimą?“ E.
Vilkas pažiūrėjo į mane tyliu žvilgsniu ir nuėjo į savo kabinetą. Taip paaiškėjo, kad renginys įvyks.
Istorinis ačiū šiam Žmogui. 2008 metais, rengiantis LPS 20-mečio minėjimui, akademikas E. Vilkas
man patikslino ankstesnį jo paaiškinimą – nurodymą atšaukti renginį jis buvo gavęs iš LKP CK
sekretoriaus Liongino Šepečio.
1988 m. gegužės 31 d., „Žemynos“ ekologijos klubui svarstant Vilniaus miesto generalinį planą,
MA jaunimas spaudėme į renginį atėjusį R. Ozolą apsispręsti dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo.
Tačiau R. Ozolas dar dvejojo, manė, kad reikia palaukti rudens.
1988 m. birželio 2 d., ketvirtadienį, MA Mokslininkų rūmuose Verkiuose, įvyko šio MA
padalinio planinis renginys-diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“. Susirinko apie 200 aktyvių
žmonių. K. Prunskienė, R. Ozolas, J. Minkevičius, R. Pakalnis, jaunimas… Diskusija sausakimšoje
salėje artėjo prie atomazgos. Įsiterpė Z. Vaišvila ir pasiūlė tai daryti kitą dieną MA Didžiojoje salėje
jau sušauktame renginyje, nes ten, tikėtina, susirinks dar daugiau žmonių. Susirinkusieji sutiko.
1988 m. birželio 3 d. ryte Z. Vaišvilai į darbą netikėtai ir, matyt, neatsitiktinai paskambino iš
„Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Pasakė, kad vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas apsisprendė
dėl spausdinti ilgai vilkinto mano straipsnio, pakvietė po pietų atvykti pokalbiui į Spaudos rūmus
(juose iki 1991 metų sausio mėnesio įvykių buvo šio laikraščio redakcija). Šiam dienraščiui buvau
pateikęs didelį savo straipsnį apie Černobylio AE avariją ir jos pasekmes Lietuvoje, Ignalinos AE.
Prasidėjo ilga diskusija su paskirta redaktore dėl kiekvieno sakinio ir net žodžio. Pirmoji straipsnio
dalis buvo paskelbta 1988 m. birželio 9 d. 2 Straipsnį redaguojant, negailestingai bėgo laikas. Galų
gale ištrūkęs ir valandą pavėlavęs – apie 18 valandą – Z. Vaišvila atskubėjo į sausakimšą MA
Didžiąją salę, kurioje buvo per 500 žmonių. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Emocingai pakalbėjo
Auksė Aukštikalnienė – salė ūžte suūžė. Tarė žodį kitas kalbėtojas – vėl tas pats. Renginiui
vadovavęs E. Vilkas vis ragino skirstytis. Susirinkusieji jo neklausė.
Broviausi iki scenos. Pro kairiąją salės pusę nepavyko. Galop prasiveržiau salės viduriu iki
scenoje buvusios tribūnos ir ten stovėjusių A. Medalinsko, architekto Artūro Skučo (Marcelijaus
Martinaičio žento) ir paklausė jų: „Kas čia vyksta?“ Šie atsakė: „Pats matai.“ Paprašiau, kad leistų
ir man pakalbėti. Netrukus į tribūną pakvietė mane. Jaudinausi. Atrodė, kad kalbėjau trumpai, tačiau
2 Vaišvila Zigmas. Ką mes žinome apie Ignalinos atominę elektrinę. Komjaunimo tiesa, 1988-06-09, Nr. 110, p. 1–3.
po daugelio metų, perskaitęs šios kalbos stenogramą, supratau, kad ilgokai vinguriavau, kol ištariau
maždaug taip: „Visi suprantame, ko susirinkome. Jei baugina liaudies fronto sąvoka, tai vadinkime
lietuviškai – kokiu nors sąjūdžiu.“ Prieš tai, rodos, A. Skučas jau buvo pasiūlęs sąjūdžio sąvoką.
Kaip pirmąjį Sąjūdžio kandidatą pasiūliau Justiną Marcinkevičių. Sutiko! Ir tuomet pratrūkta siūlyti
kandidatus ir dėl jų balsuoti. A. Skučas popieriaus lape rašė išrinktųjų vardus ir pavardes. Po to ką
tik išrinktos LPS Iniciatyvinės grupės nariai, buvę salėje, susirinko MA Mažojoje Prezidiumo
salėje.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais buvo išrinkti: 1. Regimantas
Adomaitis. 2. Vytautas Bubnys. 3. Juozas Bulavas. 4. Antanas Buračas. 5. Algimantas Čekuolis.
6. Virgilijus Juozas Čepaitis. 7. Vaclovas Daunoras. 8. Sigitas Geda. 9. Bronislovas Genzelis. 10.
Arvydas Juozaitis. 11. Julius Juzeliūnas. 12. Algirdas Kaušpėdas. 13. Česlovas Kudaba. 14.
Bronislovas Kuzmickas. 15. Vytautas Landsbergis. 16. Bronius Leonavičius. 17. Ingė Lukšaitė. 18.
Meilė Lukšienė. 19. Alvydas Medalinskas. 20. Alfonsas Maldonis. 21. Justinas Marcinkevičius. 22.
Jokūbas Minkevičius. 23. Algimantas Nasvytis. 24. Romualdas Ozolas. 25. Romas Pakalnis. 26.
Saulius Pečiulis. 27. Vytautas Petkevičius. 28. Kazimiera Prunskienė. 29. Vytautas Radžvilas. 30.
Raimundas Leonas Rajeckas. 31. Artūras Skučas. 32. Gintaras Songaila. 33. Arvydas Šaltenis. 34.
Vitas Tomkus. 35. Zigmas Vaišvila. 36. Arūnas Žebriūnas. Gyvų šiandien liko 14. Dvyliktojo
šaukimo LTSR AT deputatais buvo išrinkti ir 1990 m. kovo 11 d. už Lietuvos valstybės
nepriklausomybės atkūrimą balsavo 8 buvę LPS Iniciatyvinės grupės nariai: V. J. Čepaitis,
B. Genzelis, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, J. Minkevičius, R. Ozolas, K. Prunskienė ir Z.
Vaišvila.
Visų pirma MA jaunimo aktyvumas lėmė tai, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis gimė 1988 m.
birželio 3 d. Latvijos Tautos Frontas buvo pradėtas steigti 1988 m. birželio 23 d. Po renginio Z.
Vaišvilą ir žmoną Reginą, išvykusius automobiliu susitikti su dukromis, buvusiomis Jonavos
rajone, autostradoje Vilnius–Kaunas jau lydėjo juoda „Volga“ GAZ-24 su dviem vyriškiais.
Įsimintini V. Landsbergio, kurio išrinkimas Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos Pirmininku reiškė rinkėjams Sąjūdžio įsipareigoto kelio į Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimą pasirinkimą, žodžiai dėl Kovo 11-osios akto ir Tautos sprendimo 1991 m. vasario 9 d.
plebiscite svarbos: „<…> per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva
nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti,
pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio
gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors
dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos
tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva
turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o
to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į
konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių
rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“ 3
1990 m. kovo 10 d. buvo ir Justino Marcinkevičiaus 60-mečio diena. Jis buvo drauge su mumis.
Šioje žemėje Nepriklausoma Lietuva nerado vietos gyvam jauniausiam jos Atgimimo signatarui,
sąjūdiečiui Gintarui Ramonui, palikusiam mus 1997 metais savo sprendimu su veriančiu širdį
skausmu dėl visapusiškai nepelnytos patyčios iš jo: „<…> praėjęs laikas, lyginant su tuo, kas buvo
galvota ir kas yra, dažnai į neviltį spaudžia ir verčia paklausti savęs: ar tas žingsnis tikrai buvo
reikalingas, ar reikėjo deginti ir ardyti tai, kas buvo? Galų gale, ar reikėjo taip aktyviai dalyvauti?
Nes kas esi dabar? Niekas. Ir dėl visko, kas negerai, kaltas. Neišmintingai patikėjęs, kad viskas bus
kitaip, geriau.“ Tačiau Gintaras spėjo mums visiems pasakyti ir tai: „Sąjūdis nieko negali pažadėti
– išskyrus laisvę! Nes Sąjūdis esi TU pats!“; „Giliau suvokiau Lietuvos valstybės atkūrimo
būtinumą – tai vienintelė sąlyga išlikti tautai… Tragiškiausia, kad šito mes nepastebime.“ 4
Mes neapgynėme ir leidome pakurstytai miniai badyti plakatuose akis didžiam mūsų gamtos ir
kultūros Žmogui, signatarui, profesoriui Česlovui Kudabai, palikusiam mus dar 1993 metais. 5
Neišgirdome ir per anksti mus palikusios jautrios kolegės signatarės Birutės Nedzinskienės
principingų reikalavimų reglamentuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Komisijos
KGB veiklai tirti darbą ir nenaudoti jos medžiagos politikoje, taip pat domėjimosi, kur dingo šios
komisijos medžiaga, buvusi Aukščiausiojoje Taryboje. Dėl šių klausimų 1991 metais pradėtos viena
po kitos Valstybės saugumo departamento reorganizacijos, siekiant politinės įtakos šiai tarnybai.
Savo neveikimu Birutę Nedzinskienę mes privertėme, prieš mus paliekant, kreiptis į Lietuvos
valdžią keturiais viešais laiškais – testamentu Lietuvai, kuri šio signatarės testamento taip ir
nevykdo. 6 Nebūsime laisvi, jei leisimės valdomi buvusios TSRS specialiųjų tarnybų informacija,
kuri visa mums, tikriausiai, niekada nebus prieinama. Dalis jos mums buvo palikta sąmoningai,
atrinkus tai, ką palikti, ir net paredagavus. Visų pirma, tai informacija apie mūsų inteligentiją ir
išeiviją. Ir tikra, ir netikra. Dalį mums paliktos informacijos Seimas įslaptino, dalis naudojama
politinėje veikloje, nors jos panaudojimą turėtų kontroliuoti valstybės institucijos, bet ne anonimiški
politikai, kaip tai nutiko su kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus
Sondeckio apšmeižimu slapta bendradarbiavus su TSRS VSK (KGB). Ir tai padarė Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras! Zigmo Vaišvilos inicijuoto Seimo tyrimo metu
buvusi šios įstaigos vadovė Teresė Birutė Burauskaitė prisipažino, kad tai padaryta politikų
3 Landsbergis Vytautas. Sunki laisvė. 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo. Statom valstybę. I knyga. Vilnius, Vaga, 2000, p. 30 ir 31.
4 Montvilaitė-Staniulienė Regina. Gintas Ramonas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo
leidykla, 2003, p. 108.
5 Ilgūnas Gediminas. Česlovas Kudaba. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo leidykla, 2003.
6 Čepaitis Virgilijus Juozas, Kačinskas Virgilijus, Kuzmickas Bronislovas, Milčius Leonas, Vaišvila Zigmas, Valionytė Birutė. Birutė
Nedzinskienė. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vilnius, Valstybės žinios, Seimo leidykla, 2015.
nurodymu. Tačiau šie politikai vis dar neįvardyti. Taip elgdamiesi nebūsime laisvi, nes lengva bus
mumis manipuliuoti, mus kiršinti, supriešinti, valdyti.
Praradome Sąjūdžio dvasią, mūsų tvirtumą ir susitelkimą. Sąjūdžio metais, Sausio 13-ąją
sakydavome – tik nereikia mūsų gąsdinti! O šiandien? „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji
reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (Džordžas Orvelas, George Orwell, „1984-
ieji“).
Sulaukėme meto, kada Lietuvos šaulių sąjungos vadas papulkininkis Linas Idzelis viešame
pokalbyje su Algiu Ramanausku atvirai aiškina, kaip reikia į Rojų išsiųsti signatarą Zigmą Vaišvilą
(nusipirkti šovinių ir šautuvą, sulaukti reikiamos dienos), o šaulys „Svaras“ Gabrielius Liaudanskas
Kasčiūnas TV pokalbyje su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku
Laurynu Kasčiūnu aiškinasi, ar tikrai koviniai šauliai žino, kad jie turės žudyti nelojalius piliečius.
Kam nelojalius? Ar šitiems išsigimėliams?
Gitanai Nausėda, Respublikos Prezidento vardu viešai be argumentų paskelbęs, kad advokatas
Ryšardas Burda yra penkta kolona Lietuvoje, nes Sausio 13-osios byloje vykdė savo profesinę
pareigą ginti kaltinamuosius – Rusijos piliečius, Jūs privalote nedelsiant viešai jo atsiprašyti.
Gitanai Nausėda, Jūs privalote atsiprašyti ir Zigmo Vaišvilos, kuris buvo Lietuvos
Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, kuriam teko ne
tik pagrindinis tų dienų valstybės gynybos koordinavimo krūvis, bet ir 1991 m. sausio 13-osios
naktį buvo patikėtos Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojo ir Lietuvos laikinosios gynybos
vadovybės nario pareigos.
Šitiems išsigimėliams Jūs leidžiate viešai aptarinėti mano nužudymą.
Ar Jūs pagalvojate, kaip turi jaustis mano žmona, dukros? Ir Jūs turite dvi dukras.
Jūs nedelsiant ir be jokių „patarimų“ privalote iš Gabrieliaus Liaudansko atimti Respublikos
Prezidentės Dalios Grybauskaitės šiam provokatoriui suteiktą valstybės apdovanojimą Ordino „Už
nuopelnus Lietuvai“ medalį ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo
dėl atvirai Lino Idzelio, Algio Ramanausko, Gabrieliaus Liaudansko ir Lauryno Kasčiūno vykdomų
kurstymų žudyti nežinia kam nelojalius Lietuvos žmones. Kam jie turi būti lojalūs – ar Tėvynės
sąjungai, kurią Seimas pripažino palaikančia ryšius su organizacijomis, turinčiomis teroristinės
veiklos požymių?
Laukiu Jūsų apsisprendimo iki 2025 m. birželio 3 dienos.