Šiandien pasiekėme pirmąjį mūsų susitelkimo laimėjimą po skaudžios Žemės referendumo pamokos. Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, rinkę ir pasirašę VRK lapuose dėl 50000 Lietuvos piliečių iniciatyvos panaikinti Seimo 2015 m. lapkričio 26 d. skubos tvarka priimtus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimus, dar nesibaigus šiam parašų rinkimui jau pasiekėme tikslą – Seimas priėmė svarstymui šį įstatymo projektą. 17.50 val. Seimo narys Audrius Nakas pateiks jį plenariniame posėdyje. Numatoma svarstymo data – 2016 m. birželio 16 d. Sprogdinimai Paryžiuje ir Briuselyje parodė, kad delsti negalima.
Be Jūsų visų – šiai iniciatyvai Birželio 3-iosios grupės sutelktų bendraminčių, iniciatyvinės grupės parašus rinkusiųjų ir pasirašiusiųjų – tai nebūtų įvykę. Kaip ir Sąjūdžio metais tai padarėme drauge su mūsų parlamentu, nors jame bendraminčių nebuvo daug. Panašiu būdu Lietuvos TSR XI-ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvių valstybinės kalbos, referendumo ir kitus svarbius įstatymus.
2015 m. gruodžio 16 d. Seimo nariai Audrius Nakas ir Valerijus Simulikas įregistravo šį įstatymo projektą. Po konsultacijų su Seimo seniūnų sueigai pirmininkaujančiu Kęstučiu Daukšiu ir pritarus Mišriosios frakcijos seniūnei Rimai Baškienei šis įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę kaip opozicijos teikiamas ir privalomai nagrinėjamas įstatymo projektas.
Jei nebūtų šios iniciatyvos ir mūsų visų sutelktų pastangų, vargu, ar tai būtume pasiekę anksčiau laiko. Didžiulis pasipriešinimas šiai iniciatyvai ir sisteminės žiniasklaidos skleidžiamas melas mus telkė ir grūdino. Tai labai vertinga patirtis pilietinės visuomenės atgimimui. Tiems, kuriems ši žinia netikėta (dar nesibaigė parašų rinkimas, o jau pasiekėme tikslą), noriu nuoširdžiai padėkoti ir paaiškinti, kad šis 50000 Lietuvos piliečių parašų rinkimas yra ne dėl referendumo iniciatyvos, kaip visuomenę bando suklaidinti Seimo narė M. A. Pavilionienė, o dėl šio įstatymo projekto svarstymo Seime. Tai ir nutiko – šį rezultatą jau pasiekėme, ir kito šios iniciatyvos rezultato pagal įstatymą būti ir negali.
Kas nutiks su šiuo įstatymo projektu jo svarstymo metu, žino tik Seimas. Mes atidžiai seksime šį procesą, diskutuosime dėl jo ir dirbsime su Seimo nariais ir Seime, ir jų rinkimų apygardose. Tuos, kurie skelbs gražias deklaracijas, o darbais Seime jų nepatvirtins, tinkamai įvertinsime rudenį Seimo rinkimuose.
Š.m. kovo 22 d. įvykiai Briuselyje ir Pernai Paryžiuje parodė, kad neturime teisės apsimesti, jog nesuprantame, kad vyksta organizuotas masinis neteisėtas imigrantų perkėlimas į Europą ir dirbtinis chaoso kūrimas. Paryžiaus sprogdinimų dalyviai iš Briuselio žinomi kovotojai Daesh gretose Sirijoje turėjo leidimus gyventi Belgijoje! Ar reikia dar komentarų?!
Seimo nariams A. Nakui ir V. Simulikui įregistravus šį įstatymo projektą Seime, paaiškėjo, kad ir Seimas, 2015 m. lapkričio 26 d. priėmęs minėtus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimus, buvo apgautas. Šiuos įstatymo pakeitimus Seimo kanceliarijos Teisės departamentas aiškino ES direktyvų, priimtų iki 2004 m., įgyvendinimu. Tačiau Teisingumo ministerijos išvados dėl mūsų įstatymo projekto išdavė tikruosius tikslus – įstatymas 2015 m. lapkričio 26 d. pakeistas pagal 2013 m. birželio mėnesio EP ir Tarybos nutarimus, kuriais siekiama ne tik suvienodinti ES šalių piliečių ir didelio kiekio neteisėtų imigrantų teises, bet ir sudaryti šiems atvykėliams šiltnamio sąlygas. Vien nelegalų teisės meluoti apie save įteisinimas, dokumentų išdavimas pagal jų žodinius paaiškinimus ir mūsų atsisakymas tikrinti duomenis apie juos jų kilmės šalyse – pasako labai daug apie šią ES iniciatyvą. Net tokiais atvejais jiems suteikiame prieglobstį! Sveiku protu ir „demokratinėmis“ Vakarų vertybėmis tai nepaaiškinsi. Tie, kurie šią Europą griaunančią provokaciją ruošė dar 2013 m., t.y. praėjus dvejiems metams po Sirijos karo pradžios, puikiai žinojo, ką daro. Paklodės dydžio išplauto turinio ES direktyvų priėmimas Europos Parlamente ar paskirtų, t.y niekieno nerinktų komisarų Europos Komisijoje vyksta tik parodijuojant demokratiją ir vaidinant „aukšto lygio“ vadovus.
Šie vadinami ES vadovai š.m. vasario 15 d. pranešė, kad Europos Komisija dalyvaus šių metų homoseksualų parade per EuroPride renginį Amsterdame liepos 23 – rugpjūčio 7 dienomis – Europos komisarų valtis bus viena iš 80 homoseksualų judėjimo simbolika papuoštų valčių, plauksiančių šiame parade. Tai jie moka daryti. Mūsų visų pinigus be audito skirstyti jie ir jos taip pat moka. Ir auklėti mus visus, kurie nesuprantame jų „vertybių“.
Po š.m. kovo 22 d. sprogimų ES sostine vadinamame Briuselyje šie Europos Sąjungos vadovai tesugebėjo uždaryti Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir viešai spaudos konferencijoje paverkti. Lietuvos Prezidentės nuomonės apie šiuos įvykius tą dieną taip pat neišgirdome.
Jei mes, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1991 m. sausio 13-osios naktį būtume uždarę Aukščiausiąją Tarybą, o ne priiminėję mūsų atkurtai valstybei gyvybiškai svarbius sprendimus, jei Gediminas Vagnorius ir Zigmas Vaišvila tą naktį būtų sugalvoję paverkti ir neprisiimti atsakomybės dėl Vyriausybės ir valstybės likimo, nežinodami, kas nutiks jų šeimoms ir vaikams po valandos, šiandien „drąsi“ mūsų Lietuvos valdžia neturėtų galimybės sėdėti Boxer-iuose ir skirstyti mūsų ir ES mums pamėtėjamas lėšas, drausti kitą nuomonę Lietuvos televizijoje ir radijo. Taip elgiasi bailiai. Todėl ši mūsų pilietinė iniciatyva jiems tokia baisi.
Blogiausiame sapne nesu susapnavęs, kad po Sausio 13-osios išbandymų Lietuva vėl turės tokią beviltišką valdžią, sugebančią tik vykdyti „centro“ nurodymus ir „drąsiai“ mus vesti į karą. Ir visiškai nesvarbu, kokia forma pasireikš tas karas. Aišku tik viena – po šiuolaikinio karo vargu ar beliks kas iš mūsų tautos šioje jau ir taip baigiančioje išsivaikščioti Lietuvoje.
Sausio 13-osios naktį paryčiais iš a.a. Jadvygos Bieliauskienės Aukščiausioje Taryboje, iš kurios tą naktį spruko ne vienas didis patriotas, gavau ir švarke nešiojausi šventintos duonos trupinėlius, suvyniotus į aliuminio foliją. Tai buvo ne tik a.a. Jadvygos ar mano Mamos, 1991 m. sausyje kasdien su sąjūdiečiais atvykdavusios autobusu iš Šiaulių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos ir net dešimtmečiais man apie tai nieko nesakiusios – tai buvo jų abiejų noras apsaugoti ne tik mane, bet ir šių dviejų moterų – motinų noras matyti laisvą ir kraujo nelaistančią Lietuvą.
Europos Sąjungos griūties akivaizdoje turime pradėti valstybės ir tautos išlikimo klausimus spręsti drauge ir darbais, bet ne tuščiomis ir skambiomis ar net melagingomis deklaracijomis. Ši pilietinė iniciatyva – gera pradžia.