Yra šalis, kur Motinos sapnuoja Rūtų kraštą,
Kur dukterys paveldi Motinų likimą…
Geltonas, žalias ir raudonas Raštas
Kasdien atspindi – Laisvės, Pergalės, Taikos šaukimą…
Nuo 1990-jų likusi gyventi Šveicarijoje, pasijaučiau laisva atsidėti tautinei kūrybai, todėl laisvu kūrybinių įsipareigojimų balsu, galėjau prabilti apie 50 metų nuo tautos kamieno atskirtų lietuvių – karo pabėgėlių IŠEIVIŲ – politinę – kultūrinę veiklą Vakarų Europoje.
Kiekvieną pavasarį artėjanti Motinos dienai 34-ti metai prisimenu lietuvių – karo pabėgėlių – Motinų tragiškus likimus… Jų širdyse iki mirties neužgeso tarybų Lietuvos komunistų vyriausybės šeštajame 20 amž. dešimtmetyje išleistas įstatymas, pavadinęs jas tarybinės Lietuvos išdavikėmis, ir pritaikęs jas «už akių» nuteisti mirties bausme…
Joana Stasiulienė ir Marija Milvydienė, okupuotoje Lietuvoje palikusios savo kūdikius, turėjo prarasti viltį juos kada nors pamatyti…
Joana Stasiulienė (Jurkšaitytė) gimė 1911 metais Šakiuose. Šveicariją pasiekė 1945m. pavasarį, savo tėvams palikusi mažametį sūnelį, nes į nežinomą kelionę pasiimti buvo pavojinga.
Didžioji viltis, kad greitai galės vėl sugrįžti namo, ramindavo motinos ilgesį… Vėliau nusiraminimu tapo tik jos prasmingo darbo auka LIETUVAI.
Joana tapo lietuviškos kultūros garsintoja ne tik Šveicarijoje, bet ir Vakarų Europoje. 1965 metais Ciuriche jos surengtas lietuviškų tautinių šokių ratelis gyvavo beveik tris dešimtmečius.
Įdomu, kad 1980–1990 metais ratelyje šoko vieni šveicarai, Ciuricho universiteto studentai, nes lietuvių bendruomenės šokėjai šokiams tapo per seni.
Šokių Mokytojos nuopelnas – jos sugebėjimas lietuviškame tautiniame šokyje sukurti ypatingą šiaurietiško šokio dialogą, kuris savo dramatiško ilgesio išraiška toli pralenkdavo visos Vakarų Europos tautų folkloro šokėjų pasirodymus.
Lietuviškų tautinių šokių muzikos fone ilgai žiūrovus stebino nuoširdus Šveicarijos išeivių bičiulis, Berno operos teatro solistas šveicaras Otas Linsis (Otto Linsi), sodriu baritonu plėšdamas lietuvių liaudies dainas: M. Kačanausko „Pasvarstyk, antele“, J. Šimkaus „Tykiai tykiai…“, „Pamylėjau vakar“, „Lopšinę“ ir kt.
Lietuvius žavėjo iš klausos išmokta šveicaro solisto taisyklinga tartis, kurią, kaip pavyzdį, išeivijos motinos rodė savo vaikams, trokšdamos įdiegti meilę protėvių kalbai ir kultūrai.
Apie J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių žinomumą ir lietuviško tautinio šokio įvertinimus patvirtina įvairių Vakarų Europos žurnalistų straipsniai spaudoje.
1986 metais Italijos Gazados provincijos laikraščio korespondentas gražiai aprašo Šiaurės Italijos Religinių studijų instituto rengtą konferenciją, kurios tikslai: supažindinti jaunimą su Europos tautų religine istorija, jos evoliucijos ir politinės padėties analizavimu.
Įdomu, kad 1986 rugsėjo 18 d. Konferencija buvo skirta Pabaltijo kraštų religinei padėčiai, atsidūrusiai po okupanto – ateisto padu, apibūdinti.
Italų korespondentas gražiai aprašo J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių ratelio pasirodymą Religinių studijų meninėje programoje:
„Lietuviškos tautinių šokių grupės pasirodymas Gazados provincijoje buvo tikras stebuklas! Šokėjai sukūrė nepaprastai stilingą atmosferą: šokio piešiniai ir šiaurietiška režisūra, privertė neatplėšti akių, žiūrint nepaprastą vaizdo scenografijos brėžinį ir metafiziškai romantišką besikaitaliojančią su dramatišką tautos likimą paryškinančiais intarpais skambančia muzika.
Šiaurietiškas dialogas pilnas įdomios prasmės! Visa tai regint, salės klausytojams ir žiūrovams užėmė kvapą…“ (J.S. vertimas iš vokiečių kalbos)
Archyvuose išlikęs 1975 m. Europos lietuviškų studijų savaitės (ELSS) renginio aprašymas, kaip šveicarų jaunimas, kurių dauguma turėjo akademinius laipsnius, energingai scenoje trypė: „Gyvatarą“, „Subatėlę“, „Suktinį“, Klumpakojį“, „Aštuonytį“, „Kubilą“, „Sukčių“ salėje sukeldami stebėtinai linksmas žiūrovų nuotaikas.
Beveik tris dešimtmečius J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių ratelis sukosi visų Vakarų Europos scenų renginiuose, o taip pat Popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Šveicarijoje 1984 metais. Renginius žurnale „Pasaulio Lietuvis“ aprašė Narcizas Prielaida. Visi straipsniai archyvuose išsaugoti.
Šveicarų šokėjų ir jų Mokytojos lietuvės Joanos draugystė nenutrūko iki jos mirties… Jas sutikdavau lankydama Joaną Ciuricho kantono senelių namuose, o paskutinį kartą susitikome Ciuricho miesto bendruomenės bevardžių kapinių pievelėje.
2004 m. vasario 23 d., kai gedulingai apsirengusios buvusios šveicarės šokėjos atnešė gyvų baltų rožių vainiką, palydėdamos lietuviško šokio menininkę į paskutinę kelionę…
Marija Milvydienė, gimusi 1917m. liepos 13 d. Kaukaze, Grozne, I-jo pasaulinio karo lietuvių – pabėgėlių – šeimoje 1921 m. grįžo į Kėdainius, baigė gimnaziją, ir pradėjo studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete vokiečių ir prancūzų filologiją.
1940 m. ištekėjo už inžinieriaus Juozo Milvydo, 1941-05-07 susilaukė dukrytės Dalios, 1941-jų metų Birželio sukilime jos Juozas žuvo…
Sukrėsta šeimos ir Tautos tragiškumo, nesuvokdama tolimesniame savo likimo susirgo plaučių tuberkulioze, nutraukė studijas, ir pradėjo gydytis Kauno Panemunės sanatorijoje, tačiau sveikata tik blogėjo…
Palikusi pasaugoti savo motinai 3 metukų dukrytę, išvyko į Vokietiją, vėliau buvo išsiųsta į Šveicarijos Davoso sanatoriją, kur 1945-jų metų Rusijos pergalė ir Lietuvos okupacija nutraukė visas viltis pamatyti Tėvynę ir dukrą…
Laimei lietuviams karo pabėgėliams pavyko 1952-02-17d. Šveicarijos konfederacijoje Tarptautinės konvencijos ir neutralios šalies-Šveicarijos civilinio kodekso įstatyminių teisių pagrindu įkurti Vakarų Europoje oficialiai galinčią veikti politinę – kultūrinę ŠLB-nę.
Laimei lietuviams karo pabėgėliams pavyko 1952-02-17d. Šveicarijos konfederacijoje Tarptautinės konvencijos ir neutralios šalies-Šveicarijos civilinio kodekso įstatyminių teisių pagrindu įkurti Vakarų Europoje oficialiai galinčią veikti politinę – kultūrinę ŠLB-nę.
Kaip filologės M. Milvydienės, aktyvios ŠLB-nės sielos balsas Tėvynėje buvo išgirstas pirmasis per draudžiamą klausytis JAV Laisvės radiją okupuotoje Lietuvoje 20-jo amž. šeštame dešimtmetyje.
Burzgiant ir traškant komunistų leidžiamiems radio bangų maištytuvams, Tėvynėje likę bičiuliai, priglaudę ausis prie sovietinių radijo imtuvų galėjo išgirsti nelaimingos Motinos balsą ir savo dukrai:
„Motinos meilė savo vaikui, tai didžiausia meilė pasaulyje. Jokia kita meilė negali jos viršyti ir jai prilygti. Apie visokeriopą meilę galime kalbėti: meilę artimui, Dievui, Tėvynei, meilę mokslui, menui, muzikai, meilę gamtai, gėlėms ir gyvuliams…
Tačiau jos pradžią ir pagrindą gauname iš MOTINOS. Jei ji to pirmojo grūdelio neįdiegia į savo kūdikio širdį, tai ta širdelė auga ir vystosi šalta visai savo aplinkai…“
Milvydienės svajonė sugrįžti numirti į Tėvynę išsipildė Lietuvai atgimus, 1998 metais.
Tuo pasirūpino Vilniuje gyvenanti dukra Dalia. Tačiau sunki astmos liga apsigyvenus šaltame ir drėgname, užterštos lietuviškos aplinkos klimate progresavo ir 2000 birželio 21 dieną, savo 60-jo vestuvių sukakties išvakarėse nukeliavo pas savo mylimiausią, kovotoją už Lietuvos laisvę, Juozą Milvydą į amžinybę.
Abu liko amžiams kartu bendrame kape Kauno Eigulių kapinėse.
Kai rašiau knygą „Alpių lietuviai“, 2005, M. Milvydienės dukra atsiuntė man kelis motinos sukurtus literatūrinius vaizdelius iš liūdnų emigrantinių laikų.
Galbūt Marija turėjo tikslą, kada nors atsiminimus sudėti į knygą. Vienas vaizdelis jau man buvo girdėtas. Jį perskaitė pati autorė Marija Berne, per Elenos Gerutienės laidotuves 1997-tų vasaryje.
Vaizdelis „Žiburėlis lange“, paskirtas nuostabiai asmenybei diplomato dr. A. Geručio žmonai jos laidotuvių dieną:
„… iš kur Ji ėmė tiek jėgų? Iš kokio šaltinio Ji gėrė gyvybės vandenį?.. Atsakymas visada toks paprastas, toks įtikinantis – tai neišsenkančios meilės šaltinis MEILĖ ŽMOGUI IR TĖVYNEI…
Toji meilė be savimeilės, be reikalavimų… Tai vienintelis raktas į tos vienišos moters širdies labirintus…Tokios vienišos širdys geriausiai supranta, kaip visi pergyvenimai, vargai ir Tėvynės netekties skausmai subrandina sielose sugebėjimą pajusti, kas gera ir kas bloga, kad gyvenime reikia daugiau duoti, negu imti…“
Prisiminimai apie dviejų lietuvių Motinų skausmą okupuotos Lietuvos istorijos puslapiuose kelioms viso pasaulio kartoms liudys sovietinio režimo žiaurumą. alkas.lt