Kartą jau esu bandęs išvartyti iš esmės humoristinį klausimą – kodėl geriausi moteriškų rūbų modeliuotojai yra gėjai? Daug rimtesnis nei klausimas po to sekęs atsakymas buvo maždaug toks, kad esą gėjai į moterį žiūri daiktiškai, nematydami čia jokios paslapties, o toks dalykiškumas jiems padeda susitvarkyti su keliama užduotimi pritaikyti moteriai rūbus. Jeigu ta proga pasakyčiau, kad savo ruožtu heteroseksualiam vyrui visados labiau knieti nurengti nei aprengti moterį, tai būtu pigus pašmaikštavimas, ar ne?
Tačiau štai toks profesorius Artūras Tereškinas lrt.lt puslapiuose šįkart užsimojo mums paaiškinti tai, kas yra ta moteriškumo paslaptis. Tiesą sakant, reikia pripažinti, kad jam tai daryti sunkiai pavyksta, todėl sociologijos profesorius su visu sociologijos mokslo sunkiasvoriu kategorijų aparatu vietoj to bando įpiršti nuomonę, kad translytiškumas yra savotiškas moters patobulinimas.
Kita vertus, tuo atveju, kai visa pasaulio įvairovė yra matoma išimtinai per lytinio potraukio prizmę, lietuvių tautosaka parenka posakį apie tai, kad čia mąstoma per antrąjį galą.
O dabar galime pabandyti konkretizuoti liaudies išmintį, pastebint, kad tarp homoseksualų tas antrasis galas yra labiau išopėjęs nei kitais atvejais. Kad ir ką kalbėtų mūsų padangėje homoseksualai, jų pradėti pokalbiai greitai susiveda į labai aiškiai deklaruojamą ar labiau užmaskuotą antrąjį galą.
Užtikrinu, kad ką tik išsakytas pastebėjimas yra tik sociologinis fakto konstatavimas be jokių homofobijos šešėlių, o Tereškino rypavimai lrt.lt platformoje yra tipiškas žmogaus, vairuojamo vienareikšmės dominantės, pasisakymų pavyzdys.
Kas be ko, sociologija yra deterministinis žmogaus tikrovės aiškinimas, iš esmės besiremiantis gamtamoksliniai metodais, įpareigojančiais šiuo atveju neaprėpiamą skirtumų įvairovę suvesti į elementarias schemas.
Kažkada dar toks poetas Henrikas Heinė, jeigu neklystu, skelbė, kad pasaulį valdo badas ir meilė.
Kas toks yra ekonominis determinizmas, mes tikriausiai jau žinome net pernelyg gerai, ilgai pratinti išgyventi vulgariojo ekonomizmo dvasia. Psichoanalizė tikriausiai būtų tas kitas pavyzdys, kai žmogaus veiklos stimulų įvairovė yra suvedama į libido kompleksus. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, sociologijos profesorius Tereškinas šįkart dėmesį prikausto ne tiek kaip sociologinio tyrimo iniciatorius, ne tiek kaip tyrimo subjektas, kiek yra įdomus savaime kaip sociologinio tyrimo objektas, kurio aprašas leidžia daryti prielaidą, jog homoseksualumo pasija yra totalinė redukcija, kurioje nuskęsta visi įvairovės laivai, o protą nurauna įsiplieskęs užsidegimas, kai net labiausiai nutolę nuo žmogaus biologinės prigimties dalykai yra vertinami pagal tą patį homoseksualumo aistros kriterijų.
kodėl homoseksualai labai panašiai vertina net tuos dalykus, kurie savo esme yra aptinkami už seksualumo ribų
Tereškinas nėra vienintelis toks, tokius pat judesius dažnai kartoja jo likimo bendrakeleiviai, o tai teikia pagrindą paruošti sociologinį atsakymą į klausimą – kodėl homoseksualai labai panašiai vertina net tuos dalykus, kurie savo esme yra aptinkami už seksualumo ribų, numatant čia kažką panašaus į dėsnio pavidalo tendencijų aprašą.
Jau ne kartą turėjau progą pastebėti, kad homoseksualai Lietuvoje labai priešiškai pasitinka tautos idėją, koneveikia lietuvybę. Tas pats Tereškinas lrt.lt platformoje skelbia, kad lietuviai yra atsilikėlių tauta, o kitas homoseksualumo pasijos dainius delfi.lt tvirtina, jog lietuviai yra tamsių mužikų tauta. Kodėl jie taip dažnai išsilieja tulžimi, postringaudami apie bendrapiliečių daugumą?
Kaip atrodo, tokį klausimą lengva iškelti, bet sunku į jį atsakyti laikantis sociologinio tyrimo kanonų, nenukrypstant į metafizikos plotmę.
Ar sakote, kad tokia jų pagieža yra nulemta siekio išsilaisvinti nuo daugumos primestų stereotipų?
Tačiau šiandien Lietuvos padangėje politiškai forsuojamoje atmosferoje homoseksualų interesai yra prioretizuojami net lyginant su valstybės įsipareigojimais vaikus auginančiai šeimai (tai ypač akivaizdžiai matosi iš vyriausybės paruošto naujo strateginio plano).
Dar daugiau, būtent homoseksualūs asmenys valdžios yra stumiami prisiimti viešosios erdvės formuotojo funkciją, jie užima kolektyvinio cenzoriaus poziciją, blokuodami bet kokias diskusijas, vedančias į labiau problemišką, neapsiribojant tik pigiomis propagandinėmis klišėmis, pasaulio įvairovės supratimą.
Visi autoriai, turėję progą kada nors atsargiai išsakyti labiau diskusinį požiūrį aptariamu klausimu yra įtraukiami į juoduosius sąrašus, išstumiami į paraštes net tada, kai yra svarstomi visiškai kiti, tarkime, filatelisto savimonės klausimai, kas, be jokios abejonės, sumenkina diskusijų erdvę, o kartais nuveda į gelžbetoninio absurdo akligatvį.
Net ir man, kraštutinai tolerantiškam žmogui, paprastai nekreipiančiam dėmesio į kartas nuo karto pasitaikančius homoseksualų išsidirbinėjimus, būna nejauku, kai gėjus teikiasi mums paaiškinti, kas yra moteris, arba kai jie pradeda mus mokyti – kaip reikėtų mums auginti ir ugdyti savo vaikus?
Tokia yra sociologinė dalykų padėties konstatacija, o į metafizinius klausimus kiekvienas turėtų pabandyti atsakyti pats, sau prisiimant visą riziką.
