Kažkada dar vaikystėje Lenkijos televizija, kurią matydavome Kaune buvo lyg langas į kitą pasaulį. Kaip atrodo kaimynų žiniasklaida šiandien?
Autorei maloniai sutikus, dalinuosi su jumis dar vienu Jolantos Miškinytės komentaru apie žiniasklaidos situaciją Lenkijoje, kad taip mėgstami rypavimai ne tik apie „žodžio laisvės“, bet ir žmogaus teisių suvaržymus kaimyninėje šalyje reguliariai pasiekia mus iš sorosofondososinės Lietuvos žiniasklaidos:
„Per penkerius gyvenimo Lenkijoje metus tikrai turėjau laiko visokeriopai pasidomėti lenkų žiniasklaida, ir ne tik kaip informacijos vartotoja, bet ir kaip žurnalistė – žinau atskirų leidinių istoriją, kokiam kapitalui priklauso, kokią politinę liniją atspindi.
Šiandien drąsiai sakau, kad mes tik pavydėti galime tokio plataus spektro žiniasklaidos ir tokių intelektualinių-analitinių gebėjimų žurnalistų. Kas svarbiausia – neįtikęs vienam žiniasklaidos kanalui žurnalistas neliks be darbo, nebus nurašytas į marginalus, bet ras lygiavertę vietą kitame kanale, atitinkamai pagal savo pažiūras ar vertybes.
Lenkų žurnalistai gana solidarūs. Pvz., kai vienas žurnalistas buvo atleistas iš darbo „Rzeczpospolitoje“, su juo solidarizuodamiesi pasitraukė dar keli kolegos, ir visi jie įkūrė naują politinį-visuomeninį savaitraštį.
Visuomeninis transliuotojas iš tiesų reguliuojamas valdančiųjų, tačiau prieš tai jis buvo lygiai taip pat užimtas ankstesnių valdančiųjų. Bet šalia yra amerikietiško kapitalo valdomas TVN kanalas, kuris verčia esamą valdžią kiaurą parą. O tarp jų – nuosaikus „Polsat“ plius dar krūva smulkesnių televizijų. Tas pats su radiju, tas pats su spauda – įvairovių įvairovė.
Gąsdinimai, kad repolonizuota lenkų žiniasklaida greit taps propagandinė, sklinda pirmiausia iš „Gazeta Wyborcza“ stovyklos, kurią nuo bankroto, kaip žinoma visiškai oficialiai, savo pinigais išgelbėjo ponas Sorošas.
Visąlaik stebiuosi, kaip siaurai ir išties labai propagandiškai Lietuvą pasiekia žinios apie Lenkijos įvykius. Paprastai per vieną lryto autorių, kuris perrašinėja, ką paskelbė „Gazeta Wyborcza“. Tačiau tai nėra nei visa Lenkijos žiniasklaida, nei visi jos žurnalistai, kaip nuolat tas autorius įteiginėja.
Dėl tokio skurdaus paveikslėlio net apmaudu, nes Lenkijos politinis gyvenimas tikrai vertas įvairiapusiškesnio nušvietimo, tuolab kad esame kaimynai. Ir dar – net jei kuri nors valdžia užsimanytų propagandiškai uzurpuoti žiniasklaidą, tai nebūtų paprasta užduotis, nes lenkų žurnalistai yra ganėtinai arši publika. Pavyzdžiui, tai, kad dešiniosios pakraipos žiniasklaida palaiko dešiniąją vertybinę liniją, visiškai nereiškia, kad jie nekritikuoja valdančiųjų – ir dar kaip!
O apie nenormalią užsienio kapitalo dalį Lenkijos žiniasklaidoje skaičiau dar 1998 m.parašytą mokslinį darbą, kur buvo įvardintos tiek gerosios užsienio investicijų pusės, tiek pavojingos – kaip grėsmė kultūrinei-vertybinei tapatybei, kišimasis į vidaus politiką ir pan. Tokios užsienio kapitalo koncentracijos – veik 80 proc. regioninės žiniasklaidos! – nerastume nei Vokietijos, nei Prancūzijos žiniasklaidos rinkoje, nes ten tai, be kita ko, laikoma ir nacionalinio saugumo reikalu. Atsiprašau, išsiplėčiau, bet ši tema man pačiai labai įdomi.“
