Minėdavome šią dieną su širdies virpuliu, ypač rusiško komunizmo laikais, kai teatras buvo lietuvių kalbos šventovė – mūsų teatre buvai ramus, kad nepasigirs vertimas į rusų kalbą. Teatre gimė tikrasis mūsų patriotizmas – “Kazimieras Sapiega”, “Herkus Mantas”, “Mindaugas”, “Barbora Radvilaitė”, “Mažvydas”.
O dabar? Teatro scenoje spjaudomasi rusiškais keiksmais. Kaip, beje, ir TV ekrane, ir ant elektroninių stendų miestų centruose. “Gyvenimas”?
Žinoma, gyvenimas. Ir pasaulis – teatras, kuriame visi žmonės – aktoriai.