3 žmonių tipai, kurie beveik neserga vėžiu
1. „Sunkiausi pacientai – tie, kurie dešimtmečiais gyveno svetimą gyvenimą“, – sako onkologas, M. Herceno instituto skyriaus vedėjas.
Pirmoji kategorija, kurių liga beveik neliečia, – tai žmonės, turintys misiją. Ne hobį, ne „užimtumą“, o priežastį keltis penktą ryto be žadintuvo.
Moteris, kuri penkiolika metų gelbsti gyvūnus, net po diagnozės išlieka aktyvi – be chemoterapijos.
Vyras, statantis mokyklą užkampyje, – po dvejų metų remisijos, be atkryčio.
Psichika, sutelkta į prasmę ir veiklą, neleis kūnui degraduoti iki aukos būsenos.
2. Antroji kategorija – tie, kurie atvirai reiškia pyktį ir pasibjaurėjimą.
„Šeimyniški, kantrūs, patogūs – miršta pirmieji“, – griežtai, bet tiesa.
Viena 44 metų pacientė, kuriai per metus sunyko skrandis, aštuoniolika metų gyveno su smurtautoju „dėl vaikų“.
Nei vieno barnio. Jokios ribos. O viduje – užslėptas, lėtinis uždegimas.
Pyktis niekur nedingsta. Jis tiesiog pasisuka į vidų. Ir tada kūnas ima pulti pats save.
3. Trečioji grupė – žmonės, turintys tikrus, apčiuopiamus santykius.
Ne „šiaip kažkas šalia“, o gili emocinė jungtis.
Izraelio onkologai tai vadina „sielos imuninės sistemos“ veikimu – kai turi vieną žmogų, su kuriuo gali būti savimi be baimės.
Pacientai, turintys tokį ryšį, sveiksta 2–4 kartus greičiau.
O tie, kurie „nenori niekam būti našta“, tyli, drovisi – ir miršta mandagiai.
4. Pagrindinė gydytojo citata:
„90 % onkologijos prasideda ne kūne, o tuo momentu, kai žmogus nustoja būti savimi.“
Tai ne metafora. Tai biologija.
Kai nesakai, ką galvoji. Nedarai, ko nori. Negyveni taip, kaip tiki.
Ir tada organizmas, pavargęs nuo šios netikros egzistencijos, daro vienintelį įmanomą dalyką – išsijungia.
A. Lazarenka. #onkologija#biologija#sunkiausipacientai#liga
veidaknygė/FB